Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Anatolijus Jakimovas, Tiesa.com   |   2010-09-11

Susitaikymo su gyvenimo logika būsena

  
 Susitaikymo su gyvenimo logika būsena

Daugelis paliekančių gimtinę net negalvoja apie savo fizines ir emocines galimybes gyventi svetur, nes pirmiausia reikia užsidirbti ir įsitvirtinti. Didesnės ar mažesnės problemėlės prasideda vėliau, jau įsikūrus ir išleidžiant pirmąjį bei visus kitus atlyginimus. Sutikti tautiečiai stengiasi nerodyti slegiančio liūdesio ar vienatvės. Dažnai neturi su kuo apie tai pasikalbėti. Ir netiesa, kad kam nors taip nebūna, nes tai normalu. Svarbu tuo nesusirgti.

mal" style="line-height: 150%; tab-stops: 64.8pt 129.6pt 194.4pt 259.2pt 324.0pt 388.8pt 16.0cm">Rašau apie tai todėl, kad pats du kartus išbandžiau išeivio dalią. Kaip sakoma, patyriau savo kailiu. Visai neketinu siūlyti kokių nors patarimų likimo broliams, bet pakalbėti apie emigrantų emocinę būseną reikėtų. Jau vien dėl to, kad depresija vadinamas psichologinis reiškinys labai individualus, tačiau priklauso ir nuo daugybės išorinių veiksnių.

Apie stresus kalbėti reikia dar ir todėl, kad mums būtų lengviau suprasti priežastis ir suvaldyti klastingas emocijas.

Emocijos

Atvykęs į nežinomą šalį pirmiausia pajutau tam tikrą šoką dėl to, jog visiškai nesuprantu kalbos, kurią tariausi suprantąs. Tačiau tai greitai praėjo.

Jau po pirmosios savaitės senbuviai tautiečiai-išeiviai ėmė klausinėti apie mano savijautą. Ar man gerai, ar nejaučiu nostalgijos, ar turiu darbą, ar neturiu kitokių problemų? Tokie klausimai buvo užduodami visada, kai tik koks sutiktas lietuvis sužinodavo, jog esu vos kelių mėnesių emigrantas.

Tik vėliau supratau, jog visa tai ne kas kita, kaip jų pačių ilgesys, liūdesys ir vienatvė. Galima dėl to ginčytis, bet daugeliu atvejų tai pasitvirtina. Pasikartosiu, tai normalu, tai žmogiška.

Kita vertus, nuo ryto iki vėlumos dirbantis tautietis gal net neturi laiko susimąstyti apie tai. Greičiausiai visos liūdnos emocijos aplanko jį tik prigulus po sunkių darbų, jei jų yra. O jei jų nėra? Tada dar blogiau. Tada jau reikia pagalbos, kurią gali suteikti draugai, artimieji. Jeigu jie toli, belieka atsitiktiniai tautiečiai arba darbdaviai. Pastariesiems tavo problemos mažiausiai rūpi. Ir sukasi ratas, kaip toj dainoj – o toliau „linksmiau“ vis daros...

Popsas ir tikėjimas

Manau, kad įvairios lietuvių išeivių bendruomenės ir draugijos dažnai buriasi būtent dėl nostalgijos ir ilgesio paliktiems namams, lietuvių kalbai.

Nustebau, kai išgirdau nemažai Londone sutiktų lietuvių tvirtinant, kad vengia lankytis tautiečių susibūrimų vietose. Kiti teigė nejaučiantys jokio ilgesio tėviškei ir neketinantys kada nors ten grįžti. Treti sakėsi nekenčiantys Lietuvos ir net vengiantys viešai sakytis esą lietuviai. Ir kaip nesistebėsi, kai dažniausiai poilsio jie vyksta... Lietuvon.

Pats nelabai tuo tikiu. Mačiau sausakimšą lietuvišką bažnyčią, pilną restoraną tautiečių, besiklausančių Butkutės šlagerių, Mamontovo ar Selo pasirodymų. Tikrai nemanau, kad vienu atveju visi nuoširdžiai tikintys, o kitu – fanatiški lietuviško popso gerbėjai.

Klausimas – kas tai? Ogi vis tos pačios emocijos – nostalgija ir ilgesys. Reikia tai pripažinti, ir tada viskas tampa suprantama. Juk reikia kažkaip tas emocijas numalšinti, būtina jas suvaldyti.

Todėl ir veda mus jausmai į tas vietas, kur dainuojama, kalbama ir meldžiamasi lietuviškai.

Vienišių priklausomybės

Labiausiai kenčia tie išeiviai, kurie nesilanko niekur – nesisocializuoja ir visaip nenori to pripažinti. Jie stengiasi būti vieni. Tokie geriausiu atveju eina į barą arba tūno internete, jeigu turi kompiuterį. Abiem atvejais galima įgyti po papildomą problemą – alkoholizmą ar/ir kompiuterinę priklausomybę.

Nors galima būtų teigti, kad internetas depresuotiems vienišiams yra savotiška psichologinės pusiausvyros palaikymo priemonė.

Tuo nesunku įsitikinti paskaičius imigrantų internautų komentarus lietuviškose išeivių svetainėse. Yra nuolatinių komentatorių, kuriuos redakcijų darbuotojai jau atpažįsta „iš braižo“, kitus iš standartinių frazių, trečius iš gramatinių klaidų gausos...

Bet visus juos vienija bendra emocinė problema – vienatvė. Jiems sunku ir reikia pagalbos, jie turi daugiau bendrauti, kalbėtis.

Kviesčiau visus pagalvoti apie savo emocijas, suprasti jų prasiveržimo priežastis ir stengtis jas valdyti. Tikiu, kad kitą kartą susitikę kalbėsime ne vien apie problemas ir uždarbį, bet ir apie smagesnius žemiškus dalykus. O jei turite ką pasakyti ir norite būti išgirsti, rašykite mums [email protected] – tam čia ir esame.

 

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vilkas nusipirko karvę, o kiškis laikrodį. Bet vilkas nemokėjo karvės melžti, o kiškis nepažino valandų. Vilkas pasityčiodamas paklausė kiškio:
– Kiek dabar valandų?
– Laikas melžti karvę, – atšovė kiškis.