Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2014-05-02

Į karjeros aukštumas – su bokso pirštinėmis 

  
Į karjeros aukštumas – su bokso pirštinėmis
© Tibor Struk.
A. Vitkauskaitė siekia savo tikslo nepaisydama nieko.

Išvydęs iš pažiūros nuo kitų lietuvaičių nesiskiriančią Akvilę Vitkauskaitę net nepagalvotum, kad ši smulki moteris nė nemirktelėjusi ant menčių parverstų dvigubai už save didesnį vyrą. Trejų metų dukrą auginanti mišrių kovos menų meistrė „Tiesai“ galėjo pasigirti ne vienu apdovanojimu. Gerai treniruota lietuvė neprieštarauja vadinama atlete, kikboksininke ar tiesiog kovotoja, mat ji nuo paauglystės mojuoja bokso pirštinėmis ir švaistosi kojomis tarsi J. C. Van Dammas ir Chuckas Norrisas kartu sudėjus.

 – Papasakokite apie sporto šaką, kuria užsiimate.
– Užsiimu mišriais kovos menais (angl. Mixed Martial Arts, arba MMA). Tai laisva kova, bet ne be taisyklių, kaip kartais apibūdinama. MMA galioja griežtos taisyklės, užtikrinančios sportininko saugumą, – tiesiog mažiau suvaržymų. Kovojama ir stovint, ir ant žemės, leidžiami smūgiai, smaugimas, laužimas, metimas – veiksmai, kurie leidžiami daugelyje Rytų dvikovos rūšių. Todėl tai ir vadinama „mišriais kovos menais“, nors, o manymu, tinkamesnis pavadinimas būtų laisva kova.
 
MMA šaknys senos kaip pasaulis. Dar senovės Egipto freskose randama piešinių, vaizduojančių kovojančius sportininkus. Viena pirmųjų Graikijos Olimpinių žaidynių sporto šakų buvo pankrationas, išvertus iš graikų kalbos – visa jėga. Kovodami sportininkai galėjo naudoti įvairias, net ir gyvybei pavojingas technikas. Azijos kultūros taip pat turi gilias Rytų dvikovos taisykles. Senovės kultūrose šie įgūdžiai naudoti ne tik pramogai, bet ir mūšiuose.
 
Dabartinė sporto šaka, kuria užsiimu, yra modernesnė, joje esama svorio kategorijų, skirtingų svorio bei pasirengimo grupių ir griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, draudžiama smūgiuoti į pakaušį, nugarą, nuo lūžių apsaugo galimybė pasiduoti, vadinamasis „tap out“. Kovos vyksta ne ringe, o narve, nes taip sportininkai negali iškristi per tarpus. Gajus stereotipas, kad MMA sportininkai – tik mušeikos, kartais prabėgantys krosiuką ir padaužantys kriaušę, bet taip toli gražu nėra.
 
– Nuo ko prasideda profesionalaus sportininko karjera?
– Labai gerai pradėti sportuoti dar vaikystėje. Manau, sporto motina – gimnastika, tad profesionaliam sportui geriausia pradėti nuo jos. Gimnastika vysto koordinaciją, jėgą, lankstumą, o gimnastai – stipriausi žmonės pasaulyje. Kai mes atidarysime savo akademiją, naujokai pradės treniruotis nuo gimnastikos.
 
Norint tapti profesionalu svarbu pasiekti tinkamą lygį pasirinktoje šakoje ir dalyvauti varžybose, būti pastebėtam. Profesionalus sportas iš dalies yra pramogų verslas. Populiarūs sportininkai pažįstami visame pasaulyje, gali tapti reklamos ar kompanijų veidais, parduoti tam tikras prekes. Kartais kovos sporto atstovai įsivaizduoja, kad išgyvens vien iš varžybų honorarų, bet to niekada nebuvo ir nebus. Šalia sportinių įgūdžių privaloma kurti reklamą bei ugdyti savo asmenybę.
 
Visiško profesionalumo neįmanoma pasiekti nuolat netobulėjant. Tobulėti privalai, nes kiekvienas naujas priešininkas atsistos priešais su naujais įgūdžiais, jis studijuos tavo techniką, perpras stipriąsias ir silpnąsias vietas. Jei į kiekvieną kovą neįneši ko nors naujo, greitai pranyksi. Nustojus tobulėti karjera baigiasi – kaip ir gyvenime užmigęs ant laurų netrukus gausi spyrį į užpakalį. Skirtumas tik tas, kad mano sporte tai įvyksta tiesiogine prasme.
 
A. Vitkauskaitė įsitikinusi, kad kasdien treniruojantis šokolado gabalėlis nepadaro didelės žalos. (Tibor Struk nuotr.).
 
Treniruotas kūnas – kaip nuogas ginklas

– Kaip ir kodėl pasirinkote vyrišku laikomą užsiėmimą?
 
– Mane visuomet traukė kovos sportas. Kodėl – neįsivaizduoju. Mano abu tėvai – akademikai, nelinkę į jokią sporto šaką, o aš visuomet norėjau muštis. Mokytis karatė ir tekvondo pradėjau būdama keturiolikos metų, nes prieš tai lankytos pamokos (šokiai, tenisas, dailusis čiuožimas) tiesiog „neprilipo“. Pamenu, kai buvau 10 ar 11 metų, draugė nuėjo į karatė treniruotę ir paklausta, kaip sekėsi, nusiviepė: „Fu, neįdomu, tik ėjome ratu ir spardėme.“ „Spardėte...“, – pagalvojau ir net seilė nutįso.
 
Rinkausi vis rimtesnį sportą, o išvykusi į Airiją sutikau savo trenerį ir gyvenimo partnerį slovaką Milaną. Jis pradėjo mane mokyti kikbokso, ir tai turbūt buvo mano didysis atsivertimas. Įsimylėjau šį sportą nuo pirmos dienos. Milanas – nuostabus treneris, domisi viskuo, kas gali nutikti kovoje – tiek gatvės, tiek sporto. Po truputį pradėjau treniruotis MMA. Mano trenerio pagrindinis tikslas – savigyna, o mano – varžybos. Mėgstu tą jaudulį išėjus prieš minią, mėgstu kovą ir pergalės skonį. Kuriem galam daugiau kankintis verčiant savo kūną nuogu ginklu, jei negali to niekam parodyti?
 
– Sportininkių moterų vyrai dažniausiai taip pat sportininkai. Kaip manote, ar kitokį darbą dirbantis vyras sugebėtų suprasti ir palaikyti profesionaliai sportuojančią mylimąją?
 
– Tikra tiesa, bet taip yra todėl, kad sportininkės daugiausia laiko praleidžia sporto salėse, kur susitinka ir vyrų. Mes su Milanu pradėjome bendrauti per treniruotes, tik vėliau išsivystė artimesni santykiai. Gyventi su sportininke – nelengva, mūsų režimas labai griežtas. Draugams, pomėgiams, laisvalaikiui laiko beveik nelieka. Esame visiškai izoliuotos socialiai, ypač prieš varžybas. Kai vyras irgi sportuoja (o mano atveju jis yra ir treneris), jis supranta, žino, kaip motyvuoti ir psichologiškai palaikyti. Kita vertus, yra šeimų, kuriose profesionaliai sportuoja tik vienas, ir jie puikiausiai gyvena. Manau, viskas priklauso nuo empatijos, supratimo, pagarbos ir meilės – visko, kas bet kurių žmonių santykius daro sėkmingus, kad ir kuo jie užsiima.
 
Mišrių kovos menų atstovės teigimu, šiuolaikinės moterys nori išmokti apsiginti ir jaustis stiprios. (Tibor Struk nuotr.).
 
– Ar iš tiesų emigravote dėl geresnių savo sportinės karjeros galimybių?
 
– Angliją pasirinkome dėl platesnių MMA galimybių. Čia vyksta daugiausiai kovų Europoje, daugiau moterų kovoja profesionaliai. Plėtoti šią karjerą geriausia JAV bei Jungtinėje Karalystėje. Amerikoje nepalyginamai geriau, bet Anglija – geriausia, ką gali pasiūlyti Europa. Taip pat, baigusi kovų karjerą, norėčiau likti sporto industrijoje, o šioje šalyje ji labai gerai išvystyta.
 
– Kaip manote, kodėl Rytų dvikovą vis dažniau renkasi moterys?
 
– Kovos sportas – nepamainomas būdas išlieti susikaupusią negatyvią energiją ir stresą. Jis reikalauja didelio susikaupimo, per treniruotes pasimiršta smulkmenos ir gyvenimiški rūpesčiai – juk čia pat, priešais, atsiranda partneris, besistengiantis pataikyti į nosį.
 
Be to, treniruotės intensyvios, uždegančios ir nesikartojančios, veiksmai nuolat keičiasi. Kūno rengybos atžvilgiu Rytų dvikova – nepralenkiama, per kikbokso treniruotę sudeginama vidutiniškai 800 kilokalorijų, per MMA – dar daugiau. Taip pat moterys vis dažniau nori mokėti apsiginti, jos nori būti stiprios ir nepriklausomos.
 
– Ar pažįstate daugiau lietuvių moterų, užsiimančių šiuo sportu?
 
– Pažįstu daug užsiimančių karatė. Tokių, kurios treniruotųsi MMA, asmeniškai daug nepažįstu, tačiau žinau, kad jų tikrai yra.
 
– Ar sportą laikote savo pragyvenimo šaltiniu?
 
– Kol kas tikrai nepragyvenu iš sporto, tačiau gerai išmanau sporto industriją ir manau, kad ilgainiui MMA profesionalas gali uždirbti pakankamai. Reikia įdėti labai daug darbo, košmariškai daug darbo, bet tai įmanoma. Kartais norisi viską mesti, bet tada prisimenu Mohamedo Ali frazę: „Nekenčiau kiekvienos treniruočių minutės, bet kartojau sau: „Nemesk visko. Pakentėk dabar, o likusį gyvenimą gyvenk kaip čempionas.“
 
– Kokiose šalyse teko gyventi ir užsiimti šia neįprasta veikla?
 
– 2001-aisiais, užsiimdama kiokušin karatė, gyvenau Olandijoje ir dirbau aukle. Ten laimėjau daug kovų. Labai patiko olandų treniruočių stilius ir pati šalis paliko tik šiltus prisiminimus. Prieš penkerius metus, kai dalyvavau pirmojoje MMA kovoje, gyvenau Airijoje. Vėliau su draugu persikraustėme į jo tėvynę, Slovakiją, bet ten išgyvenome tik metus. Tuomet nusprendėme, kad Didžioji Britanija labiausiai tiks mums abiem ir, manau, neapsirikome.
 
– Kiek laiko skiriate treniruotėms?
 
– Ruošdamasi varžyboms treniruojuosi du arba tris kartus per dieną, 7 dienas per savaitę. Kol kas neturiu idealių sąlygų treniruotėms. Tiesą sakant, manau, kad bet kas kitas, sportuodamas tokiomis sąlygomis, jau seniai būtų viską metęs. Treniruojuosi namie, be komandos ir sparingo partnerių. Kartais einu į bokso klubą, vietinį MMA klubą ar iš Readingo važiuoju treniruotis į Londoną. Anglija man dar nauja vieta, tad kol viskas nusistovės, stengiuosi išgauti maksimalią naudą iš to, ką turiu.
 
Profesionaliose varžybose lietuvė yra iškovojusi ne vieną trofėjų. (Tibor Struk nuotr.).
 
Tėvai siūlo susirasti „normalų“ darbą

– Kaip turi maitintis Rytų dvikovos čempionas?
 
– Sportininko dietoje turi būti pakankamai proteinų, amino rūgščių, padedančių atsistatyti raumenims. Maisto papildai taip pat reikalingi, nes juose sudėtos visos reikiamos medžiagos tinkamais kiekiais. Energijai palaikyti būtini angliavandeniai ir riebalai, kurie dar ir padeda įsisavinti vitaminus. Aš mėgstu sveiką ir skanų maistą, esu įpratusi sveikai maitintis. Treniruojantis kasdien desertas ar šokolado gabalėlis didelės įtakos tikrai neturi.
 
– Ar nesulaukiate kritikos dėl išvaizdos?
 
– Dėl mėlynių ar raumenų? Kol kas kritikos tiesiai į akis dar niekas neišsakė. Manau, žmonėms imponuoja tvirtas kūnas.
 
– Kaip į jūsų pasirinktą užsiėmimą reaguoja artimieji?
 
– Tėvams tai visiškai nepatinka, jie MMA laiko luošinančiomis kovomis be taisyklių. Tėvų nuomone, man pats laikas apsispręsti dėl „normalios“ specialybės, susirasti „padorų“ darbą, esą gal jau užtenka tų muštynių. Aš juos suprantu, jie manęs – ne. Partneris Milanas – palaiko, jis juk pats sportininkas. Mes auginame 3 metų dukrytę, kurios visai nežavi mamos veikla. Juk užuot žaidusi su ja mamytė „dalo bum bum“. Bet prie visko įprantama.
 
– Ką patartumėte moterims, norinčioms užsiimti Rytų dvikova, bet nedrįstančioms pradėti?
 
– Jų ambicijas ir baimes suprantu labai gerai. Būti naujoke sporte, kuriame visi periodiškai stengiasi tave sužeisti, nėra psichologiškai lengva. Manau, svarbiausia – treneris ir klubo atmosfera. Būtina progresuoti, netrypčioti vietoje kartojant tas pačias klaidas. Man pasisekė, visuomet dirbau su gerais ir protingais treneriais. Su Milanu sukūrėme specialią intensyvią savigynos ir kūno rengybos treniruočių programą, su kuria padedame pradedančiosioms. Taip pat pradedantieji sportininkai gali kreiptis į mus svetainėje www.akvileathletics.com, mes galime ne tik patarti bei treniruoti, bet ir padrąsinti, paremti emociškai.
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Sportas, Darbas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pas gydytoją:
– Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
– Gydytojau, betgi aš vyras!
– Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.