Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Margarita Narvydaitė, Tiesa.com   |   2010-09-02

Svarbiausia gyvenimo pamoka

  
 Svarbiausia gyvenimo pamoka

Kol vaikai „kala“ daugybos lentelę, jų tėvai „kala“ pinigus. Vakare, rodos, ir nebėra ką kits kitam pasakyti, nes tie rūpesčiai jau tokie kiekvienam savi ir tokie vienodai alinantys, kad geriausia apskritai vieniems kitų nematyti. Kol vieni pritrūks kišenpinigių, o antriems sąžinė primins apie Pažymių knygelę.

style="line-height: 150%; tab-stops: 35.45pt 70.85pt 106.3pt 5.0cm 177.15pt 212.6pt 248.05pt 283.45pt 318.9pt 354.35pt 389.75pt 425.2pt 460.65pt">Šį laišką jums, Mieli mūsų skaitytojai, rašau Rugsėjo 1-ąją, kuri šiemet man asmeniškai yra ne mažiau reikšminga diena, nei toji, kai aš pati, šešiametė, žengiau pro mokyklos duris. Šiandien į Pirmą klasę palydėjau savo dukrą.

Nuostabu buvo matyti, kaip be menkiausio jaudulio, kupina tik vaikiško nekantrumo net pasišokinėdama ji bėgo takeliu pirma manęs. Prie mokyklos vartų sutikusi tokias pat uniformuotas mergaites, puolė išsiilgtoms draugėms į glėbį. Po akimirkos linksmai čiauškėdamos jos matavo savo atsineštų kardelių ilgį ir skambiai kvatojosi. Klasėje nepastebėjau nė vieno vaiko, kuris neramiai dirsčiotų per petį, tikrindamas, ar mama dar čia, ar kur nedingo. Dvidešimt penki pirmokai man labiau priminė suaugusių nykštukų būrį, nei su nežinomybe susidūrusius mažylius.

Kitoks žvilgsnis į šventę

Ši tema kupina priešingų emocijų – vieną akimirką net buvau suabejojusi, ar toks straipsnis tinka tokiam džiugiam įvykiui, kaip naujų Mokslo metų pradžia, aptarti. Smurtas, emocinis teroras šeimose ar paprasčiausias dėmesio, supratingumo ir laiko trūkumas – tai nėra taip reta, kaip gali atrodyti, kai stovi gėlėtoje vaikų ir jų tėvelių jūroje.

Ir tie besišypsantys „nykštukai“, su pavydėtina drąsa besiveržiantys į suaugusiųjų pasaulį – kas išties gali garantuoti, kad jų kelias per gyvenimą bus amžinai rožėmis klotas, rūpestingos mamos pagalvėlėmis pakaišytas?

Draugai būna žiaurūs

Kartą teko diskutuoti apie vaikų smurtavimą mokyklose, patyčias, be kurių tikriausiai neapseinama nė vienoje klasėje. Apie mokytojų abejingumą, stebint engiamus vaikus, arba paprasčiausiai NEpastebint to, ko nesinori pastebėti.

Neabejoju, kad su vaikišku žiaurumu bent kartą kitą esame susidūrę kiekvienas. Dažniausiai tai išgyvenama ir praeina be didesnių nuoskaudų. Kartais traumų pėdsakas lieka visam gyvenimui. O kartais, ir, deja, ne taip jau retai, kad galėtume abejingai numoti ranka („Ak, tai tik pavieniai atvejai, atsitiktinumas!“) jautresni vaikai to paprasčiausiai... neištveria. 

Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ tarp mano draugų užsimezgusi diskusija buvo būtent apie tokį atvejį – aistras pakurstė istorija apie mergaitę, kurią į kapus nuvarė klasės „draugai“...

O tėvai – abejingi...

Daugelis diskusijos dalyvių siūlė steigti savanorių paramos grupes, kiti į šuns dienas dėjo mokytojus ir visą švietimo sistemą. O man atrodo, kad sistema ir jos darbuotojai neapsaugos ir neišgelbės mūsų vaikų, nors, be abejo, sistema gali būti tobulesnė iki begalybės. Tai mūsų pareiga savo vaikams įdiegti tą stiprybę, pasitikėjimą savimi, gebėjimą nugalėti pakeliui neabejotinai pasitaikysiančias kliūtis.

Baudžiamojon atsakomybėn nelaimės atveju reiktų traukti ne mokytojus, kaltų ieškoti ne tarp mažųjų skriaudikų. Už nedovanotiną aplaidumą turėtų būti baudžiami tėvai. Tiek aukos, tiek smurtautojų. Panašią išvadą rasite ir "Tiesos" laikraščio straipsnyje „Vaiko pečius slegia ne tik kuprinė“ – patys tėvai kartais nesuvokia, kokią žalą daro savo vaikams juos pernelyg spausdami ar dėl didelio užimtumo – atstumdami tuomet, kai jiems reikia mūsų meilės. 

Panacėja nuo visų ligų

Tikriausiai nereikia net sakyti, kad kai kalbame apie meilę, mintyje turiu ne kompiuterį, madingiausius drabužėlius ir prabangią mašiną, kuria vaikas atvežamas iki mokyklos. Ne šokinėjimą jam suplojus katučių, kai tėvas tampa avinėliu, kurį tereikia papurtyti, o motina – pagalbine priemone purtant tą užsispyrusį aviną. 

Bėda tik, kad mes patys ne visada žinome, kas ta Meilė ir su kuo ji valgoma.

Čia prisiminiau draugę (ji pati dabar augina du sūnus), kuri juokiasi pasakodama, jog kaskart, kai savo gimdytojo paklausia: „Tėvai ar tu mane myli?“, šis tik parausta iki burokinio atspalvio ir numojęs ranka sumurma: „Ką čia klausinėji nesąmonių...“

Kažkas kažkada mūsų to neišmokė, nes ir pats nebuvo pamokytas, taip tęsiasi karta iš kartos. Kodėl nėra mokyklų tėvams, kuriose kaip du kart du į galvą įkaltų tris žodžius: Aš-Tave-Myliu. 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kas yra geriausias keturkojis žmogaus draugas?
- Fotelis