Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Justė Juškevičiūtė   |   Tiesa.com   |   2019-04-06

Lietuvą pasaulyje garsinantis E. Montvidas: reikia atskirti pilietybę nuo identiteto 

  
Lietuvą pasaulyje garsinantis E. Montvidas: reikia atskirti pilietybę nuo identiteto

Vieno ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje, tenoro Edgaro Montvido balsas skamba garsiausiuose Europos ir Amerikos teatruose bei tarptautiniuose festivaliuose. Žinomas vyras juokiasi, kad jau tiek metų keliauja, kad net negali pasakyti, kur yra jo namai. Visgi tenoras pabrėžia, kad jam niekada nekilo abejonių dėl savo identiteto – jis yra tikrų tikriausias lietuvis.

– Edgarai, esate retas svečias Lietuvoje. Kurią šalį laikote savo namais?
– Labai sunkus klausimas, nes namų sąvoka mano atveju yra labai filosofinė. Aš labai pasiilgstu savo namų Prancūzijoje, į kuriuos esu įdėjęs labai daug darbo – ten jaučiuosi kaip namuose. Tačiau grįžęs į Kauną pas mamą, į tą butą, kuriame užaugau, irgi jaučiuosi namuose.
 
Londonas, kuriame beveik dvidešimtmetį gyvenu, man irgi yra tapęs namais. Tikriausiai aš tiesiog nepatenku į kategoriją žmonių, kurie gali grįžti į namus. Man namai nėra vien fizinė vieta. Aš tą namų sąvoką jau esu pratęsęs, ji išeina iš ribų, nuo to vieno priregistruoto adreso. Namai – tai jausmas (šypsosi).
 
 
– Kai kurie žmonės keliaudami labai greitai pameta savo identitetą. Kaip jūs save įvardytumėte – pasaulio lietuviu, pasaulio piliečiu ar dar kaip nors?
– Man mano identitetas visada buvo svarbus. Praleidęs pusę savo gyvenimo užsienyje, vis dar puikiai kalbu lietuviškai, be akcento – bent jau taip tikiuosi (juokiasi). Nors man teko sutikti žmonių, kurie praleidę porą metų svečioje šalyje jau neatsimena žodžio „stalas“.
 
Žinoma, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimo reikalas, tačiau, man atrodo, kvaila neigti savo šaknis. Aš didžiuojuosi, iš kur esu kilęs, tačiau mano gyvenimas yra modernaus žmogaus neišvengiamybė – būti globalaus pasaulio piliečiu, daug keliaujančiu, bet nepamirštančiu savo šaknų ir tradicijų. Tai yra labai svarbu.
 
Tikriausiai mane galima vadinti pasaulio lietuviu. Nors, prisipažinsiu, praėjus porai metų nuo išvykimo iš Lietuvos, jaučiausi šiek tiek sutrikęs, nes tuo metu, 2000-aisiais, Lietuva atrodė pakankamai toli nuo Didžiosios Britanijos. Visgi dabar viskas daug arčiau, nes į Jungtinę Karalystę (JK) iš Lietuvos galima nuvykti taip pat greitai, kaip iš Vilniaus į Palangą.
 
Tas atstumas yra labai stipriai sumažėjęs, tad nesunku dalyvauti Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, kas man, kaip tikram lietuviui, yra labai svarbu.
 
– Visuomet, kai tik galite, stengiatės sugrįžti į gimtinę. Iš kur ta didžiulė meilė Lietuvai?
 
– Manau, kad ji ateina kažkokiu magišku būdu. Tiesiog intuityviai suvoki savo šalies reikšmę tau pačiam. Žinoma, ne su viskuo sutinku, kas vyksta valstybėje, bet šiuo atveju aš būčiau linkęs ne politikuoti, o džiaugtis Lietuvos kultūriniais pasiekimais ar gamta.
 
Kai plaukioju ežere Prancūzijoje, man tai labai smagu, bet, kai tai darau Lietuvoje, man tai yra kažkokia magija. Nuplaukęs į ežero vidurį apsidairau ir suprantu, kad tokią Lietuvą aš myliu. Yra šalis ir yra valstybė – tai du atskiri dalykai.
 
 
– Galbūt prie tos lietuvybės kaip nors prisidėjo ir šeima?
 
– Aš užaugau gan paprastoje šeimoje, kurioje niekas per daug nekalbėjo apie Lietuvos praeitį. Tuo labiau kad mano seneliai mirė gan anksti, aš jų neprisimenu, o mama sunkiai dirbo, tai mūsų šeimoje nebuvo kažkokių patriotinių asmenų, kurie pasakotų apie Vytautą Didįjį.
 
Iš tiesų apie visa tai aš sužinojau tik atėjus Nepriklausomybei. Bet visada instinktyviai jaučiau priešpriešą pionierių organizacijoms ir visai tai ideologijai, todėl negalėčiau pasakyti, kad meilę šaliai kažkas įskiepijo, manau, kad ji gimė.
 
– Na, bet sugrįžtate į Lietuvą surengti pasirodymų, nors tikriausiai tai ne visada apsimoka finansiškai. Kas skatina rengti pasirodymus gimtinėje?
 
– Sunku pasakyti. Aišku, finansinės paskatos nėra, ir nėra didelės reikšmės karjeros prasme, bet aš to nevadinu duoklės atidavimu Lietuvai. Man tiesiog smagu puošti savo šalį savo menu, savo dainavimu. Ir man pačiam visuomet labai smagu grįžti, nes dainuodamas kitoje šalyje žiūrovų nepažįsti, jie visi yra incognito, o Lietuvoje pamatau pažįstamų veidų.
 
Jaučiuosi savas, todėl norisi į Lietuvos sceną sugrįžti. Juk ne viskas gyvenime yra skaičiuojama pinigais. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad sulaukiu kvietimų iš įvairiausių koncertinių organizacijų, orkestrų. Smagu, kad manęs nepamiršta. Ir dabar, minėdamas savo dvidešimtąjį kūrybinį sezoną, padovanosiu tiek sau, tiek Lietuvos publikai keletą koncertų.
 
Tas noras grįžti padainuoti yra visiškai natūralus ir niekada nebūna kvestionuojamas.
 
– Jūs esate labai mylimas Lietuvos publikos. Netgi teko skaityti, kad jus laiko tam tikra gija, vienijančia užsienio ir Lietuvos operų scenas.
 
– Na, mūsų menas neturi ribų, tai yra labai didelis pliusas. Mes kalbame tarptautine, muzikos kalba. Galbūt net būtų keista užsidaryti viename teatre. Man atrodo, kad kelionės iš vieno operos teatro į kitą yra mūsų darbo specifika.
 
Jei jau pasirinkai tokią profesiją, tai jau keliauk, lagamino net neverta dėti į spintą. Ir man, kaip asmenybei, yra labai svarbus laisvas judėjimas, todėl aš su siaubu seku „Brexit“ reikalus Didžiojoje Britanijoje.
 
– Dabar Lietuvoje daug diskusijų kelia ne tik „Brexit“, bet ir dvigubos pilietybės klausimas. Jūs gyvenate užsienyje, tad kaip manote, ar reikia suteikti galimybę turėti dvigubą pilietybę?
 
– Aš net esu pasirašęs po atviru laišku, kurį inicijavo Užsienio reikalų ministerija, palaikydamas dvigubos pilietybės idėją. Manau, kad mūsų šalis yra per maža, kad galėtų sau leisti prarasti savo piliečius pasaulyje. Ypač dabar, kai vyksta tokie dalykai.
 
Pavyzdžiui, žvelgiant į JK ir dabartinę jos politiką, juk gali būti taip, kad lietuviams teks pulti ir organizuotis Didžiosios Britanijos pilietybę, kad galėtų ten gyventi. Iš asmeninės patirties žvelgiant, mane labai trikdo, kad aš dirbu ir moku mokesčius Didžiojoje Britanijoje, bet negaliu balsuoti – pačiais svarbiausiais klausimais neturiu savo balso.
 
Apskritai manau, kad reikėtų atskirti pilietybę ir identitetą. Aš niekuomet netapatinsiu savęs su britais, nelaikysiu savęs vienu iš jų. Tiesiog taip susiklostė mano gyvenimas, kad aš gyvenu čia, todėl norisi turėti visas teises. Man norisi turėti savo balsą, sprendžiant tos šalies reikalus.
 
Kalbant apie mano šaknis, mano esybę, aš visada būsiu lietuvis. Galų gale, ir Lietuvai dvigubos pilietybės įteisinimas būtų naudingas. Juk atsirastų daugiau balsuojančių ir priimančių sprendimus žmonių.
  

Žymos: Muzika, Londono lietuviai, Opera, Anglijos lietuviai, Lietuvos žvaigždės, brexit, Operos solistas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Suvalkietis semia vandenį kibiru iš kūdros ir pila žemėn. Praeivis klausia:
– Ką gi tu čia, žmogau, darai?
– Noriu išsemti vandenį iš balos.
– Tu ką?! Iš proto išsikraustei?
– Išsikraustytum ir tu, jei paskandintum muilą.