Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2018-06-14

„Savo ilgesio Tėvynei net per kūrybą nesugebėjau išreikšti“ 

  
„Savo ilgesio Tėvynei net per kūrybą nesugebėjau išreikšti“
© Pauliaus Mudėno nuotr.
Emigracijoje Julija jaučia didžiulį Tėvynės ilgesį.
Dažniausiai kuri, kai būni arba labai laimingas ir pakylėtas, arba labai nusiminęs, palaužtas. O emigracijoje jautiesi niekaip. Man asmeniškai atsivėrė kažkokia tuštuma, kuriai užpildyti prireiks daug laiko

Visi tie, kurie mano galintys apie žmogų daug pasakyti vos žvilgtelėję į jį, turėtų susimąstyti, ar tokia jų pasaulėžiūra yra teisinga, nes mes galime net neįtarti, ką sugeba tas, kuris atlieka visiškai niekuo neišsiskiriantį darbą. Kaip ir Anglijoje gyvenanti lietuvė Julija Ovseičiuk.

Greitai bus 13 metų, kai Julija gyvena Vakarų Anglijoje. Per šį laiką čia spėjo įgauti įvairios patirties, dirbti įvairių darbų. Ir nė vienas jos darbas nė iš tolo nebuvo susijęs su muzika. Pavyzdžiui, laboratorijos technologės darbas optikos salone.
Ir kažin ar kas nors po pirmo žvilgsnio į ją galėtų pasakyti, kad J. Ovseičiuk yra choro dirigentė bei kompozitorė, kurianti melodijas, kurių kartais klausosi visa Lietuva.
 
Taip, ne kartą tai buvo, kai iš televizijos ekranų Lietuvoje skambėjo Julijos sukurtos dainos. Daugelis klausytojų tikriausiai net neįsivaizdavo, kas tos muzikos autorė ir kur ji yra.
Emigracijoje Julija – jau ilgiau nei dešimtmetį. Pauliaus Mudėno nuotr. Emigracijoje Julija – jau ilgiau nei dešimtmetį. Pauliaus Mudėno nuotr.
– Julija, galime Jus laikyti kompozitore?
 
– Muzikos kompozicijos nestudijavau, todėl kompozitore negaliu savęs vadinti. Aš tiesiog sugebu kurti muziką, o turėdama muzikinį išsilavinimą galiu ją užrašyti. Tiesa, studijų metais savo noru pasirinkau kompozicijos fakultatyvą pas kompozitorius D. Kairaitytę, A. Remesą, N. Mūdrają, R. Šileiką.
 
– Ar kūryba užsiimate intensyviai?
 
– Negalėčiau pasakyti, kad tuo užsiimu nuolat, kuriu dažniausiai pasaulietinę, religinę chorinę muziką, esu sukūrusi ir miniatiūrų fortepijonui. Emigracijoje prie šios veiklos prisėdu mažiau, nei būdama Lietuvoje.
 

Emigranto daina
 
Manęs tu neklausk,
ar grįšiu čionai.
Virš mūsų dangaus
neramūs sapnai.
 
Iš mūsų dangaus
lietus kaip strėlė
į širdį žmogaus,
į žiedą gėlės...
 
Dar kvepia miškai
nupjautu medžiu,
kvepėtų labai
sodriu žalumu...
 
Neklauski, kodėl,
Ar grįšiu? – Tyliu.
Aš vienas ir vėl,
namų neturiu.
 
Ar grįšiu čionai,
neklausk – nežinau,
Neramūs sapnai
virš mūsų dangaus.
 
Lietus kaip strėlė
iš mūsų dangaus
į žiedą gėlės,
į širdį žmogaus.
 
Julija Ovseičiuk, 2010 m.
– Na, bet ne kiekvienas sugeba kurti muziką, juo labiau klasikinę. Kur viso to ištakos?
– Mokiausi Vilkaviškio vaikų muzikos mokykloje chorinio dainavimo, vėliau įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją studijuoti chorinį dirigavimą (dėst. Z. Gerasinos klasė). Dirigavimo studijas tęsiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete (lekt. D. Pilipavičienės klasė). Paraleliai ėmiau kurti ir muziką. Pasirinkta specialybė ir lėmė, kad dauguma mano kūrinių skirti choriniam atlikimui.
 
– O kaip apibūdintumėte visą savo repertuarą – viską, kas ir kiek iki šiol sukurta?
 
– Daugiausia tai originalios dainos mišriems, lygių balsų chorams, kelios dainelės vaikams, harmonizuotos ir išplėtotos lietuvių liaudies dainos, kitų autorių kūrinių aranžuotės chorams. Niekada tiksliai neskaičiavau visų savo kūrinių. Tiesa, kartą buvo kilusi mintis, kad reikėtų viską sudėti į vieną rinkinį.
 
Negaliu pasakyti, daug tai ar mažai. Tikrai yra daug produktyvesnių autorių.
 
– Minėjote, kad šiuo metu laiko tam skiriate mažiau. Kodėl?
 
– Dėl įvairiausių priežasčių, tačiau viena pagrindinių yra ta, kad būdama čia rečiau lankausi koncertuose. Nutolus nuo viso to ir minčių rečiau į galvą ateina. Galima drąsiai sakyti, kad mano atveju emigracija tikrai nepridėjo galimybių užsiimti kūrybine veikla, kuri man patinka.
 
Žinoma, Lietuvoje tam turėjau geresnes sąlygas ir galėdavau skirti kur kas daugiau laiko.
 
Apskritai svetimas kraštas man – ne pati geriausia vidinė būsena šiai veiklai.
 
Dažniausiai kuri, kai būni arba labai laimingas ir pakylėtas, arba labai nusiminęs, palaužtas. O emigracijoje jautiesi niekaip. Man asmeniškai atsivėrė kažkokia tuštuma, kuriai užpildyti prireiks daug laiko.
Produktyviausiu savo kūrybos laikotarpiu J. Ovseičiuk laiko studijų metus. Asmeninio archyvo nuotr. Produktyviausiu savo kūrybos laikotarpiu J. Ovseičiuk laiko studijų metus. Asmeninio archyvo nuotr.
– Kas čia trukdo?
 
– Žinoma, Jungtinėje Karalystėje galima išgirsti daug garsių atlikėjų iš viso pasaulio, taip pat anglų chorų, nors jie labai skiriasi nuo lietuviškųjų, be to, šiandien idėjų nesunku rasti internete.
 
Tačiau, norint kurti, reikia tuo gyventi, o ne prisėdus epizodiškai, radus laisvo laiko nuo darbo ir buities. Galbūt dėl to produktyviausi mano kūrybos metai buvo tuomet, kai studijavau Lietuvoje.
 
– Tai, kad įsigijote instrumentą emigracijoje, atskleidžia rimtus Jūsų ketinimus?
 
– Man namai be pianino – ne namai. Tik atvykus į Angliją, vienas mano geras bičiulis nupirko man elektrinį pianiną, už tai jam būsiu amžinai dėkinga. Vėliau, 2009 m., įkūriau Lietuvių bendruomenės chorą „Via Baltica“, teko pirkti tikrą pianiną repeticijoms, koncertams. Deja, choras neilgai gyvavo, norinčių dainuoti nedaug atsirado, nes dainavimas chore ne tik pramoga, bet ir darbas, pareiga bei didelė atsakomybė.
 
– O su kuo Jūsų veikla buvo labiausiai susieta Lietuvoje?
 
– Labai geras klausimas. Apie tai norėčiau plačiau papasakoti, nes tai atsako į kitą svarbų klausimą, kurio neuždavėte: kodėl aš pradėjau kurti?
 
Nuo pat pirmų mano kūrybinių bandymų užmezgėme ilgą ir gražią draugystę su seniausiu Lietuvoje Aleksandro Stulginskio universiteto (tuo metu LŽŪU) choru „Daina“ ir choro vadove Ramune Navickiene.
 
Šiuo jaunatvišku, profesionaliu kolektyvu, jo veikla ir energija visada žavėjausi. Reikėjo rasti būdą, kaip susidraugauti. Tad su pieštuku ir trintuku rankose pasėdėjau kelis vakarus ilgiau prie pianino ir parašiau savo pirmąją dainą mišriam chorui „Rylio, rylio, ta, ta, to“. Rankraštį perdaviau vadovei ir ji mielai sutiko atlikti šią dainą su savo choru.
 
Nuo tada oficialiai tapau jo kompozitore. Praėjo 20 metų, keitėsi choristai, bet visada šio kolektyvo repertuare randu savo kūrinių.
 
Galimybė tiesiogiai išgirsti naujai parašytą dainą yra didžiulė dovana. Už tai esu labai dėkinga šiam kolektyvui ir jo vadovei.
 
Pati taip pat dainavau įvairiuose kolektyvuose: Vilkaviškio katedros mišriame chore „Uosija“, Juozo Gruodžio konservatorijos merginų chore, Kauno karininkų ramovės moterų chore „Indraja“, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų chore, Klaipėdos Žvejų rūmų mišriame chore „Cantare“.
 
Dvejus metus teko dainuoti ir čia, Anglijoje, moterų chore „Crystal Chords“.
 
– Kalbate būtuoju laiku…
 
– Tiesiog pasikeitė mano gyvenimo sąlygos, kurios buvo sunkiai suderinamos su choro veikla. Negalėjau vykti į konkursus, dalyvauti koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo savaitgaliais, kai man reikėdavo dirbti.
 
Repeticijos – svarbu, tačiau jos tampa beprasmės, kai negali koncertuoti ar savęs išbandyti konkurse. Lyg sportininkas, kuris tik treniruojasi, bet negali dalyvauti varžybose. Dėl to nusprendžiau palikti chorą.
 
– Ar šioje veikloje dėl ilgos pertraukos galima prarasti įgūdžius?
 
– Žinoma, tai ne tas pats, kaip išmokti važiuoti dviračiu, – kartą ir visam gyvenimui. Reikia nuolat praktikuotis, tobulintis. Ilga pertrauka sugebėjimo neatima, tačiau įgūdžiai silpnėja.
 
– Jums tai – didelis praradimas?
 
– Praradimas vienur gali reikšti atradimus kitur, toks jau gyvenimas. Kita vertus, dar būdama Lietuvoje nenorėjau visiškai susieti muzikos su darbu, neįsivaizdavau savęs muzikos mokytojos vietoje. Ko gero, pasielgiau teisingai, priešingu atveju galėjau prarasti meilę muzikai.
 
Matyt, esu savanaudė, muziką pasilikau tik sau. Groju tik tada, kai noriu nusiraminti. Dainuoju, kai noriu užsimiršti. Kuriu, kad kažkas liktų kitiems, kurie norės nusiraminti ir užsimiršti.
 
– Kada paskutinį kartą užbaigėte savo kūrinį?
 
– Gal prieš metus užbaigiau vieną kūrinį, kurį buvau labai seniai pradėjusi, bet niekaip negalėjau baigti. Pabaigti pavyko, bet labai jaučiasi muzikinis pradžios ir pabaigos kontrastas, lyg būtų parašę du skirtingi žmonės. Yra dar daugiau tokių – pradėtų, bet neužbaigtų – kūrinių. Jie arba sulauks savo laiko, arba keliaus į šiukšlių dėžę.
 
– Tai normalus kūrybinis procesas?
 
– Kažin. Man jis – labai įvairus.
 
Būna, kad ilgas kūrinys galvoje kartais gimsta per kelias minutes, o tinkamai jį užrašyti partitūroje prireikia savaičių. Tai – sudėtingiausia dalis man. Ne visada pavyksta, todėl darbas atsiduria neužbaigtųjų aplanke. Kiekvieną idėją stengiuosi užsirašyti bent į juodraštį, laukiu, kol atsiras laiko. Būna – atsiranda laiko, bet visiškai nėra įkvėpimo.
 
Kartais, kai nėra laiko užrašyti kažkokio sudėtingesnio epizodo, aš jį išmokstu groti mintinai ir tada nebijau, kad pamiršiu, galiu užrašyti kad ir po mėnesio.
Julijos kūriniuose – daug gamtos ir jausmų. Pauliaus Mudėno nuotr. Julijos kūriniuose – daug gamtos ir jausmų. Pauliaus Mudėno nuotr.
 
– O nuo ko viskas prasideda?
 
– Klausantis muzikos užtenka vieno patikusio akordo, o tada visi kiti garsai savaime randa logišką seką.
 
Arba skaitant eilėraštį kyla noras sukurti jam melodiją. Būdavo prašymų sukurti dainą, bet užsakymų aš nemėgau, jie per daug įspraudžia į rėmus.
 
Idealiausias variantas – kai savo parašytai muzikai pavyksta sukurti ir žodžius. Tokios dainos – tikri grynuoliai.
 
– Gal Jums išvykus Lietuva prarado didžiulį talentą?
 
– Taip nemanau. Žinau, kad Lietuvoje mano kūriniai skambėjo televizijos projektuose, radijuje, apie tai man pranešė LATGA. Yra įrašyta ir išleista mano dainų CD formatu. Gal kada pavyks jas surinkti į vieną rinkinį, visokių planų turiu, jie susiję tik su Lietuva.
 
– Ar Jūsų kūrinių naudojimas viešai ir gana plačiai rodo, kad jie yra aukšto lygio?
 
– Tai rodo, kad jie nesudėtingi atlikti, lengvai prieinami, galbūt jų tematika yra artima atlikėjams. Nepasakyčiau, kad aukštas lygis, labiau minimalistinis, lengvas, paprastas.
 
– O kokia tematika vyrauja Jūsų kūryboje?
 
– Pagrindinė – egzistencija.
 
Gamtos mano kūriniuose daug, kaip ir jausmų.
 
Kartą su bičiule susiginčijome apie metų laiką rudenį. Vienai patinka jis, kitai ne. Taip gimė daina „Apgaulingas ruduo“ kaip argumentas, kodėl man nepatinka ruduo.
 
Viena populiariausių mano dainų – „Kaštonų žydėjimas“. Šią dainą dedikavau savo tėčiui, kurio netekau, kai žydėjo kaštonai.
 
– Ko reikia, kad kūryba vėl taptų prioritetu?
 
– Aš žinau, nuo ko pradėti: pirmiausia reikia grįžti namo, kur esi tarp savų, gali jaustis saugus, mylimas ir laimingas. Ir aš grįšiu. Svetimame krašte aš nesugebėjau net savo ilgesio Tėvynei išreikšti per kūrybą. Mano širdis visada buvo Lietuvoje, dabar jau ir mintys ten. O kaip toliau seksis kurti, parodys laikas.
 
„Oi lunkela lunkela“
Muzikos autorė: J. Ovseičiuk
Atlieka: choras „Daina“
 
 
  

Žymos: Muzika, Kūryba, Anglijos lietuviai, julija ovseičiuk, emigrantai,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Nesuprantu, kodėl visi rašikliai banko aptarnavimo skyriuje pritvirtinti prie stalviršio su virvute? Aš patikiu jiems savo pinigus, o jie negali man net tušinuko patikėti?