Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2017-03-03

„Gerumas yra tai, ko nepasakome žodžiais“: nauja knyga apie slaugytojo darbą

  
„Gerumas yra tai, ko nepasakome žodžiais“: nauja knyga apie slaugytojo darbą Knygos autorė Aldona Grupas ilgai dirba slaugytoja Anglijoje.
Kaupdama mintis knygai, kalbėjau ne su viena iš slaugytojų, tapusių mano draugėmis.

„Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“ Gerumas, pasiaukojimas ligoniams, seneliams trykšte trykšta iš kiekvienos knygos eilutės. Knygos autorė vienuolika metų dirba slaugytoja įvairiuose slaugos namuose, ligoninėse Anglijoje, padeda silpniems ir seniems žmonėms gyvenimo saulėlydyje išgyventi skausmą, nerimą, vienatvę.

Profesionali, atsidavusi, mylinti žmones, kuriuos slaugo, ir žmones, su kuriais kasdien petys petin stoja į nelengvą tarnybą – tokia yra šią nuoširdžią knygą parašiusi Aldona Grupas. Laisvalaikiu ji keliauja po Angliją, stengiasi geriau pažinti šalį bei jos gyventojus. Lanko gimtinę, kurioje turi daug draugų, domisi tenykšte socialine sistema.
Daug laiko Aldona skiria lietuvių bendruomenės Anglijoje veiklai. Ji randa laiko literatūrai. Skaityti, domėtis tautų emigracija bei jos priežastimis, diskutuoti šia tema su bendraminčiais. Maža to, Aldona pati rašo knygas.
 
„Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“ – antroji jos knyga. Pirmojoje, išėjusioje prieš pustrečių metų, autorė tyrinėjo lietuvių kelius į Angliją, pasakojo, kaip jiems čia sekėsi gyventi ir išlikti lietuviais.
 
Su Aldona GRUPAS kalbėjomės apie jos kelią į Angliją, darbą, iššūkius.
 
„Kaip kilo mintis parašyti knygą apie slaugytojų darbą?“ – klausėme.
 
– Knygos rašymas – ne vienos dienos darbas (šypsosi). Esu labai užsiėmusi. Daug dirbu, turiu nemažai įvairios veiklos. Knygą rašiau po skyrelį, lipdžiau po truputį. Kasdien atsirasdavo ką naujo papasakoti. Ir dabar dar turėčiau daug ką pridurti (juokiasi). Beveik kasdien susitinku su savo pacientais, padedu jiems, slaugau, kalbinu, klausausi jų išgyventų istorijų ir vis galvoju: kokie jie gražūs, tie mano ligoniai, senoliai, koks gražus jų pasaulis. Kai buvo jauni ir sveiki, jie neturėjo laiko to, ką patyrė, įvertinti.
 
Dabar visas laikas jų – turi tiek daug ką pasakyti, bet nebeturi, kas jų klauso. Klausytojais tampame mes, slaugytojai. Klausomės išdaliję vaistus, nuvogę minutę nuo savo poilsiui skirto laiko. Ne vienas senukas ar ligonis man yra sakęs, kad bendravimas jiems – tarsi vaistai. Pokalbiai su globos namų gyventojais, ligoniais buvo viena iš šios knygos atsiradimo priežasčių. Tai, ką darau aš, daro daugybė kitų slaugytojų, slaugytojų padėjėjų. Žinau, kad jie taip pat jautriai bendrauja su mūsų ligoniais. Kitaip neįmanoma. Kitaip tuo nebūtum... Aš žaviuosi jų atsidavimu. Kaupdama mintis knygai, kalbėjau ne su viena iš slaugytojų, tapusių mano draugėmis. Kai kurios papasakojo savo istorijas, kodėl pasirinko slaugytojos darbą. Niekas neatsiranda be priežasties, niekas niekuo netampa be priežasties. Jeigu pasirinksi darbą, kuris tau nėra skirtas, – kankinsiesi pats ir kankinsi kitus. Meilės žmogui mūsų darbe iš tikrųjų reikia labai daug.
– Turėdama medicininį išsilavinimą, Lietuvoje dirbote kitus darbus medicinos srityje. Be to, studijavote teisę ir galbūt šiandien būtumėte tapusi gera teisėja, advokate. Bet tapote slaugytoja. Ir ne Lietuvoje.
 
– Aš manau, kad taip turėjo būti. Jaučiau, kad kažką turiu keisti savo gyvenime, nes tas tempas, kuriuo gyvenau Lietuvoje, man atrodė per lėtas. Norėjau permainų, ir jos tarytum atėjo pačios. Kartą, kalbėdamasi su studijų draugais apie visų mūsų ateitį, prasitariau, kad esu medikė, ir viena draugė nustebusi paklausė, kodėl man neišvažiavus dirbti į užsienį. Persikvalifikuoti, pamatyti pasaulio.
 
Draugės neabejojo, kad man pavyks, nes energijos turiu užtektinai. Sugrįžusi namo pakalbėjau su savo vyru gydytoju. Jis mano minties neatmetė, pasakė, kad tokia galimybė išvažiuoti mums abiem įmanoma, nes jo draugas jau rengiasi išvykti į Angliją. Papildomai mokosi kalbos. Mes atmetėme mintį išvažiuoti į Vokietiją, nors aš ten jau turėjau draugų, buvau pramokusi kalbos. Mano vyras mokėjo tik anglų kalbą. Kodėl ne, pamaniau: moku latvių, rusų vokiečių kalbas, išmoksiu ir anglų. Tuo labiau, kad jau šiek tiek mokėjau. Ir mes, ilgai negalvoję, pradėjome ieškoti kelių įsidarbinti Anglijoje. Gydytojams gauti darbo buvo lengviau, jam iš karto viena agentūra pasisiūlė padėti. Bet nutiko taip, kad darbą greičiau susiradau aš, išvažiavau pirma ir pramyniau kelius mums abiem...
– Ar buvo lengva?
 
– Oi, ne. Darbą viena agentūra surado, bet pradžia tikrai nebuvo lengva. Netrukus supratau, kad slaugytojos darbo man nepasiūlys niekas, tik slaugytojos padėjėjos. Ne todėl, kad nesugebėčiau, kad mano mokslo baigimo diplomas netinka, o todėl, kad norint tapti slaugytoja Anglijoje, reikia turėti darbo patirties toje šalyje, tobulai mokėti kalbą. Ir aš labai stengiausi. Mokiausi kalbos koledže, mokiausi savarankiškai, kalbėjau su kolegomis, bendravau su pacientais, klausiausi ir klausiau jų. Reikėjo įrodyti daug ką sau ir kitiems. Be užsispyrimo nieko nebūčiau pasiekusi.
 
– Jūsų darbas turbūt nebuvo vien tik džiaugsmas, ir ne visi ligoniai geranoriai...
 
– Tas tiesa, kartais reikia apsišarvuoti kantrybe. Būna irzlių ligonių, kai kurių reikalavimai nepamatuoti. Bet aš žinau, kad seno žmogaus neperauklėsi. Jam gali tik padėti. Darai viską, kad jam padėtum, atmesdamas savo principus. Man labai patinka, kad Anglijoje slaugytojoms stengiamasi padėti, jas apginti. Vyksta daug profesinių, teisinių seminarų. Darbuotojas niekada nėra paliekamas vienas. Žinoma, kaip ir visur, yra daug dalykų, kurie kartais trumpam sugadina nuotaiką. Bet jūs man pasakykite, kur yra lengva?
 
– Dirbti slaugos srityje Lietuvoje jums neteko, bet neabejoju, kad esate susipažinusi ir matote skirtumus?
 
– Nesu taip gerai susipažinusi, kad galėčiau komentuoti, bet iš pokalbių su pažįstamais esu susidariusi nuomonę, kad slaugytojai Anglijoje turi kur kas daugiau darbo priemonių, daugiau teisių. Viena, kas yra bendra, – slaugytojo darbas visame pasaulyje turi tą patį tikslą – padėti žmogui. Su daugiau ar mažiau priemonių. Padėti iš širdies, su atsidavimu. Nes tokia yra slaugytojo pareiga, o pareiga yra aukščiau visko.
 
– Norėčiau dar sugrįžti prie jūsų patirties, kurią išdėstėte savo knygoje. Ar daug tenka sutikti Anglijoje slaugytojomis, slaugytojų padėjėjomis dirbančių lietuvių, kaip jos vertinamos?
 
– Kiekviename darbe žmogaus vertę pateikia jo požiūris į darbą ir pareigas. Man neteko rausti iš gėdos dėl greta dirbančių lietuvių. Slaugytojoms dirba labai daug medikių iš Rytų Europos, Baltijos šalių, Azijos, Rusijos. Dirba daug anglų. Man dirbti slaugytoja nėra jokia problema. Tautybė ir profesija tarpusavyje nieko bendra neturi.
 
– Labai smalsu, kodėl savo knygai pasirinkote tokį pavadinimą: „Sesele, atnešk man tabletę nuo mirties...“?
 
– Jeigu kam atrodo, kad pavadinimas yra pesimistinis, kad senukai patale tik ir laukia kuo greitesnės pabaigos, taip nėra. Visi supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, tai reikia priimti kaip duotybę. Dauguma žmonių iki paskutinės akimirkos nori džiaugtis, mylėti, būti naudingi. Aš nekalbu apie tuos, kurie serga labai sunkiomis dvasinėmis ligomis, kalbu apie žmones, kuriems nugyventas gyvenimas atrodo kaip džiaugsmas, neturintis pabaigos. Man teko matyti labai sunkių ligonių, kurie kažkokiu būdu užmezga tarpusavio ryšį be žodžių, bendrauja prisilietimais, akimis. Žodžius: „Sesele, atneš kam tabletę nuo mirties...“ išgirdau iš vienos garbaus amžiaus moters. Kai apnikdavo skausmas, ji prašydavo tabletės nuo mirties.
 
– Ar galima tikėtis naujų jūsų knygų?
 
– Yra toks posakis: kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Nenoriu, kad man taip atsitiktų. Tiesą sakant, esu iš tų, kurie niekada nesako niekada. Kol kas noriu visų paprašyti perskaityti mano knygą, pasakyti savo nuomonę. Labai tikiuosi palaikymo. Noriu visiems palinkėti mažiau skausmo, mažiau nusivylimų, nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Mylėkime žmones, kuriems padėti esame pašaukti, – nesvarbu, ar esi gydytojas ligoninėje, ar slaugytojas slaugos namuose, mokytojas mokykloje, vairuotojas, vežiojantis keleivius. Kiek gerumo suteiksime kitiems, tiek jo mums sugrįš.
 
Kalbėjosi Viktorija SAKAITĖ
 
  

Žymos: Slaugytojai, seselė, aldona grupas, duok man tabletę nuo mirties

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Esu įsitikinusi, – tarė kandidatui į deputatus jo žmona, – kad už tave balsuos visi dori žmonės.
– Menka paguoda: reikia, kad balsuotų dauguma...
document.write ("<\/scr"+"ipt>");