Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Justė Juškevičiūtė   |   Tiesa.com   |   2019-04-20

M. Mikutavičius: dvi pilietybės nereiškia, kad tu kažką išduodi

  
M. Mikutavičius: dvi pilietybės nereiškia, kad tu kažką išduodi
© Algis Kriščiūnas

Marijaus Mikutavičiaus dainų žodžius žino kone visi lietuviai, o bene garsiausias jo kūrinys „Trys milijonai“ šmaikščiai pristatomas antruoju Lietuvos himnu. Žinomas vyras save laiko tikru patriotu, tačiau apie meilę gimtinei jam kalbėti kur kas sunkiau, nei dainuoti.

„Mylėti tėvynę yra tas pats, kaip mylėti savo šeimą. Tu myli, bet negali pasakyti už ką“, – interviu „Tiesai“ sakė M. Mikutavičius.
Dvigubos pilietybės klausimą jis prilygino didelei ir mylinčiai šeimai. Pasak jo, lygiai taip pat, kaip gali mylėti keletą šeimos narių, gali mylėti ir keletą skirtingų šalių.
 
– Marijau, pasisakantys už dvigubą pilietybę ragina atskirti identitetą nuo pilietybės. Ką jūs manote apie tai – ar pilietybė turi kažką bendro su meile gimtajai šaliai?
 
– Dviejų pilietybių turėjimas tikrai nereiškia, kad tu kažką išduodi ar mažiau myli. Čia kažkas bandė lyginti, kad tu negali turėti dviejų tėčių, tai ir pilietybės esą negali. Bet juk tu gali turėti brolį, dėdę, senelius, kuriems po lygiai daliji savo meilę.
 
Iš tiesų aš nesuprantu tų, kurie pyksta ant emigrantų, o išvykimą prilygina nemeilei Lietuvai. Juk jeigu taip, galima sakyti, kad aš gyvenu Vilniuje, bet gimiau Lazdijuose, tai čia jau būtų nemeilė savam kraštui. Juk aš tiesiog gyvenu kitur, gyvenu ten, kur man patogiau ar įdomiau, bet tai neturi nieko bendro su meile.
 
Jei jau taip visai sąžiningai žiūrėtume, tada visi žmonės turėtų sėdėti vienoje vietoje, nesvarbu, jis ten laimingas ar ne. Kitas dalykas – aš emigrantams nepavydėsiu dviejų pilietybių. Nesuprantu jų motyvacijos, kam jos jiems reikia, bet čia yra jų reikalas.
 
Aš laikausi pozicijos, kad žmogus sukūrė valstybę, o ne valstybė žmogų, todėl manau, kad žmogus turi turėti galimybę rinktis.
– Sakote, kad nepavydėtumėte tiems, kurie turi dvi pilietybes. Kodėl?
 
– Na, o kodėl turėčiau pavydėti? (Juokiasi.) Gal kitaip gyvenimui susiklosčius, ir aš jas turėčiau dvi, bet iš esmės tai nėra mano gyvenimas ir aš nenoriu būti tas, kuris balsuodamas referendume žada trukdyti žmonių laimei.
 
– Ar jūs pats kada nors svarstėte galimybę išvykti iš Lietuvos visam laikui?
 
– Ne, niekada nesvarsčiau. Aš neatmetu minties, kad pabaigsiu savo gyvenimą kur nors kitur, bet niekada nebuvau priverstas ieškoti darbo svetur. Man mano šalis davė labai daug, kad aš joje jausčiausi komfortiškai.
 
Jei kažkas laimingas kitur ir sau nemeluoja, kad toks yra, aš labai džiaugiuosi (šypteli).
 
– Dažnai sakoma, kad nauja karta tampa atviresnė pasauliui, tačiau kalbėdami apie kai kurias naujoves vis vien išliekame gana skeptiški ir konservatyvūs. Kaip manote, kodėl kai kuriuos dalykus vis dar sunkiai priimame, pavyzdžiui, galimybę turėti dvigubą pilietybę?
 
– Galbūt dėl to, kad dvigubos pilietybės klausimas nėra be niuansų ir peripetijų. Siekis turėti dvi pilietybes kartais reiškia, kad tie, kurie atsisakė lietuviškos pilietybės dėl kitos, nori ją susigrąžinti. Tai tikriausiai žmogui natūraliai kyla klausimas, jei tu pasirinkai savo kelią, kam tu ieškai dar ir takelio.
 
Vienas mano draugas labai aršios ir karštos diskusijos metu sakė: kodėl mes jaudinamės dėl priėmusių kitą pilietybę? Jie padarė sprendimą, o dabar mes turime už juos atsakyti. Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, bet aš suprantu abi puses, tad nenoriu apriboti žmonių laisvės.
 
– Sakoma, kad Lietuva turi leisti žmonėms rinktis, nes negali sau leisti prarasti dar daugiau piliečių...
 
– Žinoma. Tuo labiau kad lietuvis, ar Anglijoje, ar Zarasuose, yra tas pats lietuvis. Mūsų šalies ir daugelio kitų šalių istorija yra pažymėta emigracijomis, pasitraukimais, pabėgimais, duonos kąsnio ieškojimais, todėl aš nenoriu atstumti tų žmonių.
 
Jie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių priėmė tokius sprendimus. Tuo labiau kai koks nors lietuvis gaus Nobelio premiją, aš nenoriu kalbėti, kad lietuviškų šaknų turintis mokslininkas gavo premiją. Ne, aš noriu sakyti, kad jis – lietuvis.
 
Juk dažnai taip atsitinka, kad nurašydami tuos, kurie išvyko, ir įsivaizduodami, kad jie nieko verti, mes padarome labai daug klaidų. Tarp tų, kurie išvyko, yra ir velniškai protingų, ir labai puikios sąžinės grynuolių. Tokių žmonių prarasti jokia valstybė nenorėtų.
 
– Na, bet lietuviai dažnai mėgsta skirstyti emigrantus ir gimtinėje gyvenančius į „mes“ ir „jie“, tarsi būtume du visiškai skirtingi, priešingi poliai. Kaip manote, ar Lietuvoje gyvenantys žmonės skiriasi nuo užsienio lietuvių?
 
– Abiejose pusėse yra durnių, čia nieko nepadarysi (juokiasi). Yra Lietuvoje tų, kurie išvykusius vadina „jais“, bet taip pat žinau ir tokių, kurie gyvenantys užsienyje dergia Lietuvą baisiausiais žodžiais, nors ta pati Lietuva ir jos žmonės jam suteikė galimybę dirbti kur nors kitoje šalyje.
 
Gal net nereikia imti tokių kraštutinių atvejų domėn... Žmonės gali turėti įvairią nuomonę, bet aš „jais“ tarsi išskirdamas emigrantų nevadinu. Mano šeimoje yra daug išvykusių, man jie nėra kitokie žmonės. Aš tikiuosi, kad ir aš jiems toks nesu. Aš vertinu lietuvį tol, kol jis jaučiasi lietuviu.
 
Tiesą sakant, aš suprantu pasirinkimą gyventi kitur, aš tik nesuprantu neapykantos. Jei emigravęs asmuo nuoširdžiai nekenčia valstybės, kurią paliko, nepykite, jis man nėra brolis.
 
– Na, o kaip tie lietuviai, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau vis vien meile gimtajai šaliai nespinduliuoja ir mėgsta pakeiksnoti tai, kas čia vyksta? Jie, beje, su pasididžiavimu save vadina lietuviais vien dėl to, kad neemigravo...
 
– Tikriausiai jie tik burnoja, ir tiek. Reikia atskirti burnojimą nuo tikros neapykantos. Manyčiau, kad dažniausiai žmonės mėgsta keikti savo gyvenimą, nors dažniausiai jo su niekuo nesikeistų. Manyčiau, kad tas burnojimas normalus, ir jo nereikia sureikšminti.
 
Juk yra žmonių, kurie ir tėvų nekenčia, bet gal jie šiaip gimė su trūkumu genuose, kas vadinasi empatija ar meilė. Aš dėl jų nesuku galvos, tokių žmonių buvo ir bus.
 
– Na, ir pabaigoje šiek tiek pozityviau – tai už ką mylite Lietuvą?
 
– Aš neturiu atsakymo, nesinori nieko įrodinėti – čia tas pats, kaip mylėti savo šeimą. Tiesiog myli, ir tiek. Aš čia gimiau, tai mano šalis, man viskas čia artima, man patinka gamta, patinka žmonės, na, gal ne visi, bet argi visi žmonės turi patikti.
 
Net nežinau, ar „myliu“ yra tinkamas žodis Lietuvai, gal tai labiau prisirišimas ir pagarba. Aš žinau, kad tai dalis manęs. Aš taip giliai šioje žemėje niekur kitur nebūsiu, taip jau yra, tad aš vien dėl to jaučiu, kad esu šioje vietoje priverstas gerbti savo gimtinę.
 
Turiu su tuo susitaikyti. Tuo labiau kad man su tuo susitaikyti labai nesudėtinga, nes tai vienas iš geresnių kampelių žemėje, kur galėjau gimti.
  

Žymos: Interviu, Marijonas Mikutavičius, Referendumas, Dviguba Lietuvos pilietybė, pilietybės išsaugojimas, dviguba pielietybė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Godus moka du kartus. Bukas moka tris kartus. Mokesčių mokėtojas moka visada.