Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vytautas V.Landsbergis   |   2011-09-14

Apie brolius lenkus

  
Apie brolius lenkus

Pirmąsyk „iš arti“ pažinau lenkus netrukus po sausio 13-osios įvykių. Nuo vasario pabaigos iki birželio teko pagyventi Varšuvoje. Tomis įsimintinomis dienomis visi iki tol galvoje tūnoję lenko-okupanto mitai išgaravo – sutikau ir pažinau nuostabią tautą, ištiesusią pagalbos ranką ne tik man, bet ir šimtams lietuvių pabėgėlių nuo sovietinės kariuomenės.

Toji parama jautėsi visur – greit gavau darbelį Varšuvos Universitete, Baltistikos katedroje, visada buvo atviros režisieriaus K.Zanussi namų durys ir t.t. Kartais ateidavo kažkokie nepažįstami žmonės, perduodavo linkėjimus tėvui, atnešdavo valgyt. Tad teigiau ir teigsiu, kad lenkai yra labai graži bei broliška tauta. Juoba, kad ir promočiutė Česlava buvo lenkė.
 
II
 
Nūnai matant, kas vyksta Vilnijos krašte, peršasi paralelė su šeima – nėra namų be dūmų. Šeimoje juk irgi dažnokai - arba vyras nori būti viršesnis („mauč, boba, kaip mat gauni į snukį“), arba žmona nori vyrą laikyti po padu. Šiais laikais itin populiarus greitasis problemos sprendimas – skyrybos; tik šiuo atveju jis netinkamas – su lenkais neišsiskirsi. Teks išmokti gyventi.
 
Juk ir šeimoje, po neištikimybės (šiuo atveju – po kokios nors Suvalkų sutarties sulaužymo) ilgam lieka nuoskaudos ir nepasitikėjimas – kaip ji (ar jis, Juzefas) taip galėjo? Juk mes buvom kitaip sutarę...
Nuoširdus išsikalbėjimas, stengiantis suprasti, o ne kaltinti – galėtų būti psichologinis raktas. Juk sunku suprasti tą, kurio nepažįsti? Kuris nemoka tavo kalbos ir tu negali su juo susikalbėti.
 
III
 
Galima nuoširdžiai piktintis, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos ir mes nežinome kokia kalba Lietuvoje su jais susidraugauti. Galbūt tai elementarus pagarbos Lietuvos Valstybei klausimas, bet jis nesprendžiamas bizūno pagalba. Tam yra saldainių fabrikas „Rūta“.
 
Ir jei kokie nors kitakalbiai kol kas dar Lietuvos Valstybės negerbia, tai gal mes patys pirmiau pradėkime ją gerbti? Parodydami nebesispjaudymo pavyzdį ir tuo būdu pagerbdami ne tik save, bet ir visus kitus - kitaip kalbančius, mąstančius.
 
IV
 
Visi lietuviai į Vilniją!!! Toks turėtų būti šūkis. Dabartės bičiuliaujasi tolimiausi pasaulio miestai, singapūrai su balbieriškiais, o mes čia šalimais gyvendami vieni kitų nepažįstam ir su kaimynais nesibičiuliaujam.
Įsivaizduokime – jei 2012 metai būtų paskelbti metais „Veidu į Vilniją“. Ir prasidėtų masiniai miestų, miestelių susigiminiavimai – Šalčininkai su Telšiais, Eišiškės su Pakruoju: bendros mugės, bendri kultūriniai susibūrimai, šokiai dainos iki išnaktų, vėliau gal net ir bendros įmonės. Svečiai apgyvendinami namuose, vaikai susidraugauja.
 
Manytina, kad sparčiausiai situacija keistųsi pradėjus nuo savęs: besąlygiškai atleidžiant buvusias neištikimybes savo antrajai pusei. Kaip jie elgiasi – jų reikalas. Net jei kartais kaimynams savos neištikimybės šešėlio nuosėdas norisi permesti kam kitam – tegu. Tegu jų prezidentas lietuvius vadina ožkomis, nereikia reaguoti, tiesiog ignoruoti. Kaip ir vaikas kartais orą viešoj vietoj pagadina, negi pulsi bartis ir rėkti – atverk langą, išsivėdins...
 
V
 
Bet dar svarbiau atverti širdį. Lietuviai ir lenkai - lyg ir dvi krikščioniškos tautos, o Vilniaus kraštas išvis gailestingajai Jėzaus širdžiai paaukotas! Tad kodėl neįsiklausoma į Jo žodžius:
Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas. Bet jūs mylėkite savo priešus – tuomet jūsų lauks didelis atlygis“.
 
VI
 
Ir dar momentas: jei tik dvikalbės lentelės yra valstybinių apdovanojimų atsisakymo (bei lietuviškos rankos laužimo) priežastimi, tai gal išties Vilnijos krašte tebūna pagaminamos keturkalbės lentelės – lietuvių, lenkų, gudų ir jidiš kalbomis. Tegu būna pagerbti visi čia gyvenę.
 
VII
 
Lietuvos lenkų yra visokių. Matykime ir kitokius... Pvz., buvęs parlamentaras Ryšardas Maceikianiecas kiek kitaip žiūri į Lietuvą, negu tūlasis Tomaševskis: Į protestus, piketus, demonstracijas niekas iš lenkų neis, kol Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikieriai, kitaip tariant, Tomaševskis su šeima ir posovietinėmis struktūromis, neduoda įsakymo. Vilniaus krašto lenkai šių jėgų įtakojami, todėl klusniai vykdo jų nurodymus.
 
O dėl lietuvių kalbos mokėjimo štai ką pasakysiu. Labai gerai, kad parengtos naujosios Švietimo įstatymo pataisos. Tik blogai, kad jos parengtos pavėluotai. Tačiau Lietuvos visuomenė vis dėlto nemato ir nesuvokia pagrindinės blogybės. Tas Švietimo įstatymas bus bejėgis ką nors keisti “iš esmės” tol, kol Vilniaus lenkai nebus mokomi pirmiausiai mylėti ir branginti Lietuvos valstybę. Na ir kas, kad padidės dėmesys lietuvių kalbai. Kaip ir iki šiol, taip ir dabar Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o Lenkijos patriotais.
 
O reikia, kad Lietuvos lenkai mokytųsi ne tik lietuvių kalbos, bet ir būtų pratinami tapti Lietuvos piliečiais. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija šios problemos kažkodėl nemato. Ji  perša  gimtosios (lenkų) kalbos mokymą sieti pirmiausiai su Lenkijos istorijos ir kultūros propagavimu. Tad tokiomis sąlygomis lietuvių kalbos stiprinimas duos mažai naudos. (...)
O ko siekiama Tomaševskio rankomis, iš tikrųjų žino tie, kurie nustato jo veiklos kryptis ir tikslus. Bet bendroji kryptis kaip ant delno – silpninti Lietuvą per sumaištį ir konfliktą. Tik du iškalbingi faktai – jis priėmė savo etatiniu patarėjumi ilgametį KGB majorą, gaunanti pensiją iš Rusijos. Jį taip pat remia ir jam patarinėja premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Česlovas Okinčicas.“ (Visas interviu išspausdintas portale - Alkas.lt). 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Parke sėdi du pensininkai.
– Kas naujo? – klausia vienas.
– Nieko, nebent tai, kad sėdim ant šviežiai dažyto suoliuko, – atsako kitas.