Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Algirdas Davidavičius, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-09-27

„Pusrusio“ užrašai: apie mankurtus ir žmones

  
„Pusrusio“ užrašai: apie mankurtus ir žmones

Dievaži, jei didieji Lietuvos dienraščiai, TV kanalai, radijo stotys ir portalai būtų „visos mano mintys”, aš, matyt, seniai ryčiau neuroleptikus saujomis, o gal dar ir melsčiau elektros šoko ar lobotomijos. Gerai, kad šaltinių mintims mintyti yra pasaulyje daugiau. Pvz., „Facebook” ar visokie kiti apsikeitimo žiniomis ir nuomonėmis internetu priedai.

Ir rei­ka­las čia ne tas, kad „po­zi­ty­vo” trūks­ta – man bent jau įdo­mi ir sveika vi­suo­me­nės ar in­di­vi­dų, įstai­gų ar šiaip ko nors kri­ti­ka. Rei­ka­las tas, kad tos „min­tys” ieš­ko ar­ba „vi­daus prie­šų”, „penk­tų ko­lo­nų”, ar­ba vi­so­kių ne­įti­kė­ti­nai pa­vo­jin­gų iš­orės ga­lių ir są­moks­lų, ku­rie tuoj tuoj su­griaus lie­tu­viš­ką gy­ve­ni­mą, koks jis bent V.Krėvės „Dai­na­vos ša­lies se­nų žmo­nių pa­da­vi­muo­se” ap­ra­šy­tas. Tai yra švie­sus, gra­žus ir pil­nas sū­rių, alaus ir ka­ta­li­kiš­ko vai­kų gim­dy­mo – lyg ak­to­rių pil­nos Rum­šiš­kės.
Pats man įdo­miau­sias iš lie­tu­viš­kų nu­odų, ku­rie gal ir ga­lė­tų bū­ti vais­tais, bet nie­kaip ne­tam­pa, yra pra­keiks­mas „man­kur­tas/–ai”. To­kia ma­ga­ry­čia mū­sų jaut­rūs ir įžval­gūs de­ši­nių­jų pa­žiū­rų ap­žval­gi­nin­kai no­riai pa­tys vai­ši­na­si bei še­ria vi­sus skai­ty­to­jus, kai tik baigia ki­tas iš­kal­bos prie­mo­nes. Tai ypa­tin­gas, ne­at­si­bos­tan­tis nu(si)­ver­­ti­ni­mas ir pa(si)­že­mi­ni­mas, ku­ris vi­suo­met „vis­ką” pa­aiš­ki­na ir su­sta­to į vie­tas, t.y. nu­ro­do pa­pras­tą prie­žas­tį, dėl ko Lie­tu­vo­je do­ram lie­tu­viui ne taip mie­la gy­ven­ti, kaip daž­nai no­rė­tų­si.
 
Pa­sak man­kur­to­lo­gų, mes Lie­tu­vo­je ar­ba gy­ve­na­me su man­kur­tais, ar­ba ir pa­tys esa­me tie man­kur­tai. Tai so­vie­tų kir­gi­zų ra­šy­to­jo Čin­gi­zo Ait­ma­to­vo nu­pa­sa­ko­ti le­gen­di­niai at­bu­kin­ti Vi­du­ri­nės Azi­jos gen­čių ver­gai, ne­pri­si­me­nan­tys, nei kas jie, nei iš kur, nei dėl ko gy­ve­na, nei kad jie pa­tys yra žmo­nės. To­bu­li ver­gai: jie bū­da­vo „ga­mi­na­mi” ver­žiant gal­vą kup­ra­nu­ga­rio ža­lio kai­lio ke­pu­re taip, kad už­mirš­tų per tą gal­vos skaus­mą vis­ką ir pri­pa­žin­tų tik sa­vo kan­kin­to­ją – šei­mi­nin­ką.
 
Ži­no­ma, la­biau per­kel­ti­ne pras­me – juk ne Čin­gi­zo Cha­no or­dos mus pa­ver­gė, o tik so­vie­tai, ku­rie, ži­no­ma, mus ir man­kur­ti­za­vo, ir zom­bi­fi­ka­vo, ir pa­ren­gė mus to­li­mes­nei eu­ro­po­ke­mo­ni­za­ci­jai. Čia dar su­dė­tin­giau: mat mums, jau su­si­for­ma­vu­siems po­ko­mu­nis­ti­niams man­kur­tams, esą gresia tap­ti dar ir kvai­lais Žyd­ro­sios Im­pe­ri­jos (su­prask, Eu­ro­pos Są­jun­gos) „ro­bo­tu­kais” – ho­mo­sek­su­a­lais –var­to­to­jais etc.
 
Žo­džiu, man­kur­tas yra, pa­sak mū­sų pa­trio­tiš­kų šal­ti­nių, by­lo­jan­čių iš Tė­vy­nės gel­mių, bai­siau­sias ge­ro Tau­tos gy­ve­ni­mo šiais lai­kais prie­šas, toks pa­si­bjau­rė­ti­nas ir la­bai pa­pli­tęs sa­vi­mo­nės, mąs­ty­se­nos ir jau­se­nos ti­pa­žas, ku­ris griau­na Lie­tu­vą iš vi­daus.
 
An­tai Sau­lius Spur­ga, no­rė­da­mas pa­sa­ky­ti, kad nė­ra ko vi­so­kiems li­be­ra­lams ir kai­rie­siems bei šiaip kos­mo­po­li­tams juok­tis, smerk­ti (ir taip „griau­ti”) tau­tiš­ku­mus ir tau­tas, įvar­di­ja „man­kur­tus” kaip ki­tą (ša­lia tų kai­rių­jų li­be­ra­lų) tau­tiš­ku­mo prie­šą: „Fried­ri­chas Niet­zsche ka­dai­se kal­bė­jo apie at­si­ran­dan­tį stro­pų ir darbš­tų ban­dos gy­vu­lį žmo­gų, leng­vai pa­si­duo­dan­tį ma­ni­pu­lia­ci­joms. Prieš dvi­de­šimt me­tų šį žmo­gų pa­ži­no­jo­me man­kur­to var­du, o šian­dien kar­tais var­to­ja­ma bio­ro­bo­to są­vo­ka. Pri­ėjo­me ri­bą, kai ne taip jau sun­ku įsi­vaiz­duo­ti glo­ba­li­zuo­tą, su­ni­ve­liuo­tą, pil­ką pa­sau­lį, ku­ria­me nuo­lat plau­na­mos sme­ge­nys.“
 
Ar­ba Rim­vy­das Va­lat­ka ra­šo „lry­te.lt“ apie Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ją kaip „nau­jų­jų man­kur­tų prie­glau­dą”. Ar­ba Ed­var­das Ba­lys ra­šo „Del­fy­je.lt“ apie „Tris mi­li­jo­nus man­kur­tų” (čia, su­prask, vi­si mes kar­tu, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai). Net­gi ir Sei­mo Pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė bau­dė­si ne­leis­ti krai­py­ti is­to­ri­nės tie­sios „sa­viems man­kur­tams” (ge­rai, kad dar sa­viems, o ne ne­ži­no­mos gau­sos ir pa­vo­jaus sve­ti­miems). Bū­tų ga­li­ma tęs­ti ir tęs­ti. Šis api­bū­di­ni­mas yra tvir­tai už­ėmęs bu­din­čio uni­ver­sa­laus Lie­tu­vos ne­ge­ro­vių vei­kian­čio­sios prie­žas­ties vie­tą ir ne­ke­ti­na trauk­tis.
Ką ten trauk­tis – kas­met ran­da­ma šiai liūd­nai siau­bo pa­sa­kai pa­tvir­ti­ni­mų. Su­ran­da­ma įvai­rių se­nų vy­rų rau­dų ir verks­mų, ver­tų Ver­gi­li­jaus, apie taip ir ne­įgy­tą, o jau pra­ras­tą tau­ti­nės vals­ty­bės, tau­ti­nės de­mo­kra­tijos (nors ne­bū­ti­nai) ro­jų, ku­rį su­grio­vė vi­so­kios im­pe­ri­jos, ko­mu­niz­mai, li­be­ra­liz­mai – na ir vi­si tie bio­ro­bo­tai–man­kur­tai kaip anų fa­na­be­ri­jų agen­tai, vi­daus nuo­dai. Tai koks nors bu­kov­skis, tai koks nors radž­vi­las … – se­nų vy­rų pa­da­vi­mai nuo pat An­ti­kos tu­rė­jo di­džios dra­ma­ti­nės ga­lios ir įtai­gos sa­vo apo­ka­lip­ti­niais vi­sa ko ge­ro, tvir­to, pri­pras­to pra­ra­di­mo, griū­ties vaiz­dais.
 
Iš vi­sų ši­tų enei­dų per­ša­si tik vie­na iš­va­da – štai tie mū­sų ver­gi­li­jai, ho­me­rai, bu­kov­skiai ir radž­vi­lai su ado­mė­nais, bū­da­mi „se­ni ge­ri lie­tu­viai”, pui­kiai ži­no, kas yra tie nuo­din­gi, blo­gi, nu­žmo­gė­ję man­kur­tai, tar­nau­jan­tys „McDo­nald­sui“ ar „iPa­dui“, kaip tar­na­vo DO­SA­AF ar SSKP. Be abe­jo, jie ga­lė­tų pa­siū­ly­ti iš­ei­čių – kaip at­skir­ti ir ką da­bar da­ry­ti su to­kia gau­sa tų zom­bi­fi­kuo­tų, man­kur­ti­zuo­tų, po­ke­mo­ni­zuo­tų bio­ro­bo­tų, ku­rian­čių ne­lie­tu­viš­ką, ne­sau­gią, ne­ser­mė­gi­nę, ne­pa­žįs­ta­mą, ne­jau­kią ES ša­lės na­rės (net, o var­ge, ne­tik­ros vie­nos tau­tos vals­ty­bės) tik­ro­vę.
 
Ta­čiau štai ne – skai­ty­to­jas lie­ka su trik­dan­čiu klau­si­mu (be­veik kaip pra­stes­nė­se „Fa­ce­bo­ok“ ap­klau­so­se): „Ant kiek tu man­kur­tas?“ Iš pa­žiū­ros klau­si­mas lyg ir tu­rė­tų pa­ska­tin­ti kri­tiš­kai mąs­ty­ti bei im­tis as­me­ni­nės, pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės, ta­čiau tu­riu stip­rų įta­ri­mą, kad tai vei­kia tik vi­so la­bo kaip dar vie­nas pra­keiks­mas sau ir ki­tiems. Pa­si­tvir­ti­ni­mas, kad mū­sų gy­ve­ni­mas ir mes, kaip žmo­nės, tu­ri­me abe­jo­ti­ną ir men­ką ver­tę šia­me kraš­te. Štai dėl ko žmo­nės, ku­riuos de­ši­nie­ji in­te­lek­tu­a­lai taip no­riai va­di­na man­kur­tais ar run­ke­liais, no­riai „bal­suo­ja ko­jo­mis” lauk iš šių ap­si­mes­ti­nių nie­kad ne­at­ei­nan­čios tau­ti­nės san­tar­vės rum­šiš­kių. Ar­ba ir bal­suo­ja vais­tais, svai­ga­lais ir smur­tu lauk iš lie­tu­viš­ko gy­ve­ni­mo. Gal­būt to ir ti­ki­si Tau­tos Gy­vas­ties ir Gry­nu­mo ser­gė­to­jai – „man­kur­tai“ iš­mirs?
 
Lie­ka klau­si­mas – gal vis dėl­to Lie­tu­vo­je gy­ve­na trys mi­li­jo­nai žmo­nių, ne bio­ro­bo­tų, ne man­kur­tų, ne velt­ė­džių ar dar ko­kios bjau­ras­ties iš­si­la­vi­nu­sio de­ši­nio­jo jus­lei? Gal bū­ti „man­kur­tu” (bent nū­die­nos Lie­tu­vo­je) – tai sto­ko­ti pa­pras­čiau­sios žmo­giš­kos pa­gar­bos, ži­nių apie tai, ką ga­li ge­res­nio pa­da­ry­ti gy­ve­ni­me? Kas gi, jei ne am­ži­nų­jų ir se­nų­jų tra­di­ci­jų, su­kau­pu­sių tiek daug skel­bia­mo ge­ro, at­sto­vai ga­lė­tų sa­vo pa­vyz­džiu, sa­vo mei­le, sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi „man­kur­tus” pa­gy­dy­ti, su­teik­ti jiems – kvai­les­niems, pik­tes­niems, nu­si­vy­lu­siems – dau­giau ga­li­my­bių bū­ti žmo­nė­mis? Kas pa­gy­dys man­kur­tus?
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vienintelis kartas, kai Chuckas Norrisas suklydo, buvo tada, kai jis manė, kad padarė klaidą.