Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Giedrius Drukteinis   |   Elegancija.eu   |   2013-09-22

10 knygų, kurios sukūrė rašytoją

  
10 knygų, kurios sukūrė rašytoją

Aš turiu susikūręs teoriją, pagal kurią kiekviena knyga mūsų gyvenime turi savo etapą ir trumpalaikę misiją. Kadaise aš irgi buvau jaunas ir man „labai patiko“ Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar Keruako „Kelyje“. Neseniai jas pavarčiau, paskaitinėjau... Net gėda pasidarė, kad žavėjausi tokiais veltėdžiais ir neurotikais, kaip tų knygų herojai. Bet tai buvo jaunystė. Arba Kurtas Vonegutas… Kas nesižavėjo jo „Skerdykla Nr.5“ ar „Čempionų pusryčiais“ okupacijos metais? Paskaitinėji jas šiais laikais ir vemti verčia nuo tų septintojo dešimtmečio naivumu persmelktų pasvaičiojimų apie karą ir taiką. Aš dar pamenu, kokie madingi buvo Dž. Džoisas ar E. Hemingvėjus, bet kaip tikras pižonas aš pats jų niekada neskaičiau, nes man jie buvo nuobodūs ir visiškai neįdomūs – tačiau aplinkiniai buvo įsitikinę, kad aš juos neabejotinai buvau skaitęs.

Knygos, kurios mokė
Tačiau egzistuoja knygos, kurios mane mokė. Tai jokiu būdu ne vadovėliai, bet jos išliko su manimi lig šiol. Dauguma jų pateko į mano rankas visai atsitiktinai, kitas rekomendavo vyresnysis brolis, trečias perskaičiau priverstas griežtų dėstytojų ar mokytojų. Tačiau dabar manau, kad tai buvo „likimo pirštas“, nes jos išliko ir nenuėjo į užmarštį. Jos visada su manimi – ar aš jas skaičiau būdamas jaunas, ar skaitau jas dabar – jos jaudina mane vienodai. Aš tai vadinu klasika.
1. Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“
Keista knyga. Aš buvau priverstas ją perskaityti studijuodamas Vilniaus universitete – užsienio literatūros kursui. Ir nuo pirmųjų žodžių ji mane įtraukė, lig šiol atsimenu tą keistą klampų jausmą, kurio daugiau ir nebepatyriau – kai skaitai knygą prisiversdamas, bet ir negali sustoti nė akimirkai. Kitos Dostojevskio knygos tokių emocijų man nebesukėlė.
 
 
2. Diteris Nolis „Vernerio Holto nuotykiai“
Te nesuklaidina Jūsų banalus pavadinimas. Tai bene geriausias grožinės literatūros kūrinys Antrojo pasaulinio karo tematika (lietuvių kalba išleista 1964 metais). Jei kur išvysite šią knygą, pirkite nieko nelaukdamas. Pavokite ją. Pasiskolinkite ir negrąžinkite. Sumokėsite baudą – 20 litų, na ir kas? Bet turėsite šedevrą. Nežiūrėkite kino filmo tuo pačiu pavadinimu – negadinkite sau įspūdžio. Antrąją šios knygos dalį aš jau perskaičiau rusiškai – lietuvių kalba ji taip ir nebuvo išleista, bet ir aišku, kodėl – yra tokia ideologizuota ir politiškai angažuota, kad net koktu skaityti.
 
3. Juozas Baltušis „Tėvų ir brolių takais“
Perskaitęs šią knygą aš tapau antikomunistu, nors abejoju, ar pats autorius to norėjo. Tačiau turbūt nėra įtaigesnio žodžio meistro lietuvių literatūroje kaip Juozas Baltušis, todėl ir jo aprašyta Amerika sužavėjo mane taip, kad tik į ją mano akys nuo paauglystės ir bekrypo. J. Baltušis rašyti mokėjo, ir dar gerai, nors mane visada truputį erzino tas jo primygtinai prikišamas kaimietiškumas – ir ryškesnio Amerikos vaizdo niekas iš lietuvių autorių dar nėra nupiešęs. Žmonės šneka, kad už šią knygą jis nukentėjo. Nieko nuostabaus. Ko verta vien frazė: „Dirbkite, ir tris Amerikas ten pas save turėsite“… Na, ir, žinoma, visos kitos J. Baltušio knygos – visas jas skaičiau, visas tebeturiu.
 
 
4. Vytautas Petkevičius „Apie duoną, meilę ir šautuvą“
Siekiau asmeninės pažinties su šiuo Rašytoju, kad jis uždėtų savo autografą ant šitos mylimiausios mano jaunystės knygos – ir tą autografą gavau. Nes vaikystė gi mano praėjo ne vien su V. Petkevičiaus Gile, Kodėlčiumi, Sieksniu – Sprindžio vaiku, Miku Pupkumi, Molio Motiejumi, kurio frazė: „Nebūkite auksiniais, nebūkite mediniais, nebūkite moliniais, būkite žmonėmis“ lydi mane jau 30 metų. Mano vaikystę skaidrino ir „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ – bene pirmoji lietuviška „Action“ knyga, kurią aš ir šiais laikais pradedu skaityti nuo bet kurios vietos.
 
5. Jonas Avyžius „Į stiklo kalną“
 
Kalba išminčiai kritikai, kad tai – ne pati geriausia Rašytojo knyga, tačiau kam rūpi jų nuomonė? Mane patį ilgai kamavo klausimas, kas vėliau ištiko pagrindinį knygos veikėją Benių. Vaizduotė tvirtina, kad jis, kaip deklasuotas elementas, sėkmingai išgyveno pirmąją sovietinę okupaciją, užėjus vokiečiams, stojo į esesininkų dalinius savanoriu ir paguldė galvą prie Stalingrado.
 
 
6. Aleksandras Solženycinas „Pirmajame rate“
Šią knygą aš esu skaitęs lietuviškai ir angliškai. Pastarosios vertimą radau nei iš šio, nei iš to Etiopijos kaimo mokytojo bibliotekėlėje. Įdomus tas faktas, kad knygą „Pirmajame rate“ buvo ruošiamasi pristatyti Lenino premijai, tačiau N. Chruščiovas asmeniškai pareikalavo, kad iš knygos būtų išimtos ir pakeistos vietos, susijusios su atomine bomba. Angliškame vertime vietoj diplomato Volodino ir atominės bombos veikia gydytojas ir vyksta tarptautinė konferencija, kurioje jį ruošiamasi pagrobti. Perdaryta gana grubiai. Tačiau iš esmės lenkiu galvą prieš visą A. Solženycino kūrybą.
 
7. Irvine Welsh „Porno“
Atsimenate prieš penkiolika metų pasirodžiusį kultinį filmą „Trainspotting“? Lietuvoje netgi buvo išleista knyga „Traukinių žymėjimas“. Nežinau, nei kas ją vertė, nei kas redagavo (istorija tuos vardus ignoruoja), bet akivaizdu, kad mūsiškiams tada švietėsi, jog angliškas žodis „fucking“ VISADA reiškia „supistas“. Todėl ir šlykštu tą vertimą skaityti, nes akivaizdu, kad tiktų ir sinonimai daugeliu atvejų, bent jau „sušiktas“ ar „prakeiktas“. Na, „Porno“ yra tos knygos tęsinys, ir tikiuosi, kad lietuvių kalba jis niekada nebus sudarkytas. Tie patys herojai, sudėtingi jų santykiai, skirtingi likimai, bet geismas vienas – bobos, pinigai ir pripažinimas.

 
8. Umberto Eco „Rožės vardas“
Visada žinojau, kad šią knygą parašė pats Velnias, nes paprastam žmogui taip rašyti yra N-E-Į-M-A-N-O-M-A. Sakoma, kad U. Eco galima sutikti Bolonijoje, tiesiog sėdintį prie staliuko lauko kavinėje. Buvau, ieškojau Jo, bet neradau. Būčiau pridėjęs kryžių prie kaktos – patikrinimui. Jeigu rimtai, patarčiau šią knygą kiekvienam, norinčiam išmokti retorikos. Nors visada abejojau, ar žmonės išties gali taip įmantriai kalbėti – aš tokių savo gyvenime nesu sutikęs.
 
 
9. Senasis Testamentas
Mane, kaip ir kiekvieną istoriką, visada kamavo tos pačios dvejonės – ar Senąjį Testamentą galima laikyti istoriniu šaltiniu – atmetant visus jame aprašytus stebuklus, ar jį laikyti pasakų knyga – pripažįstant visus joje aprašytus stebuklus. Jei užteks kantrybės perskaityti bent dešimtadalį Senojo Testamento, būtinai perskaitysite Jį iki galo. Esu įsitikinęs, kad išmoksite sveiko žydiško požiūrio į gyvenimą.
 
 
10. Juozas Erlickas „Raštai ir kt.“
Buvo laikas, kai Erlickas nerašė vien apie įkyrėjusius muitininkus, Seimo narius, policininkus, Briuselį ir vėl apie tą patį. Aš dar pamenu pirmąją Erlicko knygelę „Kodėl?“ iš PK („Pirmoji knyga“) serijos.
 
Peržvelgiau šį sąrašą, ir pradėjo mane graužti sąžinė. Nepaminėtos liko daugelis mano mylimų knygų, tvarkingai sukrautų tualete ar ant spintelės prie lovos. Tai ir Viktoro Suvorovo knygos, ir „Šveiko nuotykiai“, ir Ryano Malano „My traitor’s heart“ (geriausia mano skaityta knyga apie afrikanerių gyvenimą Pietų Afrikoje), ir „Drąsiųjų keliai“, ir „Siluetų“ serija... Visos jos čia, su manimi.
 
Ir, kaip patys matote, jos nėra niekuo išskirtinės. Ir jeigu jos patinka ir Jums, tebūnie tai patvirtinimas, kad esame daug kuo panašūs. Imlūs, ambicingi, ryžtingi. Turintys savo nuomonę, nebijantys ją pareikšti. Gyvi ir dar ilgai gyvensiantys. Nes, vėl prisimenant Molio Motiejaus pamokymą, mums nereikia būti nei auksiniais, nei mediniais, nei moliniais, mums tereikia būti žmonėmis.
 
  

Žymos: Menas, Etiketas, Knygos

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Labai taktiškas įmonės vadovas pasikvietė pavaldinį:

– Gerbiamasis Jonai, aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip mūsų firma gali išgyventi be jūsų, bet nuo kito pirmadienio mes pabandysime tai padaryti.