Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Egidija Lekavičienė   |   2011-02-25

Dėlionė

  
Dėlionė
© Redakcijos archyvas
Autorė sako, kad mūsų redakcija stengiasi nebūti laikraščio minipasaulio diktatoriais.

Kai savaitraščio maketas – lyg dėlionė – lapas po lapo prisipildo nuotraukų, reportažų, skelbimų, naujienų iš Lietuvos ir pasaulio, apima keistas jausmas: jis, laikraštis, pats tampa savotišku pasauliu. Ir mažų mažiausiai – dvimate erdve.

="text-align: left">Vienoje, kiek statiškoje, gyvena šio numerio herojai su savo sėkmių ir nesėkmių istorijomis, dažniausiai neišvengiamai sušmėžuoja kruvinų pasaulio dramų atšvaitai, įsikuria ir vienas kitas keistuolis, atviruolis (kaip šįkart: Tegul atleidžia man Dievas ir žmona, kartais taip norisi moteriškos šilumos...). Kartais įsigeria į popierių gal ir netyčia pašnekovui išsprūdęs žodis ar jo netolerantiška nuomonė (tikrai nenoriu nurodyti jums puslapio...).
 
Mes, redakcijos kolektyvas, stengiamės nebūti šio minipasaulio diktatoriais – juk pasauly visi turi teisę būti savimi. Stengiamės dėlioti jo mozaiką iš spalvingiausių, reikšmingiausių, deja, kartais – ir neišvengiamai skaudžių gabalėlių.
 
Kita šio mūsų per savaitę sudėlioto laikraščio pasaulio „gyventojų“ dalis man dar įdomesnė. Tai – mūsų skaitytojai, kurie ras laikraštį pasaulio oro uostuose ar jau lėktuve, ar pasiims jį nuo šurmuliuojančioje megapolio parduotuvės lentynos. Ir kuriam laikui patys jame „apsigyvens“, neš jį paskaityti savo šeimynai, galbūt perduos draugui.

Ko pirmiausia ieškos jie šiam mažam pasaulio modelyje? Akys slystels pasaulio naujienų paviršium, pasigrožės gražia ir sėkminga heroje pirmajame laikraščio puslapyje, paieškos rūpimo skelbimo? Ar pirmiausia įniks į tokią netalpią žinučių iš Lietuvos rubriką?

O gal tai priklausys nuo to, ko pats mūsų skaitytojas ieško savo gyvenime ir savo pasaulyje?
 
Aš šįryt žvelgiu į pasaulį pro lietuvišką langą. Už jo – pagaliau! – net akinamai šviečia speiguoto vasario saulė. Lietuvoj šią savaitę buvo daug liūdesio – bet ir daug šviesos. Daug poezijos, daug gerų žodžių – net ore galėjai justi virpant jų teigiamą įkrovą. Poetas Justinas Marcinkevičius ir išeidamas amžino poilsio, sakytum, vienijo tautą.

Sutapimas ar dėsningumas – buvo ir daug knygų, nes Vilniuje šurmuliavo kasmetinė Knygų mugė.

Paštininkai į pašto dėžutes kaišiojo partijų vadų nuotraukas ir jų pažadus ateisiantiems į savivaldybių rinkimus – o pro langą žvelgiantys senukai vis manė, kad jau atneša pensiją...
 
Man, prisipažinsiu, viskas, kas čia vyksta – įdomu. Ir jei aš būčiau „tikslinė“ šio laikraščio skaitytoja, norėčiau rasti daugiausia žinių apie Lietuvą. Ir, be jokios abejonės, – kuo daugiau gerų žinių.

Nes juk skaitėte mūsų praėjusiame numeryje apie vien žiniasklaidos patiems emigrantams įkaltą nuomonę: esą jie įsivaizduoja, kad Lietuva juos vertina neigiamai... Čia jau reikia šaukte šaukti – bet juk LIETUVA IR JOS ŽMONĖS TAIP NEMANO!

Užtat tikiuosi, skaitėte mūsų laikraštyje apie vizualizacijos metodo galią: ką sudėliosi prieš akis, į ką kaskart žiūrėsi, apie ką galvosi ir ko sieksi – tą ir turėsi.
 
Jei man būtų leista, jei jūs, mielieji skaitytojai, norėtumėt, aš į šito mažo pasaulio dėlionę kaskart dėčiau daugiau Lietuvos paveikslėlių. Kad vis matytumėt prieš akis...
 
Parašyk, kas svarbiausia Tau: [email protected].
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petras važiuoja su savo papūga į Italiją. Muitinėje tarnautojas praneša, kad už papūgą turi būti sumokėtas mokestis.
– Kokio dydžio tas mokestis? – klausia žmogelis.
– Priklauso nuo to, kokią papūgą vežatės: už gyvą teks sumokėti šimtą eurų, už iškamšą – tik penkis.
Į tai papūga vos girdimu balsu:
– Petrai, tik nepadaryk dabar kokios kvailystės...