Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2019-05-08

D. Ibelhauptaitė: jei tik galėtų, mano vyras priimtų Lietuvos pilietybę

  
D. Ibelhauptaitė: jei tik galėtų, mano vyras priimtų Lietuvos pilietybę
© facebook nuotrauka

Viena talentingiausių Lietuvos režisierių Dalia Ibelhauptaitė save laiko pasaulio piliete. Moteris jau daugiau nei 28-erius metus gyvena Londone, kurį vadina savo namais. „Bet lietuvis visur bus lietuvis“ – populiarų posakį primena nuo 1997 dvigubą pilietybę turinti režisierė. Pastaruoju metu vis garsiau aidint kalboms apie dvigubą pilietybę, pašnekovė rėžia, kad pilietybė jokiu būdu nėra susijusi su žmogaus identitu, tad riboti žmonių pasirinkimus prilygsta beprotystei.

„Tokiai mažai tautai būti kvailai užsispyrusiai dvigubos pilietybės atžvilgiu yra beprotystė. Aš manau, kad mums tai absoliučiai nieko neduoda. Gerai, kad dabar yra išimtys žmonių, kurie pagal nuopelnus lietuvai gali turėti dvi pilietybes, bet yra daug žmonių, kurie galėtų pasiekti daug daugiau, jei tik turėtų galimybę kitur pasijausti pilnaverčiais piliečiais“, – sako ji.
Žinoma moteris pastebi, kad lietuviai vis dar yra labai konservatyvūs ir bijo permainų. Net jei tos permainos galėtų būti naudingos išvykusiems tautiečiams. „Lietuvoje mes dažnai galvojame, jog esame pasaulio centras ir geresnių vietų negali būti, bet kai atsiduri su lietuvišku pasu kitose šalyse supranti, kad gyvenimas yra sudėtingas ir visai nesaldus.
 
Tai sakau iš savo patirties, nes kurį laiką aš gyvenau su tarybiniu, vėliau su lietuvišku pasu kitose valstybėse. Praleisdavau pusę savo laiko ambasadose dėl vizų ir visokių kitokių leidimų. Atrodė, kad į mane visi žiūrėjo kaip į nevertą dėmesio, trečios eilės gyventoją“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
 
Pasak D. Ibelhauptaitės, pilietybė apibrėžė kai kuriuos juridinius klausimus, suteikė daugiau laisvės, bet jokiu būdu neturėjo jokios įtakos identitetui. „Čia kaip santuoka. Juk ji neapibrėžia poros meilės. Yra labai daug žmonių, kurie ilgą laiką gyvena nesusituokę, nors ir myli vienas kitą.
 
Santuoka tik suteikia statusą, tam tikras privilegijas, lygiai taip pat ir kitos šalies pasas. Jis leidžia pasijusti pilnaverčiu tos šalies gyventoju, suteikia lygias teises, o tuomet lengviau jaustis kaip namuose“, – sako D. Ibelhauptaitė.
 
Didžiojoje Britanijoje vis aktualesniam tampant Brexit klausimui, į viešumą iškyla diskriminacijos bei neapykantos prieš imigrantus atvejai. D. Ibelhauptaitė svarsto, kad dvigubos pilietybės įteisinimas galėtų padėti ir šiuo atveju.
 
„Dabar daug žmonių vis kalba, jog britai nekenčia užsieniečių, bet manau, kad dviguba pilietybė gali būti ir šios problemos dalis. Pavyzdžiui, aš per tiek metų nei karto nepatyriau kažkokios neapykantos ar diskriminacijos.
Bet gal ir todėl, kad nuo pat pirmų dienų nusprendžiau būti jų šalies dalimi ir laikytis jų tradicijų. Tada iš tos šalies pasiimi pačius geriausius dalykus ir nešiesi į savo šalį. Manau, kad dabar Lietuva kaip tik turi dideles galimybes, kad išeiviai suneštų savo patirtis ir taip praturtintų tėvynę“, – tikina ji.
 
Daugiau nei dvidešimtmetį tikrus operos šedevrus kurianti režisierė, į Lietuvą atveža aukščiausios klasės pasirodymus. Moteris tikina, kad jei nebūtų išvykusi į užsienį, tokių rezultatų nebūtų pasiekusi. „Aš jau tiek metų Anglijoje, prieš tai ketverius metus mokiausi Maskvoje, geriausioje pasaulio teatrinės režisūros akademijoje.
 
Iš Lietuvos išvykau, nes čia tuometu teatrinės režisūros net nebuvo, bet dabar turiu tą bazę, kuri yra labai reikalinga man kuriant Vakaruose, tuo pačiu ir Lietuvoje“, – sako ji. Visgi teigiama, kad pranašu savame krašte nebūsi.
 
D. Ibelhauptaitė atvirauja, kad ilgą laiką ją su Lietuva siejo tik jos mama, o kūrybiniai vaisiai buvo saldesni užsienyje. Moteris atskleidžia, jog mirus mamai netgi svarstė visam palikti Lietuvą, tačiau tuo metu atsirado dar viena svari priežastis čia būti. „Visada galvojau, kad būsiu Lietuvoje tol, kol mano mama gyvens.
 
Taip jau likimas suklostė, kad mano mama mirė 2012 metais, būtent tada, kai jau aš buvau pasiruošusi atidaryti Vilnius City Opera. Man atrodė, kad jau nutrūko ta paskutinė emocinė jungtis, tad aš pradėjusi tą projektą dar ilgai galvojau, kaip man elgtis.
 
Bet per savo karjerą pastebėjau, jog lietuvių žiūrovas pasikeitė, opera tapo vis artimesnė kultūros dalis, tad man toliau kurti buvo labai svarbu“, – sako ji. Garsi režisierė neslepia – ją erzina kalbos apie meilę Lietuvai, o išvykusieji, pasak jos, čia sugrįžta visai ne jausmų vedami.
 
„Aš manau, kad kuo daugiau žmonės kalba apie meilę šaliai, tuo mažiau ją myli. Juk sakoma, reikia mylėti ne žodžiais, o darbais. Tai ir stengiuosi dirbti. Iš tiesų, tai tikiu, kad žmones dirbti Lietuvai, kažką jai pristatyti skatina visai ne meilė, o jausmas, kad esi reikalingas.
 
Deja, dažnai jauni žmonės tokiais nesijaučia. Pavyzdžiui, kuriant mūsų operas mes turime du pasirinkimus – kviestis mažiau talentingus, galbūt vietinius artistus arba kviestis aukščiausio lygio solistus. Iš paskutinių jėgų prisikviečiame geriausius solistus, tačiau mes neturime nei salės, nei vietos kaip dirbti, nėra persirengimo kambarėlio.
 
Verčiamės per galvą, kad žmonės jaustųsi gerai ir jie grįžta pas mus. Tuomet man skambina iš Niujorko ir klausia, ką mes darome, kad geriausi solistai kone nemokamai pas mus važiuoja. Juk atlygiai skiriasi ženkliai. Žmonės grįžta, nes jaučiasi reikalingi.
 
Tai svarbiausia. Mes su G. Rinkevičiumi darome viską kad jie tokiais jaustųsi, kad jų pasiekimai būtų apdainuoti. Manau, kad ir šiuo atveju reikia žmonėms pasijausti reikalingais“, – pasakoja režisierė. Visgi jau kurį laiką viešumoje pasigirsta kalbos, jog dviguba pilietybė yra tik emigrantų reikalas.
 
D. Ibelhauptaitė tikina, kad lietuviai per daug skirsto vieni kitus į emigrantus ir vietinius – pasak jos, tokia atskirtis tik atstumia išvykusius. „Manau, kad žmonės labai užsikabinę ant žodžio emigracija ir taip atstumia labai daug talentingų Lietuvos žmonių ir labai daug jaunimo.
 
Suteikus galimybę turėti dvigubą pilietybę ir vietoje žodžio emigracija naudojant žodį migracija, taip juk lietuvybės neatimsi. Manau, kad kaip tik Lietuva turėtų didžiuotis, jog turi tiek daug talentų, kuriais gali didžiuotis ir kitos šalys. Pavyzdžiui, britų aktorių ar režisierių, kurie dirba Holivude ir ten gyvena po dvidešimtmetį, niekas nevadina emigrantais.
 
San Mendez, kuris režisuoja „Džeimso Bondo filmus“, yra emigrantas arba Anthony Hopkinsas taip pat yra emigrantas JAV. Svarbiausia suvokti, kad žmonės turintys dvigubą pilietybę, neprivalo kažko atsisakyti, jie netampa mažiau reikšmingais piliečiais.
 
Manau, kad laikymasis už vienos pilietybės yra neteisingas dalykas“, – tikina pašnekovė. Pati dvi pilietybes turinti moteris įsitikinusi, jei tik Lietuvoje būtų kitoks požiūris į dvigubą pilietybę, jos vyras, garsus britų režisierius Dexteris Fletcheris svarstytų priimti lietuvišką. „Jei Lietuvoje būtų kitoks požiūris, tai mano vyras su mielu noru priimtų Lietuvos pilietybę.
 
Mano vyras didžiuojasi manimi, tad jei galėtų pagal vedybas ar savo pasiekimus turėti lietuvišką pilietybę, tai jis mielai ją turėtų. Bet kvaila galvoti, kad jis dėl lietuviškos pilietybės atsisakytų savo gimtosios – britų. Tai yra beprotystė“, – atvirauja D. Ibelhauptaitė.
 
D. Ibelhauptaitė svarsto, kad jei lietuviai, spręsdami dvigubos pilietybės klausimą, patys sau atsakytų į vieną esminį klausimą, neigiamas požiūris galėtų pasikeisti. „Atrodo, kad jei jau leisime dvigubą pilietybę, tai visas pasaulis pas mus subėgs.
 
Mes bijome rusų, bijome kitų, bet juk bus sistema, pagal kurią pilietybė bus suteikiama. Mes sau turime užduoti didžiausią klausimą – jei ateitų toks momentas, kai talentingi Lietuvos žmonės būtų priversti pasirinkti, arba vieną, arba kitą pilietybę, ar mes vedami nepagrįstų baimių, neatstumtume geriausių savo piliečių?“ – pokalbį užbaigia D. Ibelhauptaitė.
  

Žymos: Dviguba pilietybė, Referendumas, Lietuva, Pasaulio Lietuviai, Anglijos lietuviai, Dalia Ibelhaubtaitė, pilietybės išsaugojimas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petras važiuoja su savo papūga į Italiją. Muitinėje tarnautojas praneša, kad už papūgą turi būti sumokėtas mokestis.
– Kokio dydžio tas mokestis? – klausia žmogelis.
– Priklauso nuo to, kokią papūgą vežatės: už gyvą teks sumokėti šimtą eurų, už iškamšą – tik penkis.
Į tai papūga vos girdimu balsu:
– Petrai, tik nepadaryk dabar kokios kvailystės...