Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Stanislovas Kairys, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-06-18

Ten, kur žmonės pasijunta žmonėmis

  
Ten, kur žmonės pasijunta žmonėmis M.Ivaškevičius su emigrantais Londone praleido mėnesį - taip jis ieškojo siužeto savo naujam kūriniu

Rašytojas Marius Ivaškevičius Londone bendraudamas su tautiečiais praleido mėnesį. Ir ši patirtis vieną dieną turėtų virsti knyga, scenarijumi ar spektakliu. Lietuvos žiniasklaida kūrėją pasičiupo nelyginant retenybę, grįžusį iš anapus – Marius tapo lyg ir kokiu neoficialiu „emigrantų žinovu“.

– Mariau, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su mūsų emigrantais Londone ir ką patyrėte?
– Pirmiausia pasakysiu, kad aš Londone negyvenau. Bet, kita vertus, ten gyvenantieji dažniausiai mato tik vieną gyvenimo svetur pusę, kas aplink juos, o aš per buvimo Londone mėnesį stengiausi aprėpti kuo platesnį tų gyvenimų spektrą. O viskas prasidėjo nuo vieno mūsų prodiuserių ir Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje kvietimo susipažinti su mūsų emigracija, kad vėliau ką nors šia tema parašyčiau.
 
– Ar pavyko apčiuopti svarbiausius emigranto gyvenimo svetur ženklus?
 
– Siekiau kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Buvo nelengva juos prakalbinti, kai kurie ir po dviejų valandų pašnekesio taip ir neatsivėrė. O norintieji kalbėti kiekvienas pasakojo savo labai asmenišką istoriją. Tačiau iš tų visų pasakojimų galėjau įžvelgti ir kai ką bendra visiems.
 
– Nelabai seniai Jūs esate viešai sakęs, kad daugelis emigrantų jums prisipažino neketiną grįžti į Lietuvą. Kai kurie jų net gyvenimo po Londono tiltais nekeistų į egzistavimą Lietuvos provincijoje. Jūs, Jūsų paties žodžiais tariant, buvote sukrėstas tokių nuotaikų ir retoriškai klausėte: kas Lietuvoje ne taip, kad žmonės čia jaučiasi taip blogai? Gal dabar jau žinote atsakymą?
 
– Man neteko bendrauti su tuo metu gyvenančiais po Londono tiltais lietuviais – tik su tokią patirtį turinčiais arba tokius pažįstančiais. Manau, kad tokias jų nuotaikas lemia visai ne ekonominiai motyvai, net ir tų, kurie ten taip pat nieko neturi, kaip neturėjo ir Lietuvoje. Nežinau, kaip tiksliau apibūdinti... jie gal ne pyksta ant Lietuvos... gal jie nusivylę, nes čia ne valstybė žmogui tarnauja, o žmogus turi tarnauti valstybei, yra jos išnaudojamas. O išvykę į Vakarus žmonės pasijunta žmonėmis net gyvendami apgailėtinomis sąlygomis.
 
– Visai neseniai mūsų Prezidentė labai nepagarbiai atsiliepė apie iš pašalpų gyvenančius žmones. Beveik tiesiogiai ji juos išvadino nenorinčiais dirbti tinginiais. Kiek man tenka girdėti, daugelis tų tinginiais išvadintųjų Londone greitai virsta darboholikais. O dar dažnokai atsitinka ir taip, kad kvalifikuoti darbininkai ten uždirba padorų atlyginimą iš tiesų dirbdami mažiau, nei dirbo Lietuvoje ir vos galą su galu sudūrė. Ar mano įspūdis teisingas?
– Taip, tiesa ir tai, kad neretai žmonės Lietuvoje neskuba darbintis, nors tų darbų lyg ir būtų. Ir tiesa, kad išvykę į užsienį jie dirba net daugiau, nei iš jų reikalaujama. Man sunku tokią žmonių elgesio permainą paaiškinti, bet gal čia perspektyvos dalykas? Kokia gali būti perspektyva įsidarbinus Lietuvoje už 500 ar 1000 litų? O kai kalbame apie smulkų verslą, tai aš jau anksčiau esu Vokietijoje girdėjęs lietuvius kalbant, kad ten sąlygos pradedantiems verslininkams nepalyginti palankesnės nei Lietuvoje...
 
– Nors čia tiek daug kalbama apie smulkaus verslo, privačios iniciatyvos skatinimą ir visokias lengvatas.
 
– Kalbėti galima daug, bet gyvenimas rodo ką kita. Atrodo, kad Lietuvoje smulkaus verslo sąlygas iš tiesų lemia ne valstybės noras padėti žmonėms patiems kurti savo gerovę, o stambiųjų kompanijų, monopolijų interesas kontroliuoti rinką. O kokie padariniai? Valstybė dėl tokios politikos ne tik ekonomiškai nukenčia, bet tiesiog nyksta.
 
– Dėl to nykimo yra įvairių nuomonių. Štai Andrius Užkalnis neseniai rašė, kad visai nėra ko virkauti dėl emigracijos.
 
– Manau, kad emigracijos negalima vertinti vienpusiškai. Aš gerbiu tuos žmones, kurie ryžtasi nelengvam žingsniui pradėti naują gyvenimą. Dabar toks pasaulis. Jame randasi daugiau galimybių rasti savo vietą. Kitas dalykas – ar Lietuvos valstybė pakankamai rūpinasi, kad bent dalį savo piliečių sulaikytų namuose? Ar galvojama, kas užpildys tuos ištuštėjusius namus? Laikini menkai kvalifikuoti atvykėliai? O jei ne laikini, tai užsidarę savo getuose?
 
– O lietuviai Londone telkiasi getuose?
 
– Didesnė dalis stengiasi laikytis vieni šalia kitų. Gal jie ir norėtų pritapti, bet ne visada jiems tai pavyksta. Pirmiausia – dėl kalbos barjero, o ne dėl kokio priešiško nusistatymo. Manau, antroji dabartinių emigrantų karta, jų vaikai, tikrai nebeturės jokių kliūčių sėkmingai integruotis toje visuomenėje. Juo labiau kad Didžiojoje Britanijoje nebūtina tapti anglu, kad jaustumeisi ten savu. Užtenka būti žmogumi, priėmusiu tą kultūrą. Iš ko radosi tikri amerikiečiai? Daugiausia iš problemų Europoje turėjusių europiečių!
 
– Bet kodėl čia, Lietuvoje, tos ambicijos nesuveikia?
 
– Gal čia tokia bendra nusivylimo atmosfera, prie kurios ir mūsų valdžia prisideda, o ypač prisidėjo krizei prasidedant. Aišku, dabartinė valdžia tiesiog buvo priversta tiesiai žmonėms pasakyti, kokį palikimą gavo iš savo pirmtakų. Bet gal buvo kalbama ne tais žodžiais? O nuvykus į visais laikais gyvybingą Londoną tiesiog savaime nesinori atsilikti nuo ten kunkuliuojančio gyvenimo. Prieš kurį laiką aš pats esu važinėjęs į Švediją sezoniniams žemės ūkio darbams ir patyriau, kaip lengva užsivesti, prarasti saiką, kai paprasčiausiai susiskaičiuoji, kiek gali per valandą ar per dieną užsidirbti. Tai čia vėl tenka grįžti prie perspektyvos, kuri vienur aiškiai matoma, o kitur – ne. Deja, Lietuvoje – ne.
 
Lietuvoje, pastebiu, dažniau iš aplinkinių gali susilaukti ne geranoriškumo, o siekio nustumti, pasinaudoti tavimi. Ar čia mūsų skurdas taip verčia elgtis, ar dar kas – aš nežinau. Gal taip yra dėl to, kad mūsų visuomenė dar labai jauna? Bet aišku, kad tokia padėtis taip pat ne vieną verčia bėgti iš šalies.
 
– Kam tėvynėje vargti, vienytis, kažko reikalauti, kad nežinia kada viskas pasikeistų, jei po dviejų valandų skrydžio gali atsidurti ten, kur jau tiek daug pasiekta?! Bet toks pasirinkimas mūsų laikais yra visiškai suprantamas.
 
– Mūsų laikais Lietuvoje, ko gero, daugiau būtų pasiekta ne kokiomis revoliucijomis, o investuojant į protus. Ir rezultatus greičiau pajustume. Bet dabar mūsų studentai išvažiuoja ir retas grįžta. Gal tokių būtų ir daugiau, bet aiškindamiesi galimybes grįžti daugelis labai greitai patiria, kad Lietuvoje jie nėra laukiami, kad jų galimos veiklos sritys yra užimtos savimi patenkintų ir jokių permainų nenorinčių vyresnių kolegų.
 
– Nors tokio išsimokslinusio jaunimo mums iš tiesų reikia kaip oro...
 
– Blogai, kad nenorintys išvykti iš Lietuvos čia negali gauti tokio kokybiško išsilavinimo, kaip Vakarų universitetuose. Būtų kitaip – gal kitaip jau būtume ir gyvenę.
 
– Gal svarbiausia – didesnis pasitikėjimas savimi, aukštesnė žmogaus savivertė, užkertanti kelią su žmonėmis elgtis kaip su baudžiauninkais?
 
– Ir ne vien tai. Gal žmonės jau galėjo pajusti, jog jiems nebereikia alkūnėmis stumdyti vienas kitoą, kad kiekvienas sau įrodytų, jog nėra koks menkavertis. Tiesiog mūsų kasdieniai tarpusavio santykiai būtų žmoniškesni, pagarbesni. Čia žmonės gal prie to šiurkštumo ir pripratę, jo net dažnai nepastebi, bet nuvykus į tą patį Londoną tie kitokie, pagarbesni santykiai iškart krinta į akis ir negali nepatraukti. Ir dar manau, kad to pasitikėjimo savimi žmonėse būtų daugiau, jei jie matytų gerų pavyzdžių politikoje. Nelabai suprantu, kodėl pas mus taip mažai politikų, kurie turėtų ambicijų dirbti žmonėms, generuoti idėjas, o tiek daug einančių į Seimą praturtėti. Tokius kasdien matydami žmonės tikrai neįgauna tvirtesnio tikėjimo ateitimi.
 
– Bet kaip tikėtis kokių reikšmingesnių pokyčių valstybėje, kai daugelis numoja ranka ir išvažiuoja? Negrįžtamai, kaip Jūs įsitikinote.
 
– Per didelė praraja tarp gyvenimo ten ir gyvenimo čia. O dabar, kai atsivėrė Vokietijos perspektyva, ją peršokti į vieną pusę dar lengviau.
O kas ta mūsų valstybė pasaulyje? Ištirps ir niekas nepastebės. Man kaip rašytojui dėl to gal ir pikta, bet iš tikrųjų plačiąja žmogiškąja prasme vargu ar mes galime nepritarti žmonių pastangoms įgyti daugiau žmogiškumo toli nuo Tėvynės.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kalbasi du bičiuliai:
– Ką darytum, jei dykumoje sutiktum nuodingą gyvatę?
– Aš ją nušaučiau.
– O jei neturėtum šautuvo?
– Aš ją nudurčiau.
– O jei neturėtum peilio?
– Klausyk, kieno tu pusėje: mano ar gyvatės?