Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Delfi.lt   |   2019-11-24

Viena didžiausių tragedijų Londono istorijoje: 173 žmones mirtinai sutrypė vos per 15 sekundžių

  
Viena didžiausių tragedijų Londono istorijoje: 173 žmones mirtinai sutrypė vos per 15 sekundžių
© Pixabay nuotrauka

1943 metų tragedija Londono „Bethnal Green“ metro stotyje yra laikoma viena didžiausių Jungtinės Karalystės istorijoje, nusinešusi daugiausia civilių gyvybių per Antrąjį pasaulinį karą. Daugiau nei 170 žmonių tuomet buvo mirtinai sutrypti, bandydami pasislėpti nuo antskrydžio, nes įėjimas į Rytų Londone esančią stotį buvo užblokuotas, rašo BBC.

Karo metu „Bethnal Green“ metro stotyje įrengta slėptuve reguliariai naudojosi iki 7 tūkst. žmonių, besislėpusių nuo vokiečių antskrydžių. Kai kovo 3 dieną 20.17 val. pasigirdo sirenos, 1500 vietos gyventojų suskubo į slėptuvę. Nors buvo laukiama antskrydžių, prie slėptuvės niekas nebudėjo ir buvo atidarytos tik vienerios durys.
Priešlėktuvinių pabūklų riaumojimas klaidingai žmonių palaikytas priešo bombomis, todėl panikos apimta minia suskubo prie slėptuvės.
 
Trys papildomi autobusai atvežė keleivių prie pat metro stoties, tad žmonių koncentracija dar išaugo.
 
Laiptai į slėptuvę buvo labai siauri ir itin prastai apšviesti. Prieš tai ne kartą valdžios buvo prašyta taisyti buvusią padėtį, tačiau Vidaus reikalų ministerija tokius prašymus nuolat atmesdavo arba paprasčiausiai ignoruodavo, rašo independent.co.uk.
 
Padėtį dar labiau pablogino tai, kad laiptai į slėptuvę buvo šlapi nuo lietaus. Jais gana organizuotai lipo srautas žmonių, daugiausia moterys ir vaikai. Labai greitai likus vos trims laipteliams iki apačios, parkrito vidutinio amžiaus moteris su mažu vaiku, kartu nusitempdama ir senyvą vyrą.
Likusi tragedijos dalis įvyko per kiek daugiau nei 15 sekundžių: senyvas vyras užkrito ant pirmųjų dviejų nukritusiųjų, o vėliau iš viršaus ėmė klupti ir kristi visa minia žmonių. Viršuje buvę žmonės nežinojo, kas dedasi apačioje, todėl neturėjo priežasties sustoti ar apsisukti ir eiti atgal.
 
Per labai trumpą laiką susikaupė storai prisirengusių ir vos orą gaudančių moterų ir vaikų masė. Nors kai kuriems žmonėms pavyko ištrūkti, 173 žmonės, daugiausia moterys ir vaikai, užduso.
 
Be to, be tam tikrų barjerų beveik neįmanoma sustoti, o ir sukti atgalios buvo beprasmiška. Netrukus srautas, kurį sudarė maždaug 300 žmonių, sugriuvo vienas ant kito.
 
Žmones ėmė stabdyti tik vėliau pasirodę priešlėktuvinės slėptuvės prižiūrėtojai ir vienas policijos pareigūnas, išgirdę žmonių dejones ir riksmus.
 
Tada iš žmonių krūvos ėmė traukti kūnus. 27 vyrai, 84 moterys ir 62 vaikai, kurių mažiausiam buvo penki mėnesiai. Kūnai buvo gabenami į Whitechapel“ rajoną arba nešami į šalimais buvusią šv. Jono bažnyčią. Atpažinti kūnai buvo kraunami į sunkvežimį.
 
60, galbūt 90, laimingų sužeistųjų, dauguma kurių atsidūrė krūvos viršuje, buvo nugabenti į ligoninę. Kitą dieną našlaičiai bergždžiai ieškojo savo tėvų, darbininkai kolegų, o mokiniai – savo bendramokslių.
 
Joan Martin buvo vos prieš metus baigusi medicinos studijas, kai jai patikėta vadovauti Karalienės Elžbietos vaikų ligoninės medikų komandai, padėjusiai nukentėjusiems per šią tragediją. Kaip ir kitiems su šia nelaime susijusiems asmenims, jai buvo nurodyta niekada apie tai nekalbėti, nes britų vyriausybė, besibaiminusi, kad tai neigiamai paveiks visuomenės nuotaikas, mėgino viską nuslėpti.
 
Visą gyvenimą nešusi šią naštą ir nuolat košmarus sapnavusi gydytoja tik sulaukusi šimto metų pagaliau galėjo papasakoti tai, ką matė ir patyrė.
 
„1943 metų kovo 3 dienos vakarą, 20.45 val., sulaukėme skambučio, kad turėtume laukti trisdešimties žmonių, nualpusių metro stotyje veikusioje priešlėktuvinėje slėptuvėje. 30 nualpusiųjų! Puolėme iš palatų nešti lauk vaikiškas lovytes ir statyti ten lovas suaugusiems. Medicinos studentams, su kuriais tuomet dirbau, sakiau, kad tai veikiausiai pratybos, ir norima patikrinti, kaip greitai tai padarysime. Tik pratybos. Vos tik baigėme kloti lovas, į ligoninę buvo atgabentas pirmas šlapias rausvai violetinės spalvos kūnas“, – pasakojo gydytoja.
 
„Šlapias, nes veikiausiai, ištraukę kūnus iš slėptuvės, jie tik galėjo suguldyti juos ant šaligatvio ir aplieti vandeniu. O rausvai violetiniai jie buvo dėl asfiksijos. Žmonės buvo gabenami iki 23 val. Mažiausiai 30 kūnų, daugiausia moterys ir vaikai. Jie visi buvo leisgyviai“, – pasakojo moteris.
 
„Dirbome visą naktį, du mano medicinos studentai ir aš. Vis laukiau atvykstančio konsultanto, tačiau niekas neatvyko. Veikiausiai dėl to, kad jie girdėjo, kad visi jau mirė. Medicinos studijas buvau pabaigusi tik prieš metus, tačiau teko suvaldyti tokią beprotišką situaciją, – pasakojo žmones gelbėjusi medikė. – Nuo tada sapnuoju košmarus. Ir visuomet mano košmaruose žmonės yra mirtinai sutrypiami.“
 
„Kitą rytą, kai mes su dviem studentais pusryčiavome, vienas karininkas nurodė mums 24 valandoms eiti namo. Be jokio paaiškinimo. Be jokios padėkos, – pasakojo medikė. – Nuėjau, kur gyveno mano mokytoja ir brangi draugė Ursula Shelley. Ji mane priėmė, numaudė, pamaitino ir rytą išsiuntė atgal į ligoninę. Aš jai papasakojau, kas nutiko. Ji man pasakė: „Jie tau nurodė nieko niekam nepasakoti, ar ne? Aš sutinku. Nedrįsk niekam pasakoti“.
 
„Manau, kad vyriausybė nenorėjo, jog pasirodytų, kad padėtis nekontroliuojama. Laikraščiai nieko apie nerašė. Tiems dviem studentams, su kuriais dirbau, buvo liepta nebegrįžti į ligoninę, net į šią Londono dalį. Aš jų daugiau niekada nebemačiau. Tad tylėjau ir mėginau viską pamiršti“, – pasakojo gydytoja.
 
„Praėjus daugeliui metų, prižiūrėjau vieną savo neįgalų pacientą, jis man prasitarė girdėjęs apie karo metu „Bethnal Green“ metro stotyje įvykusią siaubingą nelaimę. Leidusi jam papasakoti ilgą istoriją, galiausiai prisipažinau, kad ten buvau. Žinoma, jis buvo baisiai šokiruotas. Pareiškė, kad kiekvienais metais minomis jos metinės, pasiūlė pačiai sudalyvauti. Mano reakcija buvo „Tikrai ne!“ Tiek daug metų tylėjusi negalėjau net įsivaizduoti, kad galėčiau prisipažinti, jog ten buvau“, – sakė moteris.
 
„Galiausiai nuėjau į minėjimą, ten einu jau 15 metų, nors dabar jame daugiausia dalyvauja tik su tragedija susijusių žmonių artimieji. Kalbėjimas apie tai, kas nutiko, padėjo beveik atsikratyti košmarų, nors juos vis dar sapnuoju. Vienu metu vos ne kasnakt prabusdavau dusdama ir vos gaudydama orą. Tai nebuvo vienintelis blogas per karą man nutikęs dalykas, tačiau jis buvo pats baisiausias“, – prisipažino medikė. Po dvejų metų – sulaukusi 102 metų – moteris mirė.
 
„The Daily Mail“ reporteris Ericas Lindenas nusprendžia parašyti apie šią nelaimę. Jis buvo labai svarbus liudininkas, tačiau jo pastangas blokavo Karo reikalų departamentas. Žinoma, tai neatbaidė kitų žurnalistų, trūks plyš norėjusių sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko. Keliems išgyvenusiems vaikams žurnalistai net siūlė penkis svarus, kad šie papasakotų, kas nutiko. Tačiau traumuoti, išsigandę ir itin paklusnūs vaikai nepasakė nieko.
 
Bėgo metai, ir dauguma išgyvenusiųjų laukė daugiau nei pusę amžiaus arba iki savo mirties patalo, kad atskleistų savo paslaptį. Plačiajai visuomenei tik buvo pranešta, kad „Bethnal Green“ metro stotis tapo antskrydžio taikiniu: į ją esą buvo tiesiogiai pataikyta.
 
Per kelias dienas po tragedijos į „Bethnal Green“ slėptuvę vedantys laiptai buvo nuplauti, palikti batai sudėlioti poromis. Laiptinė nudažyta, laiptų centre sumontuotas turėklas, taip pat įrengtas tinkamas apšvietimas. Įėjimas į slėptuvę pagaliau buvo įrengtas toks, kokio prašyta seniai.
 
Galiausiai tik šeštojo dešimtmečio pradžioje žuvusių 173 žmonių išgyvenusiems artimiesiems buvo išmokėtos nedidelės kompensacijos (iš viso 60 tūkst. svarų). O dar po keturių dešimtmečių šalia „Bethnal Green“ stoties atsirado diskretiška lentelė.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vaikinas sako merginai:
– Brangioji, aš dėl tavęs bet ką padaryčiau: perplaukčiau vandenynus, perkopčiau kalnus!
Mergina:
– Rytoj ateisi?
Vaikinas:
– Gal... Jei nelis...