Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Emilis Kazlauskas, savaitraštis ATGIMIMAS   |   Atgimimas   |   2012-09-28

„Arabų pavasaryje“ nėra vietos krikščionims

  
„Arabų pavasaryje“ nėra vietos krikščionims Emilis Kazlauskas

Įtampa pulsuojantis regionas, prasidėjus „Arabų pavasariui“, tapo dar neramesnis. Išsilaisvinantys iš daugiau ar mažiau autoritarų jungo arabai – tik viena naujojo peizažo dalis. Kita, ne tokia akivaizdi jo detalė – faktas, kad krikščionims vietos Viduriniuose Rytuose lieka vis mažiau.

Pradėdamas savo vizitą Libane, popiežius Benediktas XVI pasveikino arabų išsilaisvinimą. „Pats „Arabų pavasaris“ yra pozityvus dalykas. Tai – didesnės demokratijos, laisvės, bendradarbiavimo troškimas, arabiškosios tapatybės atgimimas. Šis laisvės šauksmas, kilęs iš išsilavinusios jaunosios kartos, trokštančios labiau dalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime, yra labai teigiamas dalykas ir jį sveikiname taip pat ir mes, krikščionys“, – lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje sakė popiežius.
Priminė laisvės pamatus
 
Popiežius priminė, kad tolerancija kitam yra fundamentali laisvės dimensija, o Vidurinių Rytų šalis įkūrę krikščionys ir arabai ir dabar privalo kartu gyventi. Libaną aplanko jau trečiasis popiežius, o ši šalis regione pasirinkta neatsitiktinai – joje gyvena daugiausia krikščionių tarp visų kitų Vidurinių Rytų valstybių.
 
Nuščiuvusiame Beirute Benedikto XVI klausėsi apie 350 tūkstančių įvairių konfesijų atstovų. Net ir politinė/teroristinė šiitų organizacija „Hesbollah“ pažadėjo susilaikyti nuo bet kokios karinės jėgos naudojimo vizito metu. Kalbėdamasis ir su tikinčiaisiais, ir su šalies politine valdžia, popiežius pakvietė visus siekti taikos ir sugyvenimo regione, ypatingai ragindamas kuo greičiau sustabdyti Sirijoje vykstančias skerdynes. Benediktas XVI taip pat sakė, kad reikia siekti tolerancijos ir harmoningų santykių tarp skirtingų religijų atstovų, ko gero, kreipdamasis į įvairialypę religinę Libano visuomenės sandarą. Kad tai yra įmanoma, paliudijo prieš pat popiežiaus atvykimą Libano sostinėje Beirute surengtas tarpreliginis jaunimo susitikimas, kuriame susirinkę jaunieji krikščionys ir musulmonai skaitė vieni kitų šventuosius raštus.
 
Realybė – daug liūdnesnė
 
Tačiau yra galimybė, kad Benedikto XVI kvietimas taikai ir religinei tolerancijai liks tik šauksmas tyruose. Regioną drasko kruvini konfliktai, kuriuose vieną iš svarbiausių vaidmenų atlieka religinė nesantaika. Štai Sirijoje vykstančiose skerdynėse kovoja dabartinio Prezidento Basharo al-Asado kariuomenė, kurios vadovybėje dominuoja šiitiškos alavitų sektos mažuma ir sukilėlių grupuotės, kuriose daugiausia – musulmonų sunitų. Pastaruoju metu neapykanta ir smurtas persimeta ir į Libaną, kurio religinis pasiskirstymas dar painesnis – 41 proc. įvairių krikščionių konfesijų, po 27 proc. musulmonų šiitų ir sunitų bei penki proc. drūzų. Be to, Libanas dar visai neseniai išgyveno kruviną pilietinį karą. Galiausiai Egipte, islamistinėms jėgoms po truputį įgaunant dominuojančią politinę padėtį, atėjo sunkus metas krikščionių koptų bendruomenei – persekiojimas ir pogromai tapo jų kasdienybe.
 
Politines madas tiek Sirijoje, tiek Libane (kuris pats Sirijos dar visai neseniai buvo okupuotas), tiek Egipte diktuoja musulmonai. Kol Egiptui vadovavo autokratas Hosnis Mubarakas, krikščionys koptai galėjo sąlygiškai jaustis ramūs dėl savo ateities musulmonų sunitų apsuptyje. Kol Sirijoje laisvai tvarkėsi alavitų kilmės autokratas B.al-Asadas, tol krikščionių mažuma Sirijoje taip pat jautėsi rami. Kilus „Arabų pavasariui“, H.Mubaraką pakeitė islamistai, nepasižymintys religine tolerancija. Tuo tarpu Sirijoje toliau tęsiasi minėtos tarpsektinės musulmonų kautynės, kuriose, kaip bebūtų keista, krikščionys dažniau palaiko valdžios pusę. Kodėl? Ogi todėl, kad, nors B.al-Asadas ir yra korumpuotas autokratas, jis neskleidė neapykantos krikščionių adresu, ko apstu sukilėlių pusėje. Be to, tarp jų stiprėja radikalusis islamizmo sparnas su atgimstančia „al-Qaeda“ priekyje.
Natūralu, kad Sirijos sunitams krikščionys, palaikantys dabartinį režimą, yra tokie patys, o gal net ir dar blogesni už dabartinį Prezidentą ir jo kariuomenę. Dėl to kyla labai didelis pavojus, kad, laimėjus sukilėliams, krikščionių bendruomenei beliks tik bėgti iš šalies, nes po tokio sekinančio pilietinio karo galima laukti labai žiauraus sukilėlių keršto. Vienintelis Sirijos krikščionių išsigelbėjimas – bėgti į Libaną, kur krikščionys dar nėra atvirai persekiojami.
 
Tačiau ir Libane krikščionys yra nykstanti bendruomenė. Kai Versalio sutartimi dabartinės Sirijos ir Libano teritorijos buvo paskirtos administruoti Prancūzijai, vadinamojo Didžiojo Libano teritorijos dalyje visiškai dominavo krikščionys, sudarydami net du trečdalius gyventojų. Dabar jie tesudaro 41 proc. ten gyvenančiųjų, o jų dalis ir toliau mažėja dėl emigracijos ir mažesnio nei musulmonų gimstamumo. Emigruojama dažniausiai ieškant geresnio gyvenimo, todėl nesunku atspėti, kad šitaip Libano krikščionys reaguoja į blogėjančią saugumo situaciją ir radikalaus islamizmo atgimimą regione.
 
Vakarų meškos paslauga
 
Paradoksalu, kad dabartinė Vakarų užsienio politika, palaikanti musulmonų sunitų inicijuotus „Arabų pavasario“ perversmus bei vis dar pinigais kaip savo įtakos agentus išlaikanti kitas sunitų valstybes, tokias, kaip Saudo Arabija, daro meškos paslaugą šio regiono krikščionims. Krikščionys, matydami, kad kartu su sunitų atgimimu iš naujo atgimsta ir nevaržomas religinis fanatizmas, dažnai nukreipiamas prieš kitatikius, natūraliai ieško užuovėjos pas Šaltojo karo metu susidariusio šiitų politinio elito atstovus, kurie nepasižymėjo tokia religine netolerancija. Tad nenuostabu, kad, pavyzdžiui, Libane krikščionims tenka vykdyti itin kompromisinę politiką bendradarbiaujant su minėta šiitų politine/teroristine organizacija „Hesbollah“, suvokiant, kad, sirų sunitiškam įkarščiui užplūdus Libaną, pastarosios valstybės sunitai gali užsikrėsti panašiomis radikaliomis islamistinėmis ir kartu antikrikščioniškomis nuotaikomis.
 
Gaila, tačiau, kaip ir Vakarų viešojoje erdvėje, taip ir Vakarų valstybių oficialiuose pareiškimuose „Arabų pavasario“ tema, nugalėję ir vis dar kovojantys arabų sukilėliai bei jų siekių rėmimas užgožia nykstančios tūkstantmetės regiono krikščionių bendruomenės interesų apsaugojimą. Neseni įvykiai rodo, kad „Arabų pavasaris“ į valdžią atveda islamistus iš Musulmonų brolijos, kurie ne tik kad nesusitvarko su savo radikaliais kolegomis (nesena Vakarų šalių ambasadų apgultis ar sunkiai suvaldoma religinė neapykanta nieko dėtų krikščionių mažumų atžvilgiu), tačiau netgi leidžia sau su jais flirtuoti politinėje plotmėje. Nuo pat pradžių Vakarai praleido pro akis faktą, kad tikrieji „Arabų pavasario“ pradininkai – liberaliai nusiteikęs arabų jaunimas – ir skaičiumi, ir įtaka nusileidžia radikaliesiems salafitams, pastaruoju metu stipriai lemiantiems naujųjų politinių valdžių darbotvarkes. Štai tokiu būdu Vakarų parama sukilėliams tampa krikščionių, gyvenančių Vidurinių Rytų regione, Damoklo kardu.
 
Suprantama, kad „Arabų pavasario“ klibinami autokratai nėra priimtini, tačiau Vakarams vis dėlto derėtų labiau suvokti istorinę krikščionių svarbą Levanto regione (dabartinės Izraelio, Libano, Sirijos ir Jordanijos teritorijose). Juk būtent ten 1500 m. pr. Kr. gimė finikiečių abėcėlė, sukūrusi vieną svariausių prielaidų vystytis Vakarų pasauliui. Ir būtent ten gimė religija, kuri, silpniau ar stipriau, kol kas tebevienija Vakarų civilizaciją.
 
 
  

Žymos: Atgimimas, Religija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kodėl politikų sąžinė švari?
- Jie ja dar niekada nesinaudojo.