Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis NORMANAS   |   žurnalistas   |   2010-02-25

Cinizmo ideologija: paskutinė proto revoliucija?

  
Cinizmo ideologija: paskutinė proto revoliucija?

Cinizmas jau tapo mūsų gyvenimo norma. Normalu būti ciniškam, kad būtum žavus, madingas, šiuolaikiškas. Tad verta paklausti: kas nutiko, kad ši niekinga ideologija užkariavo pasaulį, ir dabar mes visi – su mažomis išimtimis – stebime pasaulio ciniškumo bumą? Šis klausimas negali palikti abejingų. Nebent esi cinikas.

="text-align: justify; line-height: 150%">Pats paprasčiausias ir geriausiai žinomas ideologijos apibrėžimas yra Karlo Markso frazė: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro.“
 
Kaip pastebi Slavojus Žižekas, ši apibrėžtis žymi klaidingą suvokimą tarp savo „socialinės realybės ir mūsų iškreiptų reprezentacijų“. Būtent ideologijos ir realybės, kokia ji „iš tikrųjų yra“, susidūrimas sukuria sąlygas tam, ką galėtume pavadinti tuo, kas „tikra“.
 
Ideologijos, kaip vyraujančios gyvenimo formos, gniaužtuose atsidurianti realybė paslepiama po iškraipymais ir klaidingomis reprezentacijomis, tačiau kiekvienos kritinės minties užduotis, to paties S. Žižeko žodžiais tariant, „apšviesti naiviąją ideologinę sąmonę tiek, kad ji galėtų atpažinti savo tikrąsias sąlygas, socialinę realybę, kurią ji iškraipo, ir per šį veiksmą visiškai išnyktų“.
 
Ideologijų naikinimas ir jų demaskavimas (tiesos paieškos) žymi iš esmės visą filosofinės minties tradiciją nuo Senovės Graikijos iki postmoderno imtinai.
 
XXI amžiuje, kai atrodo, kad suabejota viskuo – nuo etikos iki fizikos, – iškilo nauja ir labai ryški ideologija, kuri pakeitė ne tik ideologijos sampratą, bet ir sukėlė grėsmę visam laikui likti jos vergijoje. Tai – cinizmas.
 
„Ciniško proto kritikoje“ Peteris Sloterdijkas kvestionuoja tradicinę ideologijos sampratą, vietoj jos siūlydamas kitą: „Jie labai gerai žino, ką daro, bet jie vis tiek tai daro.“ Ciniško proto niekas neapgaudinėja: nors žino, kad meluoja pats sau, jis vis tiek užsideda kaukę ir toliau vaidina karnavale. Tai ideologija, kurią demaskavus, vis tiek pasiliekama prie jos.
 
„Cinizmas, kaip apšviesta iškreipta sąmonė, yra tapęs nepataisomai įtartina išmintimi, atskyrusia nuo savęs drąsą, visus pozityvumus aprioriškai laikančia apgavystėmis ir siekiančia vien tiktai kaip nors išlikti“, – teigia P. Sloterdijkas. Neabejotina, kad cinizmas, kaip šių dienų gyvenimo forma, nesistengia nieko pasiekti, nes jis yra pats sau pakankamas narciziškumas, egoizmo ir vienišumo sintezė.
 
Šiandienos epochą reprezentuojantis populiariausias Europos rašytojas Michelis Houellebecqas galėtų tai iliustruoti savo sukurto personažo lūpomis: „Aš iki savo dienų pabaigos liksiu Europos sūnus – nerimo ir gėdos sąveikos vaisius; negalėsiu pasakyti nieko viltinga“.
 
Autorius taip pat nepasako nieko viltinga. Kiekviename jo kūrinyje nugali vienintelis personažas – cinizmas. Apgailėtinos pastangos reabilituoti savo kuriamų personažų veiksmus neįmanomos meilės ilgesiu slepia ne meilės paieškas, o nenorą ją rasti. O apsimestinė rašytojo poza, kai jis sako, kad nežino, ką rašąs, tik dar kartą įrodo: jis labai gerai žino, ką daro, bet vis tiek tai daro.
 
Nors neteko matyti nė vieno interviu, kuriame M. Houellebecqas būtų blaivus, neabejotina, kad jo kūriniai – aštraus ir skaidraus proto vaisiai, persunkti tragiškos nevilties ir agonijos, kuri kyla būtent iš cinizmo.
 
Bandant suprasti ir paaiškinti – kodėl „cinizmas“? – reikia prisiminti kritinės minties atsiradimą ir Frankfurto mokyklą bei jos žvaigždę Theodorą Adorno, kuris „Negatyviojoje dialektikoje“ išsakė bendriausią paaiškinimą: „Po Aušvico bet kokia kultūra kartu su jos neatidėliotina kritika yra šiukšlės“.
 
„Po Aušvico“, reiškia „po absurdo“, – nes Albertas Camus ir visa jo karta dar reikalavo prasmės, dar ieškojo beprasmio gyvenimo įprasminimo. Jis maištavo ir stengėsi išlikti išdidus bet kokio absurdo akivaizdoje, kaip Sizifas ritino savo mintis į kalną, nors kas kartą jos nusirisdavo atgal – pasaulio prasmė nepasidavė jokiai loginei išraiškai.
 
Frankfurto mokyklos atstovai iš principo ėmė neigti bet kokią prasmės galimybę, bet kokį įmanomą jos atsiradimą, ir taip davė pagrindą ne tik kritinės minties aštrumui, bet ir ciniško proto gimimui. Protui, kuris nesugeba būti nei racionalus, nei iracionalus. Jis inertiškai viską neigia, bet nesugeba nieko teigti.
 
Šis momentas labai svarbus, nes žymi dvi visiškai skirtingas pasaulio matymo perspektyvas: kantiškąją ir kritinę (tiksliau – jų išsiskyrimą). Pirmoji teigia jokiu empirizmu nesuinteresuotą etiką, antroji – visišką etikos teisingumo negalimumą, jos, kaip dar vienos ideologijos, melagingumą.
 
„Švietimo dialektikoje“ T. Adorno ir M. Horkheimeris Imanuelį Kantą lygina su Sade‘u – ir tai daro ne be pagrindo, – o tai reiškia, kad nėra jokios ribos ne tik tarp moralumo ir nemoralumo; šis lyginimas, nors gausiai iliustruotas pavyzdžiais, parodo paprastą tiesą, kad empiriniu turiniu neužpildyti proto įsakymai bet kuriuo atveju prieina ribinius kraštutinumus, tokius, kaip Aušvicas.
 
Tad S. Žižekas ir klausia: „Ar esama sąsajos tarp I. Kanto formalistinės etikos ir šaltakraujės Aušvico žudymo mašinos?“
 
Kitaip sakant, ar kategorinis imperatyvas „elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotiniu įstatymų leidimo principu“ turi sąsajų su koncentracijos stovykla?
 
Taip. Formaliai tiek viena, tiek kita yra Aukščiausiojo Gėrio pasekmės, kurios randasi iš „apšviesto“ proto, vedančio į atžangą ir susinaikinimą, į cinizmo ideologiją.
 
Frankfurto mokyklos atstovai, tikriausiai patys to nenorėdami, atvėrė prarają, nes įžvelgė labai aiškius apšviesto proto trūkumus, tačiau nesugebėjo rasti jokios alternatyvos. Jie taip ir paliko mus virš bedugnės, į kurią įkritome.
 
Sade‘o iškrypimai, kaip ir koncentracijos stovyklos, randasi ne iš žmogiškosios patirties – visa tai yra proto produktai; tą patį galima pasakyti ir apie M. Houellebecqo kūrinius. Konstruodamas transgresišką pasaulį jis puikiai žino, jog publika neliks jam abejinga jau vien dėl to, kad ji tokia, kaip jo kūriniai.
 
Jis nepalieka išeities, nes, pasak jo, tai paprasčiausiai neįmanoma. Nors, iš pirmo žvilgsnio, visiškas moralinis išsilaisvinimas turėtų reikšti tai, ką Herbertas Marcuse pakrikštijo „represyvine desublimacija“: intelektualinę veiklą, kuri neturi nieko bendro su cinizmu ir jo ideologija. Jau greičiau primena sporto varžybas.
 
Deja, šiandienos pasaulis to neprimena, ir cinizmo ideologija vis labiau įsigali, kaip „teisinga“ gyvenimo forma. Ją galima rasti beveik visuose šių dienų regimybės spektakliuose, – nes tai labai patogi ir viliojanti perspektyva, kurią gana vykusiai iliustruoja madingas ir populiarus rašytojas Frederikas Beigbederis: „Dar nė viena karta taip nesididžiavo atskleidusi savo kvailumą, taip nesigyrė savo nesėkmėmis ir tuštybe, galų gale nebuvo taip patenkinta savimi. Aiškaus proto kultas stumia į bejėgystę, tai nenaudingas protas. Dar niekada ši žemė nenešiojo tokio nenaudingo proto. Niekada ši žemė nenešiojo tokio nusivylusio jaunimo“.
 
Ar tai paskutinė proto revoliucija – mūsų visų reikalas.
 
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Morgas. Naktis. Kapų tyla. Tik staiga tylus balsas tamsoje:
– Ei, Petrai, man atrodo, kad truputį padauginom. Petrai? Ei, Petrai…