Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Giedrius Drukteinis   |   Elegancija.eu   |   2013-06-08

Conradas Hiltonas: „Kodėl žmonės nepasiekia sėkmės?“

  
Conradas Hiltonas: „Kodėl žmonės nepasiekia sėkmės?“

„Hilton“ buvo pavadinimas, okupacijos laikais man gniaužęs kvapą ir simbolizavęs tikrą kapitalizmo prabangą. „Hiltonuose“ gyveno Holivudo aktoriai, „The Beatles“ ir Rokfeleriai.

Ne tik legenda
Ir tai ne vien graži legenda. Ne tik „Peršingai“ Šaltojo karo metais buvo Vakarų pasaulio ginklai. „Hiltono“ viešbučiai taip pat buvo ginklas – tikras ir naudojamas. Conradas Hiltonas buvo aršus antikomunistas, prieš mirtį 1979 metais Harvardo absolventams kalbėjęs: „Pasakysiu Jums, vyručiai, štai ką – mes statome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir čia – uždirbti pinigų savo akcininkams. Tačiau, jei išties tikime į tai, kai kalbame apie „amerikietiškąją svajonę‘, laisvę, komunizmą ir laimę, turime, kaip ir kiekviena didi nacija, gėrio kovoje prieš blogį parodyti savo tikrąją jėgą. Jei iš tiesų tuo tikime, tai kiekvieno iš mūsų, mūsų organizacijų ir industrijų pareiga aukotis šiam reikalui visais ištekliais ir sugebėjimais. (…) Sakau Jums nuoširdžiai, vien palydovais ir vandenilinėmis bombomis karo nelaimėsi.“
C. Hiltonas gal ir nelaimėjo Šaltojo karo, tačiau jis, kaip ir „McDonald‘s“, Peliukas Mikis ar „Pepsi-Cola“ nusipelnė komunizmo žlugimui daugiau, nei visi NATO generolai kartu sudėjus.
„Hilton“ viešbučiai Europoje ir Azijoje buvo statomi kuo arčiau „geležinės uždangos“ (pvz., Berlyno sienos) ar SSRS ambasadų ir specialiai projektuojami kaip prabangą spinduliuojantys pastatai, turintys komunistams pademonstruoti Amerikos modernumą ir stiprybę. „Hilton“ viešbučiai taip akivaizdžiai spinduliavo amerikietiškas vertybes, kad net ir jiems teko sudėti auką – ne tik Šaltojo karo metais (prarasti viešbučiai Havanoje), bet ir šiais laikais – nuo musulmonų ekstremistų (nacionalizuoti viešbučiai Teherane, susprogdinti Beirute ir Egipte).
 
O viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo...
 
Nevykėlis bankininkas
 
Conradas Nicholsonas Hiltonas gimė 1887 metais San Antonijo miestelyje (vėliau JAV Naujosios Meksikos valstija) imigrantų iš Norvegijos ir Vokietijos šeimoje. Tėvas turėjo nedidelį viešbutėlį bei bakalėjos krautuvę, ir jo aštuonių vaikų šeima gyveno nors ir kukliai, bet ne skurdžiai. Motina buvo uoli katalikė, sugebėjusi įtikinti savo sūnų, būsimąjį „žiaurų kapitalistą“ ir verslo magnatą Conradą, kad geriausią problemų sprendimo būdą įmanoma rasti tik bažnyčioje, o ir geriausia investicija – malda. „Tikėjimas yra vienintelis tikras vertybinis popierius, kurį aš turėjau“, – mėgdavo kartoti jis. Būtent jo viešbučiuose prasidėjo tradicija dėti Bibliją gyventojams į spinteles prie lovos. Nedaug betrūko, kad ir visą savo viešbučių imperiją testamentu jis būtų palikęs katalikų bažnyčiai (kažin, kaip tokiu atveju šiandien elgtųsi jo garsioji proanūkė Paris Hilton?).
 
Nuo pat vaikystės jis norėjo būti banko vadybininku ir „vartyti milijonus“. Kai mirė tėvas, jo draugas jam davė patarimą: „Jei nori valdyti didelius laivus, vyk ten, kur ir vandenys – gilūs.“
1920 metais, jau brandaus 33 metų amžiaus, C. Hiltonas atvyko į Sisko miestą Teksaso valstijoje, nusiteikęs pagaliau tapti rimtu bankininku.
 
Investicija – viešbutis
Nusiplūkęs po ilgos kelionės C. Hiltonas užėjo į viešbučio „Mobley Hotel“ holą. Prie registratūros buvo nusidriekusi norinčiųjų apsistoti viešbutyje eilutė, o suplukęs savininkas sukosi kaip voverė rate. Stovėdamas eilėje C. Hiltonas suko galvą, iš kur tiek žmonių, kol suvokė, kad tinkama vieta viešbučių versle yra tai, už ką svarbiau tik du dalykai: vieta ir dar kartą vieta.
Kambario apsistoti „Mobley Hotel“ C. Hiltonas negavo, bet turėjo progos pakalbėti su savininku. Tai buvo nuo darbo nusiplūkęs žmogelis, turėjęs dvi svajones – atsikratyti viešbučio ir leistis į naftos paieškas. Verslo sandėris įvyko jau kitą dieną. „Aš buvau euforijoje. Mano svajonės apie banką staiga nublanko. Aš mačiau stabilų verslą, aiškų daiktą geroje vietoje, klientų eilutę – ir pagaliau aš turėjau nuosavą verslą.“
Tačiau viena yra įsigyti verslą, ir visai kas kita – padaryti jį sėkmingą.
 
„Tą naktį aš sėdėjau vienišas ant viešbučio stogo ir galvojau – kas toliau?“ – rašė C. Hiltonas. – „Mano motinos dvasia sakė: melskis. Tėvo dvasia sakė: dirbk. O aš sau pasakiau: svajok.“ Buvęs viešbučio savininkas netgi paliko C. Hiltonui savo biblioteką, kurioje jis rado knygų apie garsius to meto verslininkus – Rotshildus, Andrew Carnegie ir kt. „Visi mes turėjome kai ką bendro – visi mes buvome svajotojai, – prisimena C. Hiltonas, – ir tik po daugelio metų suvokiau, kad daugelis žmonių nepasiekia sėkmės gyvenime ne dėl to, kad taiko aukštai ir nepataiko, o dėl to, kad taiko žemai ir pataiko.“
 
Hiltono inovacijos
Viešbučiai tais laikais buvo paprasčiausi nakvynės namai, be ypatingų patogumų. C. Hiltonas ėmėsi plėtros klientų poreikiams patenkinti. Didelį valgomąjį pavertė papildomais trimis kambariais, perstumdęs sienas, sugebėjo iš dviejų įprastų kambarių padaryti tris. Sugalvojo sistemą, kaip išnuomoti tą patį kambarį net du kartus per dieną (tai, kad šiandien iš viešbučio kambario privalote išsikraustyti iki vidudienio – C. Hiltono idėja) – buvo atvejų, kai tame pačiame kambaryje per parą pakaitomis sugebėdavo apsigyventi net trys svečiai. Kita C. Hiltono idėja – pramogos viešbučio gyventojams. Jis pirmasis atidarė viešbučio hole parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama būtinomis prekėmis: laikraščiais, žurnalais, skutimosi peiliukais, dantų pasta ir cigaretėmis (dėl religinių sumetimų atmesdavo tik nuolatinius pasiūlymus pardavinėti ir prezervatyvus – jis pats turėjo devynis vaikus ir net šimtą anūkų). Vien ta parduotuvėlė atnešdavo pajamų tiek pat, kiek ir kambarių nuoma.
 
1924 metais C. Hiltonas valdė jau 350 kambarių, kol suvokė, kad atėjo laikas jam pastatyti SAVO viešbutį. Taip 1925 metais pasauliui duris atvėrė „Dallas Hilton Hotel“ viešbučio 300 kambarių (statant šį viešbutį du kartus baigėsi C. Hiltono pinigai, tačiau pavyko jį užbaigti ir pateikti pasauliui įspūdingai atrodantį pastatą, nuo kurio ir prasidėjo tai, kas šiandien yra įprasta vadinti „standartizacija“).
 
„Mano viešbutis – tai ne Jūsų namai“, – sakė jis, nes žinojo, kad kiekvienas žmogus nori pakeisti įkyrėjusią namų aplinką ir gauti tai, ko neturi. Jis nujautė, kad netgi karaliai ir roko žvaigždės kartais norėjo gyventi kaip eiliniai viduriniosios klasės svečiai. Ne pernelyg prabangiai, bet tiesiog jaukiai.
 
„Svečias visų pirma nori pailsėti, ir nebūtina jo trikdyti interjero įmantrybėmis, – rašė C. Hiltonas, –antra, jis nori jaustis saugiai ir nebūtina jo trikdyti daiktų, kuriuos galima sulaužyti, gausa. Trečia, jis nori privatumo, ir nebūtina jo trikdyti dėmesį atkreipiančia prabanga.“ Visi jo viešbučių kambariai turėjo oro kondicionierius (to iki jo dar niekas nebuvo padaręs). Visuose jo viešbučiuose buvo įrengti restoranai (tai jis irgi padarė pirmas) – kad svečias galėtų gyventi visą dieną be rūpesčių, kaip praleisti savo laisvalaikį (pramogos svečiams jam rūpėjo nuolat – po daugelio metų jis Las Vegase atidarys pirmąjį pasaulyje kazino viešbutyje). C. Hiltonas taip pat pirmasis pasaulyje įvedė nuolatinių svečių sistemą „Hilton Honnors“ – seniausią, bet lig šiol veikiančią lojalumo programą.
 
Svarbiausia – kantrybė
C.Hiltonas jautė, kad pagaliau „rado save“, ir verslo perspektyvos atrodė šviesios. 1929 metais C. Hiltonas atidarė savo devintą viešbutį, ir, jo žodžiais tariant, „po devyniolikos dienų prasidėjo Didžioji krizė“.
1931 metais net 80 procentų JAV teritorijoje esančių viešbučių buvo užsidarę arba merdėjo. Buvo priverstas savo verslą parduoti ir C. Hiltonas (jam teko net savo drabužius nešti į lombardą, kad galėtų išgyventi). Naujieji „Hiltono“ viešbučių tinklo savininkai vis dėlto pasamdė jį vadovauti savo paties sukurtam verslui ir, krizei nesibaigiant, pasiūlė verslą atpirkti. „Versle aš suvokiau tai, ką žino kiekvienas sodininkas, svarbiausia – kantrybė“, – vėliau rašė C. Hiltonas. Per aštuonerius metus jam pavyko atpirkti savo verslą ir, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, „Hiltono“ korporacija pradėjo naują ir sėkmingiausią savo etapą.
1966 metais metais jau beveik aštuoniasdešimtmetis Conradas Hiltonas perleido savo sūnui Barronui vadovavimą imperijai (jau tada priklausė jau 188 viešbučiai Amerikoje ir 54 užsienyje), bet pagrindinį akcijų paketą perleido savo paties vardo labdaros fondui. Su savo trečia žmona C. Hiltonas užsiėmė labdara (jis visą gyvenimą atgailavo dėl to, kad išsiskyrė su pirmąja žmona, pamaldžiai propagavo šeimos kultą ir savo darbuotojus skatino ant darbo stalo turėti savo šeimų nuotraukas. „Jos Jums primins, vardan ko mes visi dirbame“, – mėgo kartoti jis).
 
 
Po tėvo mirties 1979 metais sūnui Barronui Hiltonui po devynerius metus trukusio bylinėjimosi pavyko atsikovoti iš labdaros kompanijos akcijas Hiltonų šeimai. Sūnus sėkmingai išplėtojo tėvo palikimą, pirmasis viešbučių versle pradėjo taikyti ir frančizės sistemą. 2007 metais investicijų kompanija „Blackstone“ įsigijo visą „Hilton“ viešbučių verslą už 26 milijardus dolerių.
  

Žymos: Verslas, Santykiai, Laimė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Viename prekybos centre močiutė prie žuvies skyriaus apžiūrinėja akvariumą su gyvomis žuvimis.
– Ar šviežios? – klausia pardavėjos.
– Žinoma, močiute, taigi matote, kad juda...
– Aš irgi dar judu, – atšovė močiutė.