Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2017-10-29

Gimę kariauti raudonieji demonai

  
Gimę kariauti raudonieji demonai
© tiesa.com
Ar žinojote, kad net Katalikų bažnyčia turi savo samurajų? Ir ne bet kokį – šį vasarį jis buvo paskelbtas palaimintuoju.

Kur dar, be Spartos, galėjo būti taip ištobulintas karo menas? Žinoma, tik Japonijoje. Krašte, davusiame pasauliui vienų geriausių karių, kokius tik žinojo istorija, kurių legenda gyvuoja iki šiol.

Ramūs, kaip miškas, įnirtingi, kaip ugnis...
Samurajų luome visi lig vieno mokėjo meistriškai valdyti ginklą. Tačiau buvo ir ypatingų samurajų dalinių, tokių kaip asmeninės valdovų gvardijos, vadintos akaoni, arba raudonaisiais demonais.
Akaoni, įkurto samurajaus vardu Iji Naomasa, egzistavo tris šimtmečius nuo XVI iki XIX amžiaus. Tarnavęs šiogūnui Tokugavai Iejasu ir iš esmės padėjęs jam suvienyti Japoniją, Naomasa kartą mūšio lauke pasirodė vedinas tritūkstantine armija, visi kariai vilkėjo kraujo raudonumo šarvus.
 
Viduramžiais japonų kariai dažnai naudojo raudoną – kraujo ir ugnies – spalvą. Tačiau Naomasos armija buvo pirmoji, priešui pasirodžiusi raudona nuo galvos iki kojų. Ir psichologinis poveikis, kurį taip atrodydami „raudonieji demonai“ darė priešui, buvo neįkainojamas.
 
Kita vertus, į akaoni bet kokių samurajų ir nepriimdavo. Pretendentai į elitinius būrius privalėjo būti abejingi mirčiai, nežinoti, kas yra baimė ar pasišlykštėjimas, ištvermingi, nejautrūs kančioms – nei priešo, nei saviškių. Tarnystei akaoni ruošiamus berniukus specialiai vesdavo į viešas egzekucijas, o paskui versdavo naktį grįžti į bausmės vietą ir apžiūrinėti nukirstas galvas. Ne vienas jaunasis samurajus nakvodavo kapinėse ar prakeiktose vietose, žiemą vaikščiodavo basas. O reguliarus badavimas išvis buvo laikomas fizinei ir dvasinei sveikatai naudinga praktika.
 
Pirmąjį ginklą būsimieji samurajai gaudavo būdami 5-erių. Tiesa, tuomet kardo įteikimo apeigos būdavo greičiau simbolinės. Karo mokslus samurajus baigdavo tik sulaukęs penkiolikos. Ir jeigu būdavo „ramus, kaip miškas, nepajudinamas, kaip kalnas, šaltas, kaip rūkas, greitas, kaip vėjas, ir įnirtingas, kaip ugnis“, turėdavo galimybę patekti į akaoni gretas ir kardu išsikovoti turtus, žemes bei šlovę.
 
Bušido susaistyti
Samurajai, kurių pavadinimas reiškia kažką panašaus į „tie, kurie tarnauja“, pirmąkart atsirado laikotarpiu, Japonijos istorijoje žinomu kaip Heian, – tai yra mūsų eros septintojo šimtmečio pabaigoje. Iš pradžių tai buvo samdomi kariai, kalavijais saugoję pasiturinčius žemvaldžius, po Fudživarų klano nušalinimo nuo valdžios likusius be vietos imperatoriškuose rūmuose.
 
1100-aisiais politinė valdžia Japonijoje persikėlė iš miestų ir atsidūrė provincijoje įsikūrusių feodalų rankose. Užvirė kariniai konfliktai – kiekvienas jų norėjo kontroliuoti visą šalį, – taigi samurajai tapo labai paklausūs.
1185 metais, Minamotas Joritomo, remiamas savo brolio ir garsaus samurajaus Minamoto Jošitsunės, laimėjo tą kovą ir įkūrė šiogūnatą – paveldimą karinę diktatūrą, labai panašią kaip karališkuose Europos dvaruose.
 
Kad apsaugotų taip sunkiai įgytą valdžią, Joritomo iškėlė samurajus į pačią socialinės piramidės viršūnę. Iš esmės jis specialiai sukūrė samurajams visuomenės klasę ir apdovanojo valdžia bei galiomis mainais užsitikrindamas jų ištikimybę.
 
Deja, Japonija, šiaip ne taip atlaikiusi dvi mongolų invazijas, 1200-ųjų pabaigoje paniro į beveik nesibaigiantį vidinį konfliktą tarp besipešančių didikų, iš jo neišbrido bemaž du šimtmečius. Ir samurajų paslaugos vėl tapo labai reikalingos. Mat šie kariai ne tik buvo įrodę savo narsą mūšio lauke, bet ir pelnę ypatingą reputaciją – bebaimiai, meistriškai valdantys kalaviją, visiems kėlė siaubą.
 
Japonija vėl susivienijo tik po trijų šimtmečių, 1500-ųjų pabaigoje. Tuomet taika laikėsi beveik 250 metų. Nors samurajai išsilaikė kastų sistemos viršūnėje, dabar dažniau buvo priversti griebtis diplomatijos nei ginklo, taigi puikiai prisitaikė prie naujų laikų tapdami pasiuntiniais, biurokratais, netgi rašytojais, bet ne kariais.
 
Įdomu, jog būtent tais laikais atsirado samurajų garbės kodeksas, žinomas kaip bushido – „kario kelias“. Kodeksas buvo paremtas Konfucijaus mokymais ir dzenbudizmu, ir labiausiai pabrėžė garbę, pagarbą bei ištikimybę iki mirties.
 
Oficialiai samurajų klasė buvo panaikinta 1868 metais, kai Japonija atsisakė feodalizmo ir atvėrė savo sienas pasauliui. Bet bushido vertybės gyvuoja iki šiol.
 
Šventasis samurajus
Ar žinojote, kad net Katalikų bažnyčia turi savo samurajų? Ir ne bet kokį – šį vasarį jis buvo paskelbtas palaimintuoju.
Takajama Ukonas buvo krikščionis, miręs tremtyje prieš gerus keturis šimtmečius, nes nepanoro atsisakyti savo tikėjimo.
Krikščionybė Japoniją pasiekė 1549 metais per jėzuitų misionierių Francisą Xavierą, tačiau XVI amžiaus pabaigoje–XV amžiaus pradžioje ji imta oficialiai persekioti ir tapo pogrindine religija.
 
1552-aisiais gimęs Takajama išgarsėjo kaip feodalas karvedys, gynęs krikščionis laikais, kai valdžios atstovai bandė nutrinti nuo žemės paviršiaus Japonijoje bet kokius jų tikėjimo pėdsakus. Garbusis samurajus mirė 1615 metais Maniloje, kur atsidūrė atsisakęs paklusti savo šiogūno reikalavimui išsižadėti krikščionybės, laikytos grėsme nacionaliniam saugumui ir Japonijos nepriklausomybei (vakarietiškas kolonializmas anuomet plito po Aziją it maras).
 
Taigi šiemet Katalikų Bažnyčia pagaliau pagerbė Takajamą – žmogų, pasirinkusį tikėjimą vietoj pasaulietinių turtų ir gyvenimiškų patogumų, – atvėrusį jam tiesų kelią į šventųjų luomą.
 
 
 
  

Žymos: Japonija, samurajai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Aš esu geros formos. Deja, ta forma apskritimas.