Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Andrius Užkalnis   |   2010-08-04

Būti čia ir ten. Savimi

  
Būti čia ir ten. Savimi
© D.Dokšaitės nuotr.

Gal būsiu nepopuliarus, bet man iš tautiečių, gyvenančių užsienyje, labiau patinka tie, kuriems nelabai reikia vietinės lietuviškos bendruomenės ir kurie gal kiek ramiau žiūri į visokius regimus ir aiškiai matomus lietuvybės pasireiškimus.

Tie mažiau besireiškiantys patriotai – ramesni ir labiau pasitikintys savo jėgomis. Jie turi gyvenime ką veikti ir be visuomeninės veiklos, pirmininkavimo pareigų bendruomenėje siekio ir tautinių šokių per Vasario 16-osios šventes.

Ilgesys – kaip girnapusė

Gal taip visuomet maniau todėl, kad esu visokiems bendruomeniniams dalykams apskritai priešiškas dėl savo bjauraus būdo ir karingo, piktybinio, pasimėgaujančio individualumo.

O gal todėl, kad visuomet atrodydavo, jog pabrėžtina lietuvybė ir meilė lietuviškai duonutei, silkutei ir aliukui yra prisipažinimas, kad gyveni svetimoje šalyje, bet ilgiesi kažko kito, ko nebėra, bet vis dar norisi. Prarastos praeities ilgesys (tarp jų ir Tėvynės ilgesys) yra šiltas, geras ir niekam blogo nedarantis jausmas, bet jei jis užima centrinę vietą – tampa sunkia girnapuse prie kojų.

Pasakysiu taip: lėkštė būtina, kad galėtum valgyti maistą, nes juk nedėsi jo ant staltiesės – bet ką sakytume apie žmones, kurie labiau mėgsta kramsnoti lėkštę, o ne kepsnį? Man lietuvybė yra kaip ta lėkštė. Aš lietuvis, bet man tai niekada nebus gyvenimo prasmė, pašaukimas ir tikslas.

Keista, ar ne? Aš juk visada kalbėjau apie tai, kad niekada gyvenime neatsisakysiu vaikystės prisiminimų, kad juos branginu ir puoselėju. Bet gyvenu ne dėl jų. Aš – jų šeimininkas, o ne atvirkščiai.

Kaip kažkas pasakė, visas gyvenimas yra praeitis, kurios nepakeisi, ateitis, kurios nežinai, ir ši diena. Negalintiems atsiklijuoti nuo prisiminimų apie tą šalį, iš kurios išvažiavai, kryptys susikeičia vietomis, ir praeitis tampa tikslu. Ateičiai paliekama būti, kaip išeis, nes ji tarnauja ne troškimams lipti viršun, o norui dar ir dar kartą įbristi į tą pačią upę.

Dveji namai – gerai

Prisirišime prie savo muzikos ir šokių, prie savo švenčių, prie viso to, kas yra mūsų mažai tautinei grupelei miela, o kitiems – nepažįstama, man yra kažko liūdno ir šiek tiek beviltiško. Kaip tiesioginis rezultatas, kaip tiesioginė pasekmė už to mirguliuoja paveikslas, kuris man yra neįtikėtinai graudus: senas emigrantas, nugyvenęs visą gyvenimą kitoje šalyje, senų seniausiai praradęs ryšį su „senąją šalimi“ ir gyvenantis tik susikurtais jos vaizdais, taip ir nepažinęs tos šalies, kurioje gyvena, ir ja nesusidomėjęs, kuris nebepriklauso nė vienam kraštui ir kuriam irgi nei vienas, nei kitas kraštas nebepriklauso.

Man tai – dvasinės mirties būsena. Gal todėl labai džiaugiausi, ir ligi šiol džiaugiuosi, kad radau sau Lietuvoje daugybę užsiėmimų, kad ten būnu dažnai ir gyvenu kartu su ja, kad iš tikrųjų turiu dvejus namus.

Gyventi galima arba ten ir tuomet, kur ir kada gyveni – arba galima gyventi bandant neigti aplinką. Aš nenoriu neigti aplinkos ir realybės: aš turiu dvejus namus, ir vieni iš jų – Anglijoje.

Būtent todėl neretai ir noriai pasisakau, ir tai kraupina jautresnius skaitytojus, kad mano dukros dažniausiai tarpusavyje kalba angliškai. Taip, ir aš, ir žmona su dukromis kalbam lietuviškai, bet jos auga angliškoje aplinkoje, mokosi angliškai, jų draugės, knygos, filmai – daugiausia angliški. Tokia realybė. Nuo to niekur nepabėgsi, ir bėgti nereikia. Mano dukros moka lietuviškai ir kasmet praleidžia atostogas Lietuvoje – ne tam, kad mokytųsi kalbos, o todėl, kad mums patinka ten atostogauti. O kalbos tobulėjimas yra kiekvieną kartą malonus kelionės priedas.

Ir vis dėlto grįžti

Dar keisčiau bus tiems, kas prisimena, jog prieš kurį laiką pradėjau kalbėti apie tai, kad 16 metų išgyvenęs Anglijoje ruošiuosi važiuoti į Lietuvą. Tai tu aiškiai pasakyk, pirštu parodyk, ar tu myli tą Lietuvą, ar nemyli? Kur tu nori gyventi? Kur tau geriau?

Man yra geriau skirtingu metu skirtingose vietose, štai kur problema. Aš nenoriu pasirinkti vienos iš jų visam laikui ir atsižegnoti nuo visų kitų.

Šiuo metu aš noriu vėl gyventi Lietuvoje, nes manau, kad man ten bus smagiau šiuo laikotarpiu ir šiame mano karjeros etape. Jei manęs paklaustų, jei galėčiau gyvenimą nugyventi iš naujo, jei grįžčiau į jaunystę, ar važiuočiau vėl į Angliją būdamas 24-erių, pasirašęs sutartį ir išplėtęs akis, viską metęs ir pasinėręs į naują gyvenimą ten (jis žymiai labiau skyrėsi nuo lietuviškojo tada, 1995 metais, nei skiriasi dabar: pavyzdžiui, tuomet Vilniuje ir visoje Lietuvoje buvo vienas bankomatas) – sakyčiau, be jokios, be mažiausios abejonės, – važiuočiau.

Ir kai grįšiu gyventi į Lietuvą, dažnai ir su malonumu važinėsiu į Angliją, kad ir tam, kad parsivežčiau geriausio apelsinų marmelado ir didelių, sūrių kiaulienos spirgų (pork scratchings), kokie Anglijoje triauškinami prie alaus.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Aš savo močiutei daviau paragauti energetinio gėrimo.
– Na, ir kaip?
– Nieko, išėjo nusipirkti pieno... Iš Klaipėdos į Kauną!