Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Justė Juškevičiūtė   |   Tiesa.com   |   2019-05-04

Emigrantei svajonių darbo siekti trukdo pilietybė: gaila, kad neatsižvelgia į gabumus 

  
Emigrantei svajonių darbo siekti trukdo pilietybė: gaila, kad neatsižvelgia į gabumus
© asmeninio archyvo nuotrauka

Jau dvylika metų Šiaurės Airijoje gyvenanti mokytoja Irma Latvytė juokiasi, kad iš gyvenimo bando pasiimti viską, kas įmanoma. „Mano svajonė yra mokyti anglų kalbos kur nors šiltuose kraštuose, tačiau tikriausiai ji neišsipildys“, – liūdnai prasitaria pašnekovė. Vos tik pabandžiusi eiti tikslo link, moteris netruko susidurti su skaudžia realybe – dirbti keliaujančia mokytoja ji negali, nes neturi anglakalbės šalies pilietybės.

Ketverius metus pedagogikos studijas krimtusi Irma tikina niekada nesvajojusi apie šią profesiją, tačiau tokia linkme ją pasuko pats gyvenimas. „Stodama į pedagogiką niekada nesiejau savęs su tuo. Mano mama yra mokytoja, tad puikiai žinojau tokio darbo užkulisius.
Man atrodė, kad tik pabaigsiu studijas ir viskas, dirbsiu kokį nors labiau apmokamą darbą. Taip ir buvo. Pabaigusi studijas dirbau padavėja“, – prisiminimais dalijasi I. Latvytė. Visgi po kurio laiko darbas gimtinėje pasidarė nuobodus, tad Irma nusprendė laimės ieškoti Šiaurės Airijoje.
 
Suviliota gero uždarbio moteris ir čia kurį laiką dirbo padavėja, tačiau juokiasi, kad nuo likimo nepabėgsi – neilgai trukus pradėjo dirbti mokykloje. „Atrodo, neplanavau sieti savo ateities su pedagogika, bet ji pati mane pasigavo.
 
Dirbdama padavėja nusprendžiau, kad norėčiau dar vieno, papildomo darbo. Kaip tik tuo metu koridoriuje mane sustabdė kaimynė ir paklausė, ar žinau, kas norėtų dirbti mokyklos prižiūrėtoju. Iškart pasisiūliau. Taip visai atsitiktinai atsidūriau mokykloje, o vėliau tapau klasės asistente. Dabar net retkarčiais mokytoją pavaduoju.
 
 
Šis darbas tapo labai mielas širdžiai“, – šypteli I. Latvytė.
 
Visgi net ir Šiaurės Airijoje I. Latvytei pradėjo stigti vietos. Neilgai trukus, moteris pradėjo svajoti apie keliones ir suprato, kad nori dirbti anglų kalbos mokytoja šiltuose kraštuose. „Pradėjau galvoti, kad šiai dienai galiu duoti daugiau nei darau. Iš tiesų, gyvenant Airijoje atsirado didelis pasitikėjimas savo jėgomis.
Prieš keletą metų net negalvojau, kad galėčiau mokyti anglų kalbos. Tiesiog nedrįsau apie tai pasvajoti, bet vieną dieną užsimaniau laisvės ir kelionių. Visada šmaikštauju, kad nesvarbu kur keliauti, svarbu, kad būtų šilta“, – šypteli pašnekovė.
 
Pasak Irmos, net penkerius metus ji tvarkėsi dokumentus ne tik tam, kad galėtų dirbti Šiaurės Airijoje, bet ir kad galėtų dirbti keliaujančia mokytoja. Deja, pasibaigus biurokratiniams procesams, atsirado kitos kliūtys.
 
 
„Kai susitvarkiau dokumentus, mano tikslas buvo išvažiuoti į Arabų Emyratus ar Dubajų, nes ten labai geri atlyginimai mokytojams, dėstantiems anglų kalbą. Tačiau tada susidūriau su tokia problema – visos agentūros, kurios įdarbina privačiose mokyklose, reikalauja, kad mokytojas turėtų anglakalbės šalies pasą, net neatsižvelgdami į patirtį ir įgūdžius“ , – apmaudo neslepia ji.
 
I. Latvytė prisimena atvejį, kai durys jai buvo užtrenktos prieš pat nosį, kai jau atrodė, jog svajonė yra ranka pasiekiama. „Praėjusį rugsėjį man paskambino iš Saudo Arabijos. Viską susitarėme, jau beveik kroviausi lagaminus, tačiau netikėtai jie man perskambino ir paklausė, kokios šalies pilietė esu.
 
Atsakius, kad lietuvė, net nenorėjo leistis į tolimesnes kalbas. Atrodo, turiu galimybių atrasti, šviesti, keliauti, o laisvė apribota.“ Nors moteris vėliau keletą kartų mokė Azijos šalių gyventojus anglų kalbos, tačiau tai buvo tik trumpalaikiai projektai.
 
O ir atlygis, pasak Irmos, užsieniečiams už tokią veiklą yra kur kas mažesnis nei, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos piliečiams. Po nesėkmingų ilgalaikio darbo paieškų I. Latvytė net svarstė prašyti Airijos pilietybės, tačiau tokias mintis greitai išbaidė Lietuvoje likęs tėtis.
 
„Turiu sergantį tėvą, tai tiesiog negaliu atsisakyti savo šaknų ir palikti viską nežinomybėje“, – sako pašnekovė. I. Latvytė tikina, kad jos svajonė būtų buvusi daug lengviau pasiekiama, jei būtų įteisinta dviguba pilietybė.
 
 
Moteris džiaugiasi, kad bent dabar svarstomas šis klausimas. „Labai džiaugiuosi referendumu ir sakiau, kad iškart kreipsiuosi dvigubai pilietybei“, – šypteli ji. Visgi pašnekovė priduria, kad net ir turėdama dvi pilietybes, jau keliaujančia mokytoja tikriausiai nebedirbs – jai šiais metais sukako 38-eri, o dirbti šį darbą galima tik iki 40-ties.
 
Tačiau I. Latvytė dėl neišsipildžiusios svajonės neliūdi. Pasak jos, dabar ji nori įkvėpti jaunimą ir suteikti jiems daugiau laisvės. „Man dvigubos pilietybės klausimas jau yra ne vien apie mane, čia jau ir apie kitus. Reikia pripažinti, kad būna ir tokių atvejų, kai pilietybė stabdo, neleidžia siekti svajonių. Tokiu atveju tapau ir aš.
 
Tuo labiau, manau, kad pilietybė negali apibrėžti žmogaus gabumų. Juk būna net taip, jog kai kurie emigrantai anglų kalbą moka geriau nei vietiniai. Pavyzdžiui, aš dirbu klasės asistente, o pas mane ateina anglakalbė mokytoja klausti, kaip rašomas koks nors angliškas žodis.
 
Nors aš dar nesusitikau tokio pat emigranto, svajojančio apie keliavimą po šiltus kraštus ir anglų kalbos mokymą, tačiau kartais susimąstau, kad gal kiti net bijo pagalvoti apie tokias galimybes. Juk kol kas tai net neįmanoma. Norisi suteikti jiems tokią galimybę“, – optimistiškai pokalbį užbaigia I. Latvytė.
  

Žymos: Referendumas, Dviguba Lietuvos pilietybė, referendumas dėl pilietybės, pilietybės išsaugojimas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Išklausęs manęs mano psichologas užsirašė pas savąjį...