Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Marija Kavaliauskaitė   |   2012-03-18

Marija: Apie sulaižytas viltis

  
Marija: Apie sulaižytas viltis

Rytas, jaukus bardakėlis, apsidairius panašu, kad mano namai taip pat dar vis miega :) kavutė, nagčampos, genantis mane iš virtuvės kvapas, jau spėjusios grindų šaltuką pabučiuoti pėdos ir dar vis šiltas, godžiai bundantį kūną glaudžiantis patalas. Šelmiškai šypsaus žinodama, kad dalinai, jau dabar, nusižengiu rytinės mankštos taisyklėms (tibetiečių pratimus reikia atlikti nieko nevalgius ir negėrus) ir kartu suvokiu, kad jei nebūsiu lanksti - puoselėti šiuos tvarkingo gyvenimo įpročius gali būti gana sudėtinga o man - ypač.

 
Myliu rytus, labai labai labai juos myliu. Rytas, vakaras, lietus, saulė, ašaros, juokas ir visa, kas su ir aplink mumis ir mus vyksta, vadinama Gyvenimu, ir, neretai, mes nežiūrime sau po kojų, o taip tolyn į ateitį žvelgiame, taip stengiamės užuosti ateičiai priklausančių pojūčių kvapus, kad patys nepastebime, kai labai minkštai, kaire koja įlipame į šuduką o taip nutikus, giliai nustembame ir keikdamiesi ieškome pagaliukų bato padui iškrapštyti.
Tiesą pasakius, kažkoks savotiškas dvasinis orgazmas apima mane išplėtus dienos laiką ir radus vietos ant elektroninio popieriaus išdėlioti savus žodžius ir mintis. Aš labai mėgstu šias mažas minutes ar valandėles, kuomet susikaupiu ir rašau, labai... ir, nors kartais, minčių spiečius dūzgia taip, kad žodžiai sudėtingai byra pirštais, sakinius iššifruoti susumuoti ir atimti sugeba tik patys artimiausi man žmonės, o akys, prisimerkdamos žiūri į dar neišsiliejusius sakinius. Susimirksime su kompiuterio ekranu supratingais žvilgsniais ir toliau einame kas savais keliais, jis iš tinklo, o aš - į kitą - gyvenamos realybės ryšio zoną.
 
Šiandien, iš jauno ir labai išmintingo žmogaus išgirstu frazę: “Tai, ko negalime atleisti yra sudaužytos viltys”. Nutylu viduje, susimąstau. Viltys? Kaip dažnai jų turime? Duodame? Atimame? Ar viltis yra duodama, ar patys ją susikuriame, tikime, gyvename, kvėpuojame ir taip sužeidžiame patys save jai neišsipildžius. Ar pasakymas, kad nieko nereikia tikėtis yra tik labai filosofinis formalusis gyvenimo aspektas? Baigiu gerti kavą ir galvoju. Apie viltis, žinoma.
 
Į atvertažabtę indapvlovę atsargiai sudedu kriauklėje ramiai su lėkštutėm miegančius puodelius. Ant mano “darbavalgio” stalo pastebima šiokia tokia kūrybinė tvarka. Beje, Penktadienio vakaras taip ir lieka nepažymėtas. Savaitgalis man yra tada, kai jį pasidarau pati ir man tai patinka. Tikiu, miesto ritmas įjungia, nuneša kažkur atitinkamomis dienomis gal būt labiau, bet nebūtinai. Šiandien, aš namuose ir, tiesą pasakius, su nekantrumu laukiu rytojaus. Ar bijau? ne, tiesiog nežinau ir tai traukia. Ką tikrai žinau, kad rytojus yra svarbus. Ryt priimu svarbų sprendimą savo ateities linkui.
 
Dievinu Fotografiją. Tai yra veikla, kurioje visiškai pametu save, kuriai leidžiu save suvalgyti ir atryti, kur mygtuko spustelėjimas virsta mano širdies dūžiais, kur kvėpuoju diafragma o į pasaulį žiūriu 24-70 mm akimi.
 
Manau, kad svarbiausia gyvenime yra atrasti tai, ką išties tiesiog Myli, nebijoti sušluoti tas pabirusias sudaužytas viltis, padaryti sekretą ar tiesiog įdėti jas į skyrelį “atostogos Amsterdame”, idant vėl, pažirusiais trupiniais, galėtumėm prisijaukinti naujas ir laikyti jas aukštai, vaikams nepasiekiamoje vietoje.
 
Aš viliuosi iki galo pažinti savo Šimtą Metų Vienatvės.
Marija
 
  

Žymos: Marija Kavaliauskaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ateina jaunas vyrukas išpažinties ir sako kunigėliui:
– Oi, kunigėli, nusidėjau! Net nežinau, kaip čia jums pasakyti.
– Sakyk, sūneli, kas yra, ir nebijok – viskas liks tik tarp mūsų!
– Kunigėli, mergą išvedžiau iš kelio...
– Taigi labai gerai, sūnau, nes dar būtų mašina suvažinėjus! – atsako patenkintas kunigėlis.