Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2013-05-30

Gyvenimas svetur - vergystė ar sėkmė? 

  
Gyvenimas svetur - vergystė ar sėkmė?

Emigracija – šiuolaikinės visuomenės gyvenimo dalis, dažnai gelbstinti iš pačių įvairiausių ir sunkių situacijų. Skirtumas tik tas, kad vieniems ji tampa Dievo rykšte, o kitiems – bilietu į pažadėtąją žemę. „Tiesa“ kalbino keletą Jungtinėje Karalystėje gyvenančių ir jau išvykusių lietuvių. Jų pasakojimuose – atviri žodžiai apie išgyvenimus svetur, sunkius pirmuosius mėnesius ir planus ateičiai bei kaip juos sekėsi įgyvendinti. Taigi, dvi istorijos ir jų vertinimai bei profesionalo patarimai iš šalies.

Nemaža dalis lietuvių gyvendami svetur ilgisi tėvynės ir joje pasilikusių draugų, net jeigu paskutiniu metu su jais ir nepalaikė artimų ryšių. Tiesiog iš toli viskas atrodo daug gražiau. Dar viena problema, kaip sako psichologai, ta, kad žmonės kraustydamiesi laikinai ar visam laikui galvoja, kad kitur pradės gyvenimą iš naujo, tačiau pamiršta, jog išvažiuoja tokie patys, kokie buvo pastaruosius kelis dešimtmečius, ir jeigu patys kardinaliai nepasikeičia, tai gyvenimas ir svečioje šalyje teka sena vaga.
Emigraciją tiriančių mokslininkų apklausos visame pasaulyje parodė, jog apie 27 proc. emigrantų svetimoje šalyje jaučiasi svetimi. Dalis apklaustųjų nuolat liūdi palikę savo šeimas ir negali pritapti naujoje visuomenėje.
 
Likę respondentai teigia esantys patenkinti savo gyvenimu bei turintys galimybę bet kada bendrauti su artimaisiais, be to, susiradę draugų bendruomenėje, kurioje gyvena. Apibendrinus tyrimus aiškėja, jog emigrantų emocijos menkai arba visai nepriklauso nuo šalies, kurioje jie gyvena.
 
Eglės istorija
Iš namų – su drąsiu tikslu
Grafikos dizainerė Eglė Strockytė į Londoną atkeliavo vos baigusi mokyklą ir turėdama drąsų tikslą – gauti gerą išsilavinimą Jungtinėje Karalystėje. Baigusi bakalauro ir magistro studijas, mergina rado mėgstamą darbą, svajonių jaunikį ir teigė besijaučianti laiminga.
 
„Į Londoną atvykau turėdama aiškų tikslą – studijuoti. Kuo neįtiko Lietuva? Pirmiausia, buvau pavargusi nuo lietuviškos švietimo sistemos (norėjosi įdomios, į rėmus per daug neįspraustos edukacijos). Antra, norėjau studijuoti anglų kalba ir specialybę (Magazine Publishing-Design), kurios Lietuvoje tuo metu net nebuvo. Trečia, neįsivaizdavau savo ateities Lietuvoje, todėl buvo gana logiška savo universitetinį išsilavinimą pradėti užsienyje. Atvykau viena, iš pradžių apsistojau pas tetą, o vėliau susiradau namus.
 
Londone kuo puikiausiai apsipratau per keletą mėnesių, o pradėjusi lankyti universitetą labai greitai susiradau nemažai draugų. Bendraamžiai studentai buvo be galo draugiški ir, lygiai taip pat kaip aš, atvykę iš kitų pasaulio šalių ar Anglijos miestų. Buvimas toli nuo namų mus savotiškai vienijo.
Su lietuviais bendravau mažai. Turėjau porą pažįstamų, lankiusių tą patį universitetą. Greitai įsisukau į vietinę bendruomenę. Pamenu, buvau pradėjusi net sapnuoti ir mąstyti anglų kalba, nes kasdien lietuviškai beveik nekalbėdavau.“
 
Svarbiausia – realizuoti save
„Tik atvykusi į Londoną dirbau padavėja. Per bakalauro bei magistro studijas darbavausi drabužių parduotuvėje, paskui – vėl padavėja. Dabar dirbu pagal specialybę – grafikos dizainere leidybos ir renginių organizavimo kompanijoje. Man tai be galo įdomus ir asmenybę praturtinantis darbas.
Gyvendama užsienyje niekad nebuvau priklausoma nuo kokių nors kvaišalų, nepiktnaudžiavau malonumais ir nepažinojau tokių žmonių. Manau, į priklausomybes klimpstama nepriklausomai nuo tautybės. Jei žmogus jaučiasi vienišas, negali savęs realizuoti profesijos srityje bei kūrybiškai, vietoj integracijos į visuomenę renkasi užsidarymą tarp keturių sienų, labai lengva įklimpti ir pasiduoti patiems blogiausiems potraukiams.
 
 
E. Strockytės manymu, geriau jaučiasi emigrantai, kuriems patinka tai, ką jie veikia gyvenime.
 
Žinoma, aš ilgiuosi savo senelių, likusių Lietuvoje, bei Amerikoje gyvenančių tėvų. Iš kitos pusės, manau, jog lietuvis, gyvenantis Vilniuje taip pat ilgisi artimųjų, gyvenančių, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Jei mane labai užkamuoja ilgesys, kelionė lėktuvu trunka apie 3 valandas, taigi nėra labai sudėtinga grįžti. Šiuo metu pasaulis labai „susitraukęs“, tad nėra didelių bėdų aplankyti artimuosius bet kuriame jo kampelyje. Žinoma, dėl darbo negaliu keliauti į Lietuvą kada panorėjusi, tačiau bent kartą ar du per metus stengiuosi grįžti.
Mano manymu, emigracijoje lengviau prisitaiko asmenybės, kurios atviros pasauliui. Žmonės, kurie tikrai nori emigruoti, o ne įsivaizduoja emigraciją kaip naštą ar kančią. Taip, aš kilusi iš Lietuvos, tačiau myliu ir Jungtinę Karalystę. Ši šalis man suteikė puikų išsilavinimą, davė nuostabius draugus, mylimą vyrą ir darbą. Be to... čia labai lengva būti vegetare.“
 
Psichologių komentaras
„Tiesos“ pašnekovų istorijas apie jų gyvenimus Jungtinėje Karalystėje bei gebėjimą adaptuotis naujoje visuomenėje komentavo mokymų ir konsultacijų įmonės „Vita de Lux“ direktorė, mokymų vadovė psichologė Audronė Sąlygienė bei mokymų vadovė psichologė Evelina Kajalavičiūtė.
 
„Eglės istorija gali padėti pamatyti ir pasimokyti, jog dažniausiai daugumą problemų išsprendžia paprasčiausi dalykai – buvimas savimi. Herojė būdama atvira patirčiai net negandas sutinka drąsiai, nenukabina nosies ir ieško išeičių iš sunkumų, o ne vien žiūri problemai į akis ir jos bijo“, - teigė A. Sąlygienė. Evelina Kajalavičiūtė pritarė kolegei sakydama: „Labai dažnai žmonės pamiršta, jog kiekviena padėtis turi išeitį ir visada yra kelias, kuriuo galima viską išspręsti. Žinoma, sunku jį pamatyti, sunku kažką daryti, nes atrodo lengviau nedaryti nieko, o tiesiog liūdėti. Tad reikia nepamiršti stengtis dėl savęs ir sau brangių žmonių ar veiklų. Ir nepamiršti, kad sunkumų būna visur, ir spręsti juos sėkmingai galima nepriklausomai nuo to, kur gyveni.“
 
JŪRATĖS ISTORIJA
Emigruoti dviese lengviau
„Išvažiavau į Angliją paskui mylimąjį. Jis planavo užsidirbti pinigų ir įkurti verslą Lietuvoje. Abu svajojome apie gyvenimą savo šalyje, tad išsikraustymas į Londoną buvo tik laikina stotelė. Gavusi medicinos bakalaurą nė nesvarsčiusi apie pasilikimą Lietuvoje ir nemėginusi ieškoti darbo išvykau. Draugė surado man laikiną darbą prabangių drabužių parduotuvėje, tad iš pradžių darbavausi joje. Pirmuosius metus dirbau įvairius darbus, teko ir kavą pardavinėti, ir turtingų britų namus valyti. Vėliau pradėjau dirbti vienoje lietuvių klinikoje. Ten dirbu iki šiol.
 
Gyvendami Londone su draugu išeidavome pasižmonėti, tačiau nedažnai, mat abu įnirtingai dirbome ir taupėme ateičiai. Londone gyveno mūsų draugų ir giminių, tad kartais aplankydavome juos, keletą kartų per metus išvykdavome atostogų kur nors į šiltus kraštus. Gyvenimo kokybe nesiskundėme – aš mėgau savo darbą, draugas nors ir nemėgo statybų, kuriose dirbo, uždirbdavo pakankamai, kad galėtų sutaupyti tiek, kiek norėjo, ir niekad nesiskundė. Atėjo laikas, kai mudviejų keliai išsiskyrė, ir likau Londone viena.
Tuomet supratau, apie ką kalbėjo žmonės, sakydami, kad jaučiasi vieniši dideliame mieste. Visiškai atsiribojau nuo draugų bei artimųjų ir įnikau į darbą. Dirbau kiek įmanoma daugiau ir per mėnesį užsidirbau kur kas geresnes pareigas. Gyvendama viena du pirmuosius mėnesius tik dirbau, o vakarais gurkšnodavau vyną, kol užmigdavau. Matyt, taip gydžiausi sudaužytą širdį. Po truputį vienai būti darėsi vis sunkiau, darbe sekėsi nuostabiai, o Londone gyvenantys draugai bei giminės pamiršo, kaip atrodau. Kartą susimąsčiau, jog kažką darau ne taip.
 
Bijo planuoti ateitį
Bandžiau iš naujo užmegzti ryšius su draugais, ir sekėsi gana neblogai, tačiau išsprendus šią problemą kilo dar viena. Reikėjo nuspręsti, ko noriu iš gyvenimo, susimąstyti, kodėl atvykau į Londoną, ar noriu jame pasilikti ir kokie mano ateities planai. Kad ir kaip paprasta tai atrodytų, kuo labiau svarsčiau, tuo darėsi sunkiau. Atidėdavau šį klausimą vėlesniam laikui. Nuoširdžiai tikėjau, kad laikas išspręs šią problemą, viskas kažkaip susitvarkys savaime, juk visi taip sako.
 
Dabar taip gyvenu jau ilgiau nei metus. Taupau pinigus, bet nežinau, ką už juos pirksiu. Daug dirbu ir retkarčiais linksminuosi su draugais. Per šventes grįžtu į Lietuvą, tačiau po kelių dienų trokštu bėgti atgal. Tapau vieniše ir atsiskyrusia, tik nesu tikra, ar tai prasidėjo Londone, ar dar prieš atvykstant čia. Vos pradėjus galvoti apie tai, ką darysiu toliau, pasidaro liūdna ir imu gailėtis savęs, nors net nežinau kodėl. Tad šią mintį tiesiog nustumiu iki kito karto. Dabar manau, kad reikia gyventi, kol yra taip, kaip yra, o kai pradėsiu jausti, kad tikrai laikas keistis, tą ir padarysiu.“

Psichologių komentaras
A. Sąlygienė, komentuodama Jūratės istoriją, džiaugėsi: „Dažnai sunkiausia dalis yra pripažinti, jog kažkas ne taip, ir žengti pirmąjį žingsnį pokyčių link. Akivaizdu, jog Jūratė jau žengė keletą svarbių žingsnių, kurie kitiems atrodo neįveikiami – susigrąžinti savo socialinį gyvenimą kai kuriems, ypač gyvenantiems svetur, tampa sunkia kliūtimi. Nes bendravimas, kaip tam tikras įgūdis, nenaudojamas pasimiršta, o dar reikia ir drąsos, ypač prieš save.“
 
„Visi kilę jausmai apie tai „kas aš?“, „ką aš čia veikiu?“ ar „ko aš noriu iš gyvenimo?“ dažnai vadinami tam tikra egzistencine krize, ją patiria visi ir tikrai net ne vieną kartą gyvenime. Apie tai daug prirašyta, ir turbūt kiekvienas turi atrasti tą SAVO kelią. Manau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog iš tiesų nėra labai būtina būtent dabar nuspręsti, kas ir kaip turi būti, svarbiausia stengtis kiekvieną dieną nugyventi kuo prasmingiau.“, - sakė E. Kajalavičiūtė.
 
„Kartais nepagalvojame, kad paprasti kasdieniai dalykai yra labai svarbūs, ir reikia pamąstyti, ko man labiausiai trūksta – gal didesnio pasitenkinimo darbu, gal kažkokio pomėgio, gal artimo draugo, o gal paprasto paukštelio giesmės po langu. Juk visi žmonės skirtingi ir nesijaus gerai „nešiodami netinkančius batus“. Ir jei iš prigimties esi intravertas, nėra ko liūdėti, kad nesi vakarėlių siela. Tad norėčiau palinkėti pažinti save, atrasti tai, kas svarbiausia, ir po truputį keisti dalykus, kurie gyvenimui nesuteikia spalvų, į tuos, kurie padės mylėti save ir kitus bei suteiks bent truputį džiaugsmo net sunkiomis akimirkomis“, - patarė A. Sąlygienė.
  

Žymos: Anglija, Sigita Limontaitė, Emigracija, Lietuviai Anglijoje

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pasimatymas. Sėdi mergina ir vaikinas. Staiga mergina pagadina orą ir sako:
– Norėčiau, kad tai liktų tik tarp mūsų...
– O aš norėčiau, kad išsisklaidytų, – atsako vaikinas.