Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Karolina Sungailienė   |   2013-05-02

Lietuvių mamų iššūkiai Londone 

  
Lietuvių mamų iššūkiai Londone

Susitinkame keturios. Trys jaunos, žavingos, veiklios mamos šimtąkart apsikabina – taip seniai nesimatė, vis laiko maža. Fone Ernestos vyresnėlis Matas (7 m.), mažasis Benas (2 m.), Editos Deimantas (8 m.), Agnės Paulius (8 m.) ir Lukas (1, 5 m.) kelia visai padorų triukšmą – kas skaičiuoja angliškai, kas imituoja sunkvežimio burzgimą, kas jau skubiai ieško čiulptuko.

Edita kantriai sušluoja durų stiklo šukes. Berniukų energijos stiklas neatlaikė per pirmąją valandą. O aš stebiu ir galvoju: kiek meilės ir kantrybės šitam kambaryje. Nors laikai pasikeitė ir vaikai užaugę astronautais būti nebenori, motinų meilė lygiai tokia pat, kokią mums dovanojo mamos. Tik būk sveikas ir laimingas, vaike.
Šį kartą „Tiesoje“ pokalbis su mamomis apie jų kasdienybę ir rūpesčius, kurie tikrai ne didesni nei džiaugsmas.
 
Būkit pasveikintos, mamos!
 
– Kaip švenčiate Motinos dieną? Kadaise ir pačios juk mamoms tortukus kepėm ir atvirukus lankstėm...
Edita: Lygiai taip pat iki šiol švenčiame. Deimantas man jau ir šiandien iškepė blynų ir atnešė pusryčius į lovą.
– Agnė: Man tai smagiausia, kad vaikus lietuvių mokyklėlėj pamokina ir dainelių padainuoti, ir atviručių mamoms padaryti.
– Ernesta: Aš atsimenu, kai Matas mane pirmą kartą su mamų diena sveikino. Lietuvių mokyklėlėj gėlytę jam mokytoja padarė, o jis tą gėlę per šaligatvį vilkdamas labai smagus: „Mamyte, čia tau.“
Edita: Gal mamyčių šventė vis dėlto dar didesnė tampa, kai vaikai užauga. Tada jie grįžta į tėvų namus, mamos ruošia vakarienę. Bent jau pas mus taip būdavo. Sveikinam ne tik mamas, bet ir močiutes. Dabar, kol šeimos jaunos, visi po vienu stogu, gal ir mažiau ta šventė jaučiama.
 
– Koks vaikų santykis su Lietuva, seneliais? Juk visi čia gimę arba atvykę labai mažučiai.
– Agnė: Pauliui Lietuva yra kaip mums kadaise būdavo važiavimas į kaimą pas močiutę – fantastika, smagu! Jam tai svajonių šalis. Tik pasakyk: Pauliau, važiuojam gyventi į Lietuvą, tai jis tą pačią akimirką lagaminą susikrautų. Gal dėl to, kad ten pamokų ruošti nereikia, visi ten lepina, nėra tiek atsakomybės...
Edita: Vaikai čia vis dėlto neturi pilnatvės. Deimantas, mūsų atveju, turi mane ir dėdę, su kuriuo irgi retai tesimato. O grįžta į Lietuvą – visi skruostus nužnaibo, visur dėdės ir tetos.
– Ernesta: Čia juk auklė, kiemelis ir parkas. O Lietuvoje kiek pusbrolių, močiutė, kaimas, sodas, kiek pramogų! Londone kiekvieną pramogą reikia iš anksto suplanuoti. O į kiemą iš viso neišleidžiu. Tik į savo uždarą sodelį.
Edita: Juk čia vaiko, kuriam nesuėjo 12 metų, įstatymiškai negali vieno niekur išleisti.
 
Didžiausi vargai – mokykloje
 
– Kaip sekasi vaikams mokyklose? Juk namuose kultūra lietuviška, kalba lietuvių, o mokykloje staiga reikia adaptuotis...
– Ernesta: Matui labai sunkiai sekėsi adaptuotis. Vėlai pradėjo kalbėti ir angliškai, jam buvo labai sunku. Logopedė paaiškino, kad būtent dėl dvikalbystės toki sunkumų turėjome. Gerai neišmokęs lietuviškai išėjo į mokyklą ir teko pratintis prie anglų kalbos. Dabar viskas gerai, bet iš pradžių buvo nekas.
– Agnė: Paulius labai greitai adaptuojasi aplinkoje, todėl tokių sunkumų neturėjome, bet vaikai labai jaučia kultūrų skirtumus. Lietuvoje juk vos kelių tautybių gyventojai – lietuviai, rusai, lenkai. O čia – šimtai spalvų, kalbų, religijų. Gal vaikui ir dėl to šiek tiek sunkiau susivokti, kas vyksta jo aplinkoje. Bet ateityje jiems tai tikrai padės. Mes žinojome tik SSRS, o mūsų vaikai tiek kultūrų pažįsta...
– O kaip išleidote į mokyklą pirmą kartą? Jau ir Lietuvoje baisu: mažiukas, be dantukų, ašarėlę braukia. Ir tai į mokyklą, kurią pačios pažinojome, o čia visai kita šalis, kita sistema.
Edita: Jau nuo trejų su puse metų dviem su puse valandos į mokyklėlę leidom. Panaši ta pirmoji mokyklėlė į lietuvišką darželį, tik kad pietų vaikai nemiegodavo, o tie žaidimai – iš esmės, tie patys.
– Ernesta: Man pačiai lietuviškas darželis, kad ir čia, D. Britanijoje, įkurtas, daug priimtinesnis nei angliškas. Viena pažįstama irgi labai patenkinta, man vis pasakoja, kad vaikas grįžta iš darželio ir pietų pamiegojęs, dainelių išmokęs. Net nuo sauskelnių vaikus atpratina, anglų kalbos moko, kartą per savaitę pasikviečią anglų kalbos mokytoją.
 
– Niekada nesvarstėt, o gal visai neleisti į lietuvišką mokyklėlę?
Edita: Niekada net nepagalvojau neleisti! Aš tai vertinu kaip mūsų pareigą, juk tai mūsų šaknys. Turi būti kažkoks tęstinumas.
– Agnė: Kiekvienas žmogus turi žinoti savo kilmę, mokėti savo kalbą. Pasirinks, kai bus pilnametis, kuria kalba jis nori kalbėti: lietuviškai, angliškai, rusiškai, o gal bulgariškai! Bet supažindinti su kultūra, religija, istorija yra kiekvienų tėvų pareiga.
 
– O kaip jūs savo šeimose puoselėjat lietuviškas tradicijas, kaip supažindinate vaikus su mūsų kultūra?
Edita: Čia labai padeda močiutės (juokiasi). Ir šiemet Deimantas Velykų buvo grįžęs Lietuvon. Juk britai ir margučių neridena, daugiausia šokoladiniais dalijasi.
– Agnė: Aš sau ir pagalvoju, žinau, kad aš margučius dažysiu, žinau, kad mano vaikas žinos, kad tai yra daroma, kodėl tai yra daroma ir kokia tradicija. Supažinti su tradicijomis vaikus yra būtina.
 
– Ar sudėtinga tą padaryti angliškoje aplinkoje?
– Visos mamytės: Ne.
Edita: Ypač Becktone, „Bektoniškėse“ (juokiasi). Mes ir Jonines su Deimantu šventėme kažkuriais metais. Jo antras vardas Jonas. Ir vainiką pynėme, ir žvakutes deginom. Vienais metais Becktono parke vainiką su žvakėmis ir vandenin paleidome. Smagu buvo!
– Agnė: Aš pastebėjau, kad tos tradicijos Lietuvoje visada buvo puoselėjamos šeimos rate. O čia – draugų.
Edita: Savo mamai esu sakiusi, kad mūsų draugės, atrodytų, iš pradžių tik bendradarbės, paskui – jau pusiau seserys. Čia draugai daug artimesni ir nuoširdesni. Jei kokia liga ar kas, aš visada žinau, kad man visos draugės paskambins, paklaus, kokių vaistų surasti ir pan.
 
– O vaikai su kuo draugauja, ar daugiausia su lietuvaičiais?
Edita: Mokykloje bendrauja su visais. Deimantas draugę rusę turi ir panelę rusę turėjo (juokiasi). Mūsų jauni vaikinai daugiau gal į lietuves merginas žvalgosi. O vaikai, kurie eina į multikultūrines mokyklas, jie patys laisviau žiūri į kultūrų skirtumus. Esame su draugėmis ir diskutavusios, kaip reaguotume, jei sūnūs juodaodes marčias parvestų.
– Ir kaip?
– Ernesta: Mano vyras labai kategoriškas. Sako ne, ir viskas. Bet jei liktume gyventi šioje šalyje, juk vaikui neuždrausi. Bus juk ir jausmai.
Edita: Bet kiek tenka pabendrauti su vaikais, jie ir patys labiau linksta prie panašių į save. Jie žiūri plačiau tautybės atžvilgiu, bet vis su tos pačios rasės vaikais buriasi. Matyt, kaip sakoma, berniukai ieško žmonos, panašios į savo mamą (juokiasi).
 
Edita su sūnumi Deimantu – gera komanda. Savaitgaliais jie visada suplanavę išvykų, ekskursijų, kelionių.
 
Apie kasdienybės džiaugsmą
 
– Mamos dienai artėjant tinkamas, bet labai sunkus klausimas: kokie tie motinystės džiaugsmai?
Edita: Tai neapibūdinama. Aš, atsimenu, pirmą naktį po gimdymo nemiegojau, nors ir buvau išvargus, prasėdėjau visą naktį ir pražiūrėjau į Deimutį. Atrodo, kiek klausimų, kiek jausmų! Jausmų skalė išsiplėtė kokiu 40 proc. Aš iki tol mylėjau, bet visai kitaip. Tikrai pražydo širdis. Tokia jausmų banga. Atrodytų, į ką mes po to gimdymo panašios, bet niekas jau tau nesvarbu, nes, atrodo, tiek širdyje turto.
– Agnė: Gimdydama moteris patiria beprotiškus skausmus, bet dabar, kai žiūri į savo vaikus, niekas neberūpi. Neprisimeni tų skausmų, tų vargų, to sunkaus nešiojimo. Matai jį, šypsosi jis... Niekam negali taip greitai atleisti. Kad ir šiandien, Paulius mano kantrybę bandė iki ašarų – aš jam bandau padėti, jis ožius rodo. Po penkių minučių išgirdau: mama, atsiprašau, – ir viskas pamiršta. Nieko nėra stipresnio už moterį-motiną. Ji gali viską pakelti, viską pasiekti.
– Sako, ir mamos rankos gydo...
– Ernesta: Aš žiūrėjau laidą, kur Lietuvos Seimo narė Dalia Teišerskytė pasakojo, kaip sūnui prasikirtus smakrą, ji uždėjo žaizdą delnu. Persigandusi ieškojo pagalbos, o kai ranką patraukė, žaizda jau buvo daug mažesnė. Nežinau, esą iki kaulo nebesimatė. Sako, ar įvyko stebuklas, ar mamos meilės galia.
Edita: Kažkokia galia tikrai yra. Mamos rankose yra tiek meilės ir šilumos. Niekas tavęs taip nemylės, kaip mama. Kiekvienas tą patį gali pasakyti.
– Ernesta: Aš net galvojau, kai Beno laukiausi: kaip man tos meilės užteks. Juk Matas mano vienintelis, mano mylimiausias, kadangi aš kito juk neturėjau ir neįsivaizdavau. Aš tiek pergyvenau, o va Edita man pasakė: „Ernesta, mamos širdis tokia didelė, ten ir trys, ir keturi, ir penki sutilps.“ Ir kokia teisybė!
 
– O antrą vaikelį auginti iš tiesų lengviau nei pirmą?
– Agnė: Tikrai lengviau. Į daug dalykų nebekreipi dėmesio. Jei anksčiau dėl kiekvieno nosies šnypštimo eidavai pas gydytoją, tai dabar žinai, kad pakosės ir praeis, sloga praeis. Daug ramiau į viską reaguoji.
Ernesta: Bet ir laikai keičiasi. Kai pirmą pagimdžiau, buvo penktadienis, o sekmadienį mes jau kinų restorane vakarieniavom. Kai gimė Benas, aš jį bijojau savaitę iš namų išvežti – paukščių gripai ir kitos baisybės.
 
– Kokių svajonių vaikai turi, kuo bus užaugę: astronautais, pilotais?
Edita: Astronautai buvo sovietiniais laikais. Dabar pirmi pasirinkimai – banko direktorius, kad galėtų vaikščioti su gražiu kostiumu.
– Ernesta: Mūsų Matas labai su traukiniais žaisdavo. Jau ir juokėmės, kad bus traukinio vairuotojas!
– Deimantas: Milijonierius būti noriu!
Matau Agnė megztiniu jau dengia radiatoriaus kampą. Visi prakiurusių bazdų turėjote?
Agnė: Oi, galvą ligoninėje Pauliui klijavom.
Ernesta: Matas sugipsuota ranka jau buvo, ne taip seniai antakį siuvo. Vonioje siuto. Atrodytų nė kampo aštraus nebuvo.
Edita: Deimutis būtent į tą patį radiatorių trejų metų būdamas nuo laiptų ridenosi ir galvą trenkė.
 
– Gal kokių šeimos tradicijų turite, ko vaikai labai laukia, dėl ko rankom ploja?
– Ernesta: Pas močiutę važiavimo!
Edita: Deimantas vis nekaltas akeles nutaiso: „Mama, taip noriu ledų...“
– Agnė: Vis jaučiame, kad daug dirbam, per mažai laiko su vaikais praleidžiam. Tai vis nueinam į centrinius parkus pažaisti, į baseiną pasiplaukioti. Bet yra graužaties, kad neužtenka laiko kartu.
Edita: Bet aš vis teisinuosi, kad mes vieni čia esame, tai todėl taip. Žiūrėk, mūsų tėvai močiutes, brolius, seseris su šeimomis šalia turėjo. Žmogus pavargsti, problemų užgriūva, o čia vaikas su savo kaprizais. Aš atsimenu, mano močiutė visada buvo šalia tokiais atvejais. Kokią lėlę su vežimu ji man nupirkusi, einam į parką, zoologijos sodą. Kitoks gyvenimas buvo ir mūsų tėvams, ir patiems vaikams. Čia mes esame labai suvaržyti.
– Ernesta: Mano atostogos tai būdavo kaime. Šienapjūtė, mindavom šieną, paskui ant jo pernakvodavome.
 
– Širdies neskauda, kad jau retam vaikui tai įmanoma patirti?
– Ernesta: Man labai skauda. Tokia keista nostalgija, kad vaikai nei vaisiaus nuo krūmo nusiskynę valgyti negali.
Edita: Mes gal jaučiame nostalgiją todėl, kad tai buvo būtent mūsų vaikystė. Jų vaikystę mes turime kitaip priimti.
– Agnė: Aš galvoju, kad mes turėjom pasakų vaikystę. Pas močiutę kaime...
 
– Kaip manote, kur didesnes galimybes jūsų vaikai turi savo gyvenimui kurti: čia ar Lietuvoje?
Edita: Aš manau, kad geresnes galimybes vaikai turi čia. Juk ir patys tai patyrėme. Čia pabaigę mokyklas, koledžus vaikai bus pilnateisiai. Juk anglai, turintys darbus, mūsų amžiaus jau visą pasaulį apkeliavę, visus kontinentus. Iš Lietuvos išvykti kad ir į Egiptą – nerealus įvykis, o čia jaunuoliai jau tiek visko matę. Moka ir slidinėti, ir banglente plaukioti. Patyrę tokius malonumus, apie kuriuos mes tik per televiziją matydavome.
– Ernesta: Aš visgi manau, kad jei vaikas bus gabus, jis sugebės ir iš Lietuvos kur nori išvykti. Jei nori vaikui suteikti čia gerą išsilavinimą, tai irgi labai daug kainuoja. Ir stojant į aukštąją mokyklą labai daug reiškia, kokią mokyklą esi baigęs. Pažiūrėjus į universitetų kainas, čia tėvams reikia ruoštis net nežinau nuo kada, jei nori vaiką išleisti mokytis.
– Agnė: Nebūtina mokėti iš savo kišenės. Juk duoda paskolas aukštajam mokslui, kurias reikia grąžinti, kai uždirbi tam tikrą sumą pinigų.
 
– Mamos, ko labiausiai pasiilgstate, pritrūkusios laiko sau?
Edita: Nėra kito tokio darbo, kaip mamos: dvidešimt keturias valandas per parą.
– Agnė: Aš vis, kai lieku viena, sakau sau, kad dabar tai nieko neveiksiu, įsijungsiu televizorių ir ilsėsiuos. Kur tau, tuoj išsitraukiu lyginimo lentą. Oj, dar susitvarkau vonią, padžiaunu skalbinius...
– Ernesta: Aš labiausiai pasiilgau knygos. Vis žadu skaityti, nerandu laiko, vakare jau pavargusi, vėl užverčiu. Bendradarbė davė paskaityti, pusę metų išlaikiau ir grąžinau...
  

Žymos: Londonas, Švietimas, Vaikai, Gyvenimas Anglijoje, Karolina Sungailienė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Ar žinai, kiek man kainuoja tavo mokslai?



– Žinau, todėl ir stengiuosi kuo mažiau mokytis.