Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sandra Kučinskienė   |   2014-08-07

Vietoj žadėto rojaus Danijoje – pasibaisėtinos sąlygos Anglijoje

  
Vietoj žadėto rojaus Danijoje – pasibaisėtinos sąlygos Anglijoje
© Asm.archyvo nuotr.
20 kvadratinių metrų kambaryje marijampolietė buvo apgyvendinta su dviem svetimais vyrais.

Vietoj žadėto šeiminio kambario su atskira vonios patalpa – pridvisęs dviaukščių lovų ir žmonių prigrūstas kambarys. Vietoj žadėto gero atlygio Danijoje – mažiausiai apmokamas ir tas pats nereguliarus darbas Anglijoje. Į tokią situaciją pakliuvo marijampoliečių šeima, pabandžiusi darbu užsienyje išsikapstyti iš skolų liūno Lietuvoje.

Už įdarbinimą nemažai pinigų – 2 tūkstančius litų už abudu – pakloję marijampoliečiai tikina, kad buvo paprasčiausiai apgauti Lietuvoje veikiančios įdarbinimo paslaugas teikiančios agentūros „Darbo vartai“. „Už įdarbinimą Anglijoje tikrai nebūtume mokėję. Šioje šalyje ir pačiam nėra sunku susirasti darbą. Be to, yra agentūrų, siūlančių darbą Anglijoje be jokio išankstinio mokėjimo. Tikėjomės Danijoje daugiau uždirbti, tačiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ir Anglijoje, civilizuotoje šalyje, žmonės gali būti apgyvendinami tokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis“, – apie gyvenimą lietuvių emigrantų rojumi vadinamoje šalyje papasakojo marijampolietė Vaida. Vardą moteris prašė pakeisti, nes Lietuvoje likę artimieji apie tokias gyvenimo sąlygas nieko nežinojo.
20 kvadratinių metrų šešiems
 
Marijampolietė buvo priversta nakvoti viename kambaryje su dviem svetimais vyrais „Mane ištiko visiškas šokas, kai pamačiau, kur ir su kuo turėsiu gyventi. Pabandykit įsivaizduoti kareivinių miegamąsias patalpas su negrabiomis dviaukštėmis lovomis. Ne, kareivinės atrodo geriau. Kambariai ten erdvesni, kiek yra tekę matyti. O čia kambarėlis maždaug 20 kvadratinių metrų. Šešiems žmonėms! Grūste prigrūstas dviaukščių lovų, sieninių spintų, stalų, staliukų. Paloviai, savadarbės lentynos ir lentynėlės prikimštos puodų, keptuvių, indų ploviklių, tualetinio popieriaus, dezodorantų, guminių ir kitokių darbinių batų. Be mudviejų su vyru, dar dvi poros: viena iš jų lenkų, kita – lietuvė ir lenkas. Man tiesiog galvoje negalėjo sutilpti, kaip įmanoma miegoti tame pačiame kambaryje su dar dviem svetimais vyrais. Gal jie kokie narkomanai, gal iškrypėliai, girtuokliai ar gal naktimis tiesiog knarkia...“, – baisėjosi Vaida.
 
Moteris pasakojo, kad „barakuose“ iš viso įrengta apie 80 kambarių. Kiekviename iš jų gyvena po 6–8 žmones. Vaida suskaičiavo, kad iš viso „barakuose“ apgyvendinta apie 500 atvykėlių iš įvairių šalių: vengrai, latviai, lenkai, lietuviai. Tokiai miniai žmonių įrengtos 4 bendro naudojimo dušų kartu su tualetais patalpos. Jose po 6–8 dušo kabinas ir po 4 „būdeles“, tačiau, anot moters, „barakų“ gyventojai darbą pradeda ir baigia beveik tuo pat metu, tad dažnai tekdavo laukti eilėse.
 
Pašnekovė teigė, kad ne kartą po sunkios darbo dienos teko eiti į savo dviaukštę lovą visai nesiprausus. „O ką daryti? Jeigu vėliau grįždavau iš darbo, anksčiau grįžusieji jau būdavo spėję išleisti visą šiltą vandenį. Grįžti šlapias, sušalęs, purvinas iki ausų, o šilto vandens nėra. Tai tik apsiprausi, išsivalai dantis ir eini miegoti. Po kiek laiko tas vanduo vėl sušyla, bet, atvirai pasakius, nebeturėdavau jėgų jo sulaukti. Galiausiai, tekdavo anksčiau eiti miegoti, nes į darbą išvažiuodavom 6 valandą ryto.“
Moteris šypteli prisiminusi, kad dušai „barakuose“ tarnaudavo ir kaip meilės kambarėliai. Aistros apimti žmonės tik juose rasdavo saugų kampelį – kambariai su keliais kaimynais meilės žaidimams nelabai pritaikyti. „Visko ir prisižiūrėjom ir prisiklausėm. Ir ne tik dušuose, bet ir mūsų kambaryje. Prislopintos aimanos, sklindančios iš lenkų lovos, dažnai pasiekdavo ir mūsų ausis. Na, tai buvo mažų mažiausiai nemalonu. Seksualios dejonės dažniausiai sklisdavo tada, kai lenkų pora būdavo nesusipykusi, mat lenkas dažnai grįždavo į kambarį girtas, tuomet jie iki vidurnakčio ir dar ilgiau riedavosi. Ne ką geriau būdavo, kai grįždavo abudu išgėrę arba gerdavo tiesiog kambaryje. Tuomet juos apimdavo didžiulis noras bendrauti. Aišku, lenkiškai, nes kitokios kalbos jie nemoka, o man, pavargusiai po darbo, bendravimas su įkaušusiais ir dar lenkų kalba, kurią moku gan prastai, neteikdavo jokio malonumo“, – prisimena Vaida.
 
Pavargti tekdavo ir dėl šilto maisto, mat maždaug pusei tūkstančio gyventojų įrengta viena bendra virtuvė, kuri buvo atidaroma tik vakarais – nuo 5.00 iki 9.30. Nors joje buvo 14 viryklių ir kelios kriauklės, iš darbo grįžę žmonės ne visi gaudavo vietą, kur gali pasiruošti šilto maisto. O apie kiaušinienę rytais būdavo galima tik pasvajoti – virtuvė rytais nedirbo. „Dažniausiai tiesiog ką nors pasišildydavome mikrobangų krosnelėje kambaryje. Tą patį darydavo ir kiti kambario gyventojai. Tad kambaryje kiekvieną dieną maišydavosi šildomos picos, parūkytų dešrelių, žuvies, vištienos kepsnelių kvapas su neskalbtų kojinių, pridvisusių darbinių batų ir ne taip dažnai skalbiamų rūbų tvaiku. Visa šį aromatą dažnai dar „pagyvindavo“ kaimynų lenkų pigus dezodorantas, kurio jie purkšdavo daug ir kažkodėl tiesiai ant rūbų“,– tokius patirtus išgyvenimus liejo Vaida.
 
Bėgti iš Lietuvos privertė skolos
 
„Mūsų istorija paprasta kaip trys rusiškos kapeikos. Vyras, netekęs darbo, pabandė užsiimti nuosavu verslu. Nepavyko. Bankrotas. Skolos, bankui užstatytas butas“, – trumpai savo istoriją papasakojo moteris. Vyrui darbo gauti nepavyko, bent jau tokio, kad užtektų mokėti už buto išlaikymą, grąžinti bankroto skolas, išlaikyti du studentus vaikus. Moteris karčiai nusišypso prisiminusi vyro bandymus susirasti darbą – esą bankrutavusių verslininkų darbdaviai išskėstom rankom nelaukia, ypač kai tiems buvusiems verslininkams keturiasdešimt metų. Vaida dirbo kultūros srityje, tačiau jos vienos atlyginimo niekaip neužteko – skolos ne tirpo, o augo lyg nuo kalno riedanti sniego gniūžtė. Iš pradžių vyras ketino į užsienį vykti vienas, tačiau šeima nusprendė likti kartu.
 
Į kurią šalį važiuoti, nebuvo didelio skirtumo. Šeimai reikėjo pinigų, todėl jie nusprendė, kad padėtį gali išgelbėti Norvegija arba Danija – tose šalyse valandinis uždarbis gerokai didesnis nei Anglijoje, Airijoje ar Vokietijoje. Tačiau nei Danijoje, nei Norvegijoje žmonės jokių gerų tetų ar dėdžių, kurie padėtų kaip nors įsitvirtinti, neturi, todėl pradėjo ieškoti galinčių padėti įsidarbinti agentūrų.
 
„Pasiūlymų internete buvo gausybė. Išsirinkome agentūrą „Darbo vartai“. Jie suviliojo siūlomu neblogu uždarbiu sūrių fabrike Danijoje. Be to, atlyginimą ir gyvenimo sąlygas žadėjo labai geras. Atlygis už tarpininkavimą (tiksliau, jie tai įvardija kaip mokestį už dokumentų tvarkymą, mat imti pinigus už įdarbinimą yra nelegalu) – tūkstantis litų vienam žmogui. Nebuvo paprasta surinkti reikiamą sumą, bet iš paskutiniųjų sukrapštėm ir pradėjom krautis lagaminus, nes išvykti turėjom po savaitės. Viskas atrodė labai gražu ir patikima. Įmonės atstovas susirinko mūsų dokumentų kopijas, paprašė išsiimti pažymą apie tai, kad nesame teisti – ji, beje, irgi kainavo, pasirašėme sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad dirbsime Danijoje sūrių arba bulvių fabrike“,– prisiminė Vaida.
 
Agentūros atstovas jiems paaiškino, kad duomenys bus siunčiami Danijos darbdaviams, ir patikino, jog įdarbinimas beveik garantuotas. „Tik vėliau supratome, kad jie aferai yra pasiruošę ir gerai apgalvoję kiekvieną smulkmeną, kad vėliau nereikėtų bylinėtis arba bent jau paprasčiau būtų apsiginti. Lyg tarp kitko paklausė, ar mes sutiktume važiuoti į Angliją, jeigu kartais dėl kokių nors priežasčių į Daniją pakliūti visgi nepavyktų, tuo pat metu patvirtindami, kad išvykimas į Daniją garantuotas, 99 procentai, o Anglija tik šiaip, dėl to vieno likusio procento. Sutikome, pasirašėme“, – prisimena Vaida. Pasirašiusieji kontraktą žmonės buvo paprašyti sumokėti tarpininkavimo užmokestį.
 
„Porą dienų dar delsėme sumokėti, kažkokia negera nuojauta kankino, tačiau sulaukėme skambučio, kad yra gauti preliminarūs patvirtinimai iš Danijos darbdavio, ir, jei mes norime vykti, turime sumokėti pinigus, antraip jie netvarkys mūsų dokumentų. Pervedėme“,– pasakojo marijampolietė. Likus vos kelioms dienoms iki planuotojo išvykimo žmonės sulaukė dar vieno skambučio iš tos pačios agentūros. Pranešimas pribloškė: buvo paaiškinta, kad jų kandidatūrų danai nepatvirtino, ir pasakė, kad jie gali išvykti planuojamu laiku, tačiau... į Angliją. „Buvo labai pikta. Supratome, kad esame apgauti, tačiau tuo metu neturėjome daugiau ką daryti. Aš jau buvau išėjusi iš darbo. Lagaminai sukrauti.
 
Agentūros darbuotoja tikino, kad Anglijoje irgi labai gerai – juk ne veltui daugiausiai iš Lietuvos emigravusių tautiečių išdardėjo ir sėkmingai įsikūrė būtent ten. Darbo, sakė, bus daug, bet jis nesunkus, mokės viršvalandžius. Kambariai dviviečiai ir triviečiai, kambariuose yra dušai ir tualetai. O mes, kaip šeima, tikrai gyvensim dviviečiame kambaryje, ir dar pagerintame, ir taip toliau. Na, žodžiu, gyvensim kaip lordai, o svarai patys į kišenes grūsis. Galiausiai, jau buvo gaila tų sumokėtų pinigų, tad išvažiavome“, – į prisiminimus leidosi moteris.
 
Kelionę mikroautobusu organizavo ta pati agentūra. Kelionė kiekvienam kainavo dar po 500 litų. Lėktuvu skristi būtų buvę pigiau, tačiau marijampoliečiai baiminosi, kaip pavyks svetimoje šalyje rasti tą vietą, į kurią jie privalo nuvykti. Į kelionę be vairuotojo vyko dar septyni lietuviai. Vaida pasakojo, kad jų visų išvykimo istorijos labai panašios. „Darbo vartai“ vos ne iki paskutinės dienos ir jiems žadėjo darbą Danijoje arba Norvegijoje ir tik sumokėjus pinigus paaiškino, kad jų kandidatūros nepatvirtintos.
 
„Atvykus į Angliją paaiškėjo, kad šitokiu būdu buvo apgauti ne keletas, ne keliolika, o šimtai mūsų tautiečių. Buvo tokių, kurie tą pačią dieną apsisuko ir išvažiavo namo. Taip pasielgė ir vienas kartu su mumis atvažiavęs vilnietis. Yra žmonių, kurie šiuose „barakuose“ gyvena jau po keletą metų. Šitie mus ramino, kad nieko, visiems iš pradžių būna šokas, o paskui pripranta. Žinote, tuomet pagalvojau, kad baisiausia, kas gali nutikti, – tai būtent priprasti. Priprasti prie tokių sąlygų reikštų absoliutų savo normalaus gyvenimo, privatumo praradimą“, – toliau baisėjosi moteris.
 
Atverkė už visas nuodėmes
 
Darbą marijampoliečiai gavo greitai. „Barakai“, kuriuose apgyvendinami žmonės, priklauso vienai Anglijos įdarbinimo agentūrai. Ji turi kontraktus su įvairiais fabrikais, ūkininkais. „Dirbome daržovių paruošimo fabrike. Ten skutamos ir pjaustomos bulvės, morkos, svogūnai. Visa tai, žinoma, atlieka automatizuotos mašinos. Žmonių darbas – stovėti prie konvejerio ir išrinkti nekokybiškas daržoves. Darbas fiziškai nėra labai sunkus, tačiau išvargindavo drėgmė ir šaltis. Atvažiavome gruodžio mėnesį, o ten angarai nešildomi, visada atviromis didžiulėmis durimis, pro kurias važinėja daržoves gabenanti technika. Daržovės ten ir plaunamos. Sušlapdavome, sušaldavome. Be to, keletą savaičių kas dieną, kas valandą atlikdamas tą patį darbą pradedi jausti, kaip pats virsti gyvu automatu. Labai lėtai pradeda slinkti laikas. Tačiau baisiausia būdavo tuomet, kai tekdavo dirbti prie svogūnų linijos. Manau, kiekvienas žino, ką reiškia virtuvėje pjaustomas svogūnas – net nuo vieno apsiverki. O ten jų pravažiuoja tonos. Visi supjaustyti ir visi aštrūs. Ašaros dar nieko, bet paskui pradeda graužti gerklę ir nosį. Juokais sakau, kad atverkiau už visas gyvenimo nuodėmes ir dar už keletą į priekį“, – humoro jausmo nepraranda moteris. Už tokį alinamą darbą žmonėms mokamas minimalus Anglijos atlyginimas – 6,31 svaro už valandą, tai yra apie 25 litus.
 
„Lietuvoje tai skamba gal ne taip ir blogai, tačiau iš tų pačių dar yra atskaičiuojami mokesčiai, reikia susimokėti už būstą, tai yra už tą dviaukštę lovą, kuri irgi nemažai kainuoja“, – sako Vaida. Savaitė vienam žmogui, neskaičiuojant elektros ir mokesčio už bendro naudojimo skalbykles, 35 svarai (140 Lt). Brangus ir nuvežimas į darbą – pėsčias iki jo nenueisi, nes fabrikas toli nuo gyvenamosios vietos. Už šią paslaugą kasdien marijampoliečiams tekdavo sumokėti 6 svarus (24 Lt). „Bet svarbiausia, kad ne kiekvieną dieną to darbo gaudavome. Matyt, agentūra tiesiog prisiima per daug žmonių, ir visiems tų darbų neužtenka“, – gyvenimo Anglijoje realybę toliau aiškina moteris. Ji sako, kad per savaitę uždirbdavo apie 200 (800 Lt) svarų, tačiau atskaičius mokesčius, maistą, transportą likdavo vos šimtas (400 Lt).
 
„Jau tik atvažiavę žinojom, kad ilgai čia neištversim, nors man ir tie du mėnesiai, kuriuos čia išbuvome, atrodė kaip amžinybė. Anglijoje gyvenantys giminaičiai padėjo susirasti kitą darbą, išsinuomoti namą. Pagaliau vėl pradėjome gyventi beveik kaip visaverčiai žmonės. Nenoriu išgąsdinti žmonių, kurie į Angliją yra išleidę savo vaikus. Tikrai ne visi šitaip „murkdosi“ kaip mes pradžioje. Žinau, o dabar ir pažįstu daugybę lietuvaičių, kuriems pasisekė tikrai puikiai įsikurti Anglijoje. O ketinantiems išvykti svetur patarčiau aklai nepasitikėti agentūrų pažadais. Pirmas negeras ženklas yra, Jeigu iš anksto, nepradėjus dirbti imamas mokestis už paslaugas, jau vien tai yra pirmas negeras ženklas“, – savo pasakojimą baigė Vaida.
 
Nukentėjusieji kviečiami bylinėtis
 
Ar žmonės ketina bylinėtis su agentūra „Darbo vartai“? Moteris sakė, kad gaila laiko, nes ji mano, jog šios agentūros vadovai yra gerai pasiruošę tokiai galimybei. Marijampolietė abejoja, ar mūsų valstybės teisinė sistema būtų pajėgi apginti šitokiu būdu apgautus žmones.
 
Su bendrove „Darbo vartai“ „Tiesos“ žurnalistei susisiekti nepavyko. Paskambinus internete pateikiamu numeriu automatinis atsakiklis informavo, kad telefono numeris negaliojantis. Tą patį automatinis atsakiklis pranešė ir paskambinus mobiliuoju telefonu, kurį nurodė savo istoriją papasakoti sutikę marijampoliečiai. Panaršius interneto puslapiuose juose mirga daugybė nusiskundimų, kuriuos parašė žmonės, nukentėję panašiai kaip ir šio straipsnio herojai. Tarp jų yra ir keletas raginimų vienytis bei kreiptis dėl patirtų nuostolių bei nepatogumų į teismą.
 
 
  

Žymos: Danija, Anglija, Vergovė, Marijampolė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Ar tau kas nors sakė, kad tu labai vyriškas?

– Tu būsi pirma.

– Ne, nebūsiu.