Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, Delfi.lt   |   2019-02-04

Pirmosios akimirkos po mirties: profesoriai papasakojo, kas iš tikrųjų vyksta su kūnu

  
Pirmosios akimirkos po mirties: profesoriai papasakojo, kas iš tikrųjų vyksta su kūnu
© pixabay.com

Mirties baimė nesvetima daugeliui. Neretai ją sukelia nežinonybė – o kas po to? Ir nors niekas negali tiksliai atsakyti, kas mūsų (sąmonės) laukia po paskutinio atodūsio, visgi gydytojai ir tanatologijos (graikiškai tanatos – mirtis, logos – mokslas, mokymas) specialistai gali papasakoti, kas vyksta su mūsų kūnu – pirmąsias minutes, valandas ir dienas.


Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas ir teismo medicinos ekspertas Dmitrij Fomin papasakojo, ką reiškia nuolat dirbti tarp gyvenimo ir mirties, kaip žmonės palieka šį pasaulį ir kas tada daroma su jų kūnais. „Noriu nuraminti – mirtis yra ori, švari ir jos bijoti nereikia. Žinoma, visiems norisi nemirti, gyventi, tačiau šiais laikais, kai bujoja kūno kultas, jaučiama paniška mirties baimė. Mirtis – tik vienas etapas“, – pokalbiui pakviečia A. Macas. Kad taptų teismo medicinos ekspertas Dmitrij Fomin šio mokslo mokėsi septynerius metus. Studijų metais, juokiasi jis, visko prisižiūri į valias, tad darbas su negyvėliais tampa tiesiog darbu – be baimių ar nepagrįstų stereotipų. Tiesa, surimtėja jis, nuolatinis buvimas greta mirties priverčia daug labiau vertinti gyvenimą ir suvokti jo trapumą.
– Dmitrijau, vargu ar vaikystėje tėvams sakėte, kad užaugęs būsite teismo medicinos ekspertas. Ar nebaisi ši sritis?
 
– Kitose specialybėse irgi yra baisių dalykų! Pas pulmonologus dėl pacientų su „griūvančiais“ (yrančiais) plaučiais būna labai baisūs kvapai, pas gastroenterologus – prasigėrę žmonės su pažengusiomis kepenų cirozėmis. Ligos iš esmės nėra gražios, tiesiog pas mus dar prisideda smurtinės traumos ir sužalojimai. Ši specialybė labai įdomi tuo, kad ji labai įvairiapusiška. Vieną dieną stoviu operacinėje, atlieku autopsijas, kitą dieną dirbu su vaistais arba gyvaisiais, kurie ateina po sužalojimų, tada seka darbas su medicininiais dokumentais, kitą dieną dalyvauju teismo posėdyje, kur turiu pagrįsti savo tyrimą, po kurio žmogus atsisės arba ne į kalėjimą. Būna dienų it detektyvuose, kai važiuojame į įvykio vietą, aiškinamės mirties laiką ir aplinkybes. Rutinos šiame darbe nėra, lieka laiko ir moksliniam darbui.
 
– Ar dirbant šį darbą pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą, mirtį?
 
– Iš esmės, taip. Dabar labiau suprantu, koks yra trapus žmogaus gyvenimas. Daugelis žmonių nesupranta, kaip galima greitai mirti, kaip lengvai, bet negrįžtamai išsibalansuoja žmogaus organizmas.
 
– Atrodytų, mirtis tėra viena – kai žmogus liaujasi egzistuoti. Bet jūs veikiausiai turite įvairesnių jos klasifikacijų?
 
– Mirtis gali būti natūrali – dėl gilios senatvės, išsekus organizmo fiziologinėms atsargoms, neišsivysčiusių naujagimių mirtis dėl nepakankamų fiziologinių atsargų gyvybei palaikyti arba apsigimimų. Priešlaikinė mirtis įvyksta nuo ligų arba sužalojimų (ši dar skirstoma į smurtinę ir nesmurtinę). Smurtinė mirtis ištinka dėl įvairių išorinių veiksnių (mechaninių sužalojimų, aukštos ir žemos temperatūros, elektros ir žaibo, aukšto ir žemo atmosferos slėgio, deguonies stokos, jonizuojančio spinduliavimo, nuodų poveikio, fizinio pervargimo, bado, troškulio, psichinės traumos). Tuo metu nesmurtinė mirtis ištinka dėl įvairių ligų. – Ar mirties akivaizdoje organizmas priešinasi lemčiai?
– Trauminiams pakitimams (auto trauma, kritimas iš aukščio ir pan.) visai nesvarbu, žmogus jaunas ar senas, sveikai gyveno ar ilgai rūkė ir gėrė – mirtis juos pasiglemžia vienodai. Čia vertėtų paminėti organizmo atsparumą ligoms. Mūsų kūnas yra be galo ištvermingas ir prisitaikantis ir galintis daug iškęsti – jį galima išoriniais faktoriais ilgai kankinti, bet nenužudyti. Čia kalbu ir apie alkoholį, narkotikus ir pan. – Kas vyksta su žmogumi, kai jam konstatuojama mirtis?
 
– Viskas priklauso nuo to, kokio pobūdžio buvo mirtis – ar žmogus mirė dėl kažkokio organo „išsijungimo“ ar galvos traumos. Jei iš pradžių sutrinka kraujotaka, smegenų veikla dar gali vykti keletą minučių – iki 5–6 minučių, kol dar neprasidėję negrįžtami procesai, žmogų galima atgaivinti. Čia ir būna istorijos žmonių, kurie matė šviesą tunelio gale, nors daug dažniau jie sako nieko neprisimenantys. Iš įdomesnių atvejų mano darbo istorijoje buvę tai, kad ne visada atgaivintas žmogus gyvena – ištrauki jį iš kilpos, atgaivini, o po savaitės jis vis tiek miršta (dėl dėsningų refleksinių pakitimų, kurie įvyksta žmogaus organizme). Ne visada pavyksta organizmą „užkurti“ ilgam laikui. Pirmiausiai mirtį apibrėžia klinikiniai požymiai – kvėpavimo sustojimas, kraujotakos nutrūkimas, smegenų veiklos nebuvimas. Tada mirusiojo kūne atsiranda naujų fizikinių ir biocheminių pokyčių, kurie vadinami lavoniniais reiškiniais.
 
Ankstyvieji lavoniniai reiškiniai yra lavono atšalimas, neginčijamas požymis – lavondėmės, lavono raumenų sustingimas, lavono džiūvimas, autolizė – savaiminis organų virškinimasis. Toliau seka vėlyvieji reiškiniai, tokie kaip lavono puvimas arba jo irimas dėl vabzdžių, graužikų, paukščių, žvėrių poveikio, visiškas išdžiūvimas, suvarškėjimas arba sumuilėjimas, užsikonservavimas durpyne. Žinoma, mirtį apibrėžia ir klinikiniai požymiai – kvėpavimo sustojimas, kraujotakos nutrūkimas, smegenų veiklos nebuvimas.
 
– Paminėjote lavondėmes. Kaip ir kada jos susiformuoja?
 
– Sustojus kraujo apytakai, kraujas ir limfa, veikiami savo svorio, susitvenkia apatinėse užpakalinėse kūno dalyse. Hipostazės stadija trunka nuo 30 min. iki 12 val. Tuo metu kraujas beveik nepakinta, kraujagyslių sienelės lieka nepralaidžios. Spaudžiama lavondėmė išnyksta, nes kraujas išspaudžiamas aukštyn arba į šalis. Nustojus spausti, kraujas vėl suteka į kraujagysles ir lavondėmė per kelias arba keliolika sekundžių — nelygu kiek laiko būna praėję po mirties, įgyja ankstesnę spalvą. Tada seka lavondėmių stazės (difuzijos) stadija, kai skystosios kraujo dalys difunduoja per kraujagyslių sieneles ir persunkia aplinkinius audinius. Tai trunka nuo 12 val. iki 24 val. po mirties.
 
Tuomet paspausta lavondėmė pablykšta, o atleista per vieną ar keliasdešimt minučių vėl įgyja ankstesnę spalvą. Lavondėmės yra besąlygiškas mirties požymis, rodantis, kad žmogus tikrai miręs, o ne komos, tariamos mirties arba minimalios gyvybės būsenos. Iš jų vietos galima spręsti, kokia buvo mirusio žmogaus padėtis, ar nebuvo jo padėtis po mirties pakeista. Jų dinamika leidžia nustatyti mirties laiką, intensyvumas – agonijos trukmę, o spalva leidžia nustatyti apytikrę mirties priežastį (asfiksiją, apsinuodijimą kraujo nuodais ir kt.), taip pat kai kurias aplinkos, kurioje buvo lavonas, sąlygas.
 
– O kaip aiškinamas lavono sustingimas?
 
– Lavonas pradeda stingti praėjus bent pusvalandžiui po mirties. Stiprėdamas sustingimas (pradedant nuo viršaus einama į apačią, pirmiausiai sustingsta stiprūs, platūs raumenys, vėliau – ilgieji ir silpnesni) apima visus raumenis ir stipriausias būna paros gale. Sustingę raumenys būna 2–3 paras, paskui, prasidėjus puvimo procesams, pamažu atsipalaiduoja (atvirkštine tvarka – iš apačios į viršų) Iš sustingimo galime gauti informacijos apie apytikslį mirimo laiką. Gali prasidėti ir džiūvimas – labiausiai džiūsta nepridengtos gleivinės, pavyzdžiui, lūpų, akių junginės, ragenos.
 
– Beje, nuo ko priklauso, kad vieni žmonės miršta atsimerkę, o kiti – užmerktomis akimis?
 
– Čia nėra jokios automatikos ir tai priklauso tik nuo to, kaip žmogus mirė – ar paskutinę akimirką jis buvo atmerkęs akis ar ne. Kai kurie žmonės iš skausmo užsimerkia, bet jokio dėsningumo čia nėra. – Aišku. Kas vyksta su lavonu toliau? – Tada seka lavono atšalimas. Natūrali žmogaus temperatūra, kaip žinote, yra 36,6 laipsniai. Per valandą ji sumažėja apytiksliai vienu laipsniu, tai tyrėjams gali suteikti naudingos informacijos apie mirties laiką. Žinoma, jei žmogus sirgo ir jo temperatūra buvo aukštesnė, jam mirus ekspertams gali kilti neaiškumų – pamatuoji ir matai 37,5. Atrodo, juk turėjo atvėsti, o jis čia šyla... Viską reikia vertinti kritiškai – numatyti viską: ligas, skersvėjus, drėgmę, apsirengimą ir pan. Įdomu ir tai, kad po mirties atskiri organai ir audiniai kurį laiką lieka gyvybingi ir reaguoja į dirgiklius.
 
Raumenys susitraukia atsakydami į mechaninį ir elektros dirgiklį, kai kurie kiti audiniai reaguoja į cheminių medžiagų poveikį. Tokios reakcijos vadinamos supravitalinėmis. Teismo medicinoje pagal jas nustatomas mirties laikas. Pavyzdžiui, idiomuskulinė raukšlė – vietinė raumenų reakcija į mechaninį dirginimą. Sudavus kietu daiktu į raumenis (pvz., į žasto dvigalvį raumenį), atsiranda iškilimas, vadinamas idiomuskulinė raukšle. Tai reiškia, kad žmogus mirė mažiau kaip prieš 6 val. Praėjus 12 val. po mirties jokios raumenų reakcijos nebebūna. – Kas vyksta su mirusiuoju, jam mirus sava mirtimi namie, vienam? – Galiausiai prasidės puvimas. Tai baltymų skilimas dėl mikroorganizmų poveikio. Puvimą sukelia aerobinės – žarnyno lazdelės, mikrobai ir bakterijos. Optimaliausia aplinkos temperatūra lavonui pūti yra 30–40 C. Greičiausiai lavonai pūva ore, lėčiau vandenyje, dar lėčiau – žemėje.
 
Tuo metu sausoje, šiltoje, gerai vėdinamoje aplinkoje lavonas nustoja pūti ir pradeda džiūti. Kai aplinkos oras būna šiltesnis už skysčius lavono viduje, šie greičiau išgaruoja. To reikšmė teismo medicinai yra ta, kad išlieka bendras lavono vaizdas, leidžiantis nustatyti lytį, ūgį, amžių, sužalojimus ir kitus individualius anatominius ypatumus, o specialus mumifikuoto kūno apdorojimas kartais leidžia atkurti pirminį kūno vaizdą. Gali įvykti ir suvarškėjimas – lavonas suvarškėja trūkstant oro drėgnoje, šaltoje aplinkoje – dažniausiai vandenyje arba molingoje dirvoje. Lavono riebalai suskyla j gliceriną ir riebalines rūgštis, kurios jungiasi su kalcio bei magnio druskomis ir susidaro vandenyje netirpūs junginiai — lavono muilas, arba lavono varškė. Visas lavonas gali suvarškėti per 10–12 mėn.
 
– Juk kai kurios žmogaus kūno funkcijos tęsiasi praėjus kelioms minutėms, valandoms, dienoms ar netgi savaitėms po mirties. Kaip nagų, plaukų augimas?
 
– Tie, kurie sako arba filmuose rodo, kad lavonui po jo mirties užaugo ilga barzda iki kelių – meluoja. Taip, tiesa, savaitę šie procesai dar gali tęstis, bet tada sustoja, nes jau galutinai prasideda puvimas, juk augimui reikalingos tam tikros medžiagos, energija, o tai nebėra tiekiama. Patys pagalvokite, kiek jums per savaitę užauga nagai ar plaukai.
 
– Žmogus visą gyvenimą stengiasi save pateikti gražiausiu kampu. Kaip jis atrodo miręs? Ar mirtis, su kuria jums kasdien tenka dirbti, nėra graži?
 
– Miręs žmogus pasikeičia. Atsipalaiduoja raumenys, mimikos. Žiūri į pasą, o tada į mirusįjį – neretai jie būna labai nepanašūs. Jei pažinojai žmogų iki mirties (tiesa, galime tokių tyrimų atsisakyti), labai aiškiai matai pokyčius. Mirtis nėra graži, bet pripranti prie jos, galiausiai tai tėra tik darbas. Žinoma, būna išskirtinių atvejų, įdomių iš profesinės pusės – sudėtingas nužudymas, kurį sunku išsiaiškinti mediciniškai. Dėl etinių sumetimų negaliu pasakoti plačiau, detalizuoti.
 
– Ar esate religingas? Ar kyla minčių apie sielą, kuri, kaip teigia pop kultūra ir fantastiniai filmai, sveria 21,3 gramo?
 
– Nesu ateistas, bet reguliariai į bažnyčią taip pat nevaikštau. Galbūt kažkas ir yra, bet tą palengvėjimą galima gana lengvai paaiškinti kūno skysčių pokyčiais. Siela, jei ji ir yra, mano manymu, nėra kažkas fiziško. Ji neturi apčiuopiamų dalykų. Mano darbas gal verčia ne apie sielą galvoti, bet apie gyvenimo trapumą, jį labiau vertinti. Atsargiau žiūriu į išorinius dirgiklius, vertinu kiekvieną gerą dalyką, man nutinkantį. Gydytojas: mirtis yra ori, jos bijoti nereikia Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas pripažįsta, kad operacinėse ir intensyvios terapijos skyriuose plušantys medikai neišvengia dienų, kurios būna paženklintos mirtimi. Visgi, jo teigimu, mirtis nėra negraži ar baisi – svarbiausia, kad žmogus išeidamas nebūtų vienas.
 
– Gydytojau, dirbate tarp gyvenimo ir mirties. Ką tai Jums reiškia?
 
– Šiame darbe reikia suprasti, kad operacinė nėra sterili aplinka, kurioje nieko blogo neįvyksta. Gydant pacientus po, pavyzdžiui, traumų, natūralu, kad ne visiems gali padėti. Tiesa, šiandien medicina pažengusi dar labiau, tad gydomi ir tie pacientai, kuriems seniau vilties nė nebuvo. Šiandien jie vežami į operacinę ir daliai jų tikrai pavyksta pagerinti sąlygas. Mirtis operacinėje yra ne trūkumas, o, priešingai, bandymas padėti net pačiais kritiškiausiais atvejais. Mirtis įvyksta tada, kai žmogus nebeturi pagrindinių gyvybinių funkcijų – sąmonės veiklos, kraujotakos ir kvėpavimo. Vienos iš funkcijų praradimas dar nebūtinai reiškia mirtį. Senais laikais tai buvo vadinama klinikine mirtimi – būkle, iš kurios galima sugrąžinti pacientą atgalios.
 
Biologinė mirtis jau yra negrįžtamas veiksmas. Mirties procesas pagal tanatogenezę yra atskiras žmogaus fiziologijos reiškinys. Jis gali būti staigus arba lėtinis. Kai ištinka staigi mirtis, iškart galvojame apie paciento gaivinimą, nepaisant to, ar jis serga kitomis ligomis, ar ne. Tačiau jei žmogus miršta lėtai, natūraliai, mirimo procesas gali būti labai ilgas, pažymėtas agonija ir panašiai. Lėtinės ligos sukelta išeitis gali trukti dienas, bet tai vėlgi yra labai pagarbus momentas ir pacientą reikia gerbti – jo kūną, jo gyvenimo pabaigą. Reikia išlaikyti tinkamą orumą, o ne taikyti neadekvačias priemones. Apie tai šiuo metu daug kalba jaunieji gydytojai.
 
– Ar mirti skauda?
 
– Tokio dalyko kaip „mirties skausmas“ nėra. Skausmas gali būti kokios nors ligos palydovas, o tada jau gydytojo ir slaugytojos pareiga tą skausmą malšinti. Net jei tai natūrali pabaiga, žmogus neturi kentėti skausmo. Pati mirtis, sakyčiau, priešingai, yra beskausmė. Pacientai prieš blogėjančią būklę dažniau nejaučia jokio skausmo (jei iki tol taikytas adekvatus gydymas). Dažnesnis būna mirties nerimas, kuris labai priklauso nuo žmogaus dvasinės padėties, bendros būsenos. Į kai kuriuos brandžius žmones būna net gražu žiūrėti, kai jie jau būna susitaikę su mirtimi, ją pasitinka ramiai ir su šypsena.
 
– Ar mirtis gali būti graži?
 
– Mirtis yra graži – ir nesvarbu, ar jis ramiai miršta namie, ar ligoninėje. Nereikia įsivaizduoti, kad viskas būna blogai, įvyksta įvairūs fiziologiniai dalykai, kuriuos kasdien einame daryti, jokiu būdu taip nėra. Noriu nuraminti – mirtis yra ori, švari ir jos bijoti nereikia. Žinoma, visiems norisi nemirti, gyventi, tačiau šiais laikais, kai bujoja kūno kultas, jaučiama paniška mirties baimė. Mirtis – tik vienas etapas.
 
– Kaip, gydytojau, šis darbas keičia jus, kaip žmogų?
 
– Man visada buvo svarbi galimybė būti šalia žmogaus, kai jis miršta, ir jam padėti grįžti, jei tai įmanoma. Ne visada tai būna įmanoma, tada labai svarbu pabūti su žmogumi. Tai yra labai prasminga. Kartais visuomenėje nuskamba, kad reikia žmogui padėti gražiai numirti. Nereikia. Reikia tiesiog būti šalia, kad jis neišeitų vienišas. Žmonės linkę mirštantį pacientą atiduoti į gydymo įstaigą, o kaip tik reikėtų su juo pabūti namie ir leisti jam užgesti.
  

Žymos: Mirtis, Kūnas, daktaras

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Aš taip noriu ėsti!
– Onyte, mergaitės ne ėda, o valgo.
– Valgyti aš norėjau prieš aštuonias valandas, o dabar noriu ėsti.