Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

EP60S   |   2019-04-26

27 balsai už Europą: šiek tiek pagalbos draugams Vengrijoje 

  
27 balsai už Europą: šiek tiek pagalbos draugams Vengrijoje
© SCANPIX
Vengrijos premjeras V. Orbanas

Gábor Horváth yra Vengrijos laikraščio „Népszava“ vyriausiasis redaktorius. Šis straipsnis yra dalis projekto „27 balsai už Europą“ (27 Voices for Europe), kurį koordinuoja VoxEurop.eu....

áth yra Vengrijos laikraščio „Népszava“ vyriausiasis redaktorius. Šis straipsnis yra dalis projekto „27 balsai už Europą“ (27 Voices for Europe), kurį koordinuoja VoxEurop.eu.

Nėra jokios racionalios priežasties Vengriją laikyti viena svarbiausių šalių per artėjančius Europos Parlamento (EP) rinkimus. Jos populiacija sudaro tik 1,92 proc. viso ES gyventojų skaičiaus, o indėlis į bendrą ES BVP yra vos 0,8 proc. Tačiau, nepaisant to, šalis geba puikiai paveikti bendras europines politikos madas.

Vienintelis dalykas, keliantis šalį iš jos nuobodumo, yra mirtinas pavojus, sklindantis iš buvusio Budapešto Karmelitų vienuolyno. Ten Viktoras Orbánas neseniai perkėlė ministro pirmininko rūmus, pirmiausia pasirūpinęs, kad būtų įrengtas didelis balkonas, leidžiantis jam stebėti nuostabųjį Dunojų ir gražiuosius Parlamento rūmus.

Apgaulingai puritoniškame baltame savo kabinete V. Orbánas dirba bandydamas apsukti istorijos tėkmę. Jo didžiojoje vizijoje Europa vis dar gyvena pagal XIX ir XX a. tvarką, nors puikiai žino, jog tie laikai jau seniai baigėsi. Bet jam tai nė kiek nerūpi. Jis sėkmingai geba savo propagandai pasitelkti nacių naudotas metaforas, kaip žydas lėlininkas, kurį įkūnija Vengrijoje gimęs holokaustą išgyvenęs verslininkas, viską valdantis savo siūlais su apačioje esančia rinkimų žinute: „Neleiskime Sorosui juoktis paskutiniam!“ Antisemitizmas ir neapykantos kurstymas yra menka naujiena ir sėkmingas metodas rinkimuose, o pats V. Orbánas moralinių normų, panašu, vis tiek neturi.

Tačiau kodėl Vengrijos elektoratas tokį elgesį pakenčia? Atsakymas į tai yra trejopas. Ekonomiškai pastarasis dešimtmetis šaliai buvo santykinai sėkmingas ir dauguma namų ūkių jaučia finansinį pagerėjimą, nekreipiant dėmesio į rekordinius pajamų nelygybės rodiklius arba neįtikėtinas istorijas, kaip V. Orbáno vaikystės draugo Lőrincz‘o Mészáro, buvusio kaimo dujinės įrangos montuotoju, stebuklingai tapusiu 2057-uoju turtingiausiu planetos žmogumi.

Nepaisant to, atlyginimai auga, bedarbystė mažėja, o pusė milijono dažniausiai jaunų ir išsilavinusių žmonių yra emigravę į kitas ES šalis. Briuselis išleidžia Vengrijai daugiau nei 4 mlrd. eurų per metus, taip šaliai papildomai pridedamas nuo 3 iki 4 proc. šalies BVP, o kitose ES šalyse dirbantys vengrai papildomai atsiunčia panašią sumą. Be šių pajamų, V. Orbánas liktų be pinigų viduriniosios klasės subsidijavimui arba savo asmeniniams projektėliams, kaip futbolo stadionų statymas.

Antroji svari priežastis, kodėl vis dar maždaug pusė visų vengrų palaiko režimą, yra baimė. Baimė pokyčiams, arba dar tiksliau – naujos imigracijos bangos, kaip 2015 m., baimė. Dabartinė Vyriausybė jau penkerius metus skelbia žiaurią antiimigracinę kampaniją, kurią finansuoja iš valstybės pinigų, o politinis pelnas surenkamas, kai patikėję rinkėjai eilinį kartą nubalsuoja už V. Orbáno partiją.

Gudru, tačiau tai dar ne viskas. Neapykantos kampanijos, kainuojančios Vengrijos ir visos Europos mokesčių mokėtojams ne vieną milijoną eurų, finansuoja ir kitą V. Orbáno blogio projektą – neseniai gimusią dešiniųjų medijos imperiją, kuri pila pamazgas ant visų, kurie stoja skersai kelio. Besinaudodamas klasikiniais autoritariniais metodais, kaip buvusios nepriklausomos žiniasklaidos užgrobimas, cenzūra ir centralizacija, jis sugebėjo sujungti beveik 500 įvairių dešiniosios minties naujienų portalų po vienu skėčiu. Belikus tik porai nepriklausomų alternatyvų, šios iškreiptos žinios yra masiškai pertransliuojamos visų šalies televizijos ir radijo kanalų.

Įsivaizduokite, kad sėdite mažo miestelio bare, geriate alų ir žiūrite futbolą: Pasaulio taurę, Čempionų Lygą ar paprasčiausią nacionalinį turnyrą. Per pertrauką tarp kėlinių bus rodoma minutės trukmės žinių programa, kuri bus sudaryta iš keturių 15 sekundžių reportažų: pirmas – apie musulmoną migrantą, subadžiusį mergaitę Prancūzijoje, antrasis – apie tūkstančius migrantų, kažkur Balkanuose laukiančių, kada galės atvykti į ES, trečias – rodantis biurokratus Briuselyje, kurie bendradarbiaudami su Georgu Sorosu planuoja atkelti milijonus blogų tamsaus gymio žmonių į Europą, ir paskutinis – rodantis Vengriją, kurioje yra taika ir gerovė, o premjeras perkerpa juostelę priešais naują skerdyklą, arba dar geriau, renovuotą bažnyčią. Ar patys tokiu atveju nebalsuotumėte už V. Orbáną?

Propagandinis plakatas prieš EP rinkimus

Negana to, perkreiptos rinkimų taisyklės, naudingos valdančiajai partijai, devyneri metai begėdiško valstybės finansų plaukimo į artimų šeimos narių ir draugų sąskaitas ir nesibaigiančios manipuliacijos, skirtos sėti chaosui opozicinėse partijose, – viską sujungus, gauname vizualiai beviltišką situaciją šalyje ir taip garsėjančioje savo pesimizmu.

Tačiau ne viskas prarasta. Vengrai šiais metais balsuos dukart: EP rinkimuose gegužę ir savivaldos rinkimuose šį spalį. Nors opozicinės partijos per pirmuosius rinkimus kandidatuos atskirai, tendencijos rodo, kad rudens rinkimai gali pasižymėti vieninga veiksmų koordinacija. Europiečiai rinkėjai savo balsais gali jiems padėti sukurti stipresnę europinę bendruomenę, paremtą ne tik gerove, bet ir vertybėmis. Tokiu atveju Vengrija gali bandyti pati išbristi iš pelkės, į kurią įklimpo.

Tačiau yra ir papildomas būdas padėti Vengrijai: siųsti rinkimų stebėtojus. V. Orbánas yra pagarsėjęs sukčius.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Susitinka du kurčnebyliai ir kalbasi gestais tarpusavyje:
– Na, kaip tau vakar Jeronimo gimtadienis?
– Oi, neklausk. Prisidainavau, kad šiandien vos rankas pakeliu...