Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2016-11-20

Penkios priežastys, kodėl negalima būti „gelbėtoja“

  
Penkios priežastys, kodėl negalima būti „gelbėtoja“

Visai nesvarbu, ką mes, iš prigimties pasirengusios visiems padėti, stengsimės išgelbėti šį kartą: mylimąjį nuo kokios nors priklausomybės ar nelaimingą draugę, chroniškai nesusitvarkančią su gyvenimo iššūkiais. Atminkime: būti gelbėtoja visada neproduktyvu ir labai kenksminga. Pirmiausia – sau pačiai.

Įsitraukiame į nesveikus santykius, iš kurių sunku išsipainioti
Tai esminis punktas. Per gelbėtojos vaidmenį, kurį atlikdamos visomis išgalėmis mėginame nuo kančių išvaduoti nelaimingą aplinkybių, kitų žmonių ar žiauraus likimo auką, mes, pačios to nepastebėdamos, įsitraukiame į žaidimą „auka–gelbėtojas–tironas“, tai yra į nesveikus, probleminius santykius, žlugdančius visus tų santykių dalyvius. Pasak psichologų, tai emocinės priklausomybės santykiai.
 
Po tam tikro laiko neabejotinai su siaubu pamatysime, kad tas, dėl kurio dedame visas pastangas, iš esmės nė nepajudėjo iš pradinio taško. Jis, veikiausiai jau ir anksčiau buvęs gelbėtas, su pavydėtinu reguliarumu ir toliau skundžiasi kokiu nors „tironu“, patenka vis į naujus gyvenimo verpetus, ir mums vis tenka spręsti jo problemas, kol galiausiai imame jausti vidinį susierzinimą ir nuoskaudą dėl beviltiškų pastangų.
 
Galiausiai suprantame, kad gelbėjamasis mūsų nė nesiklauso, nejaučia mums dėkingumo, o tik naudojasi mumis, be to, ir mūsų pastangos bevaisės. Ir štai taip mes jau pačios atsidūrėme neįvertintos ir mainais už pastangas jokio atlygio negavusios aukos kailyje. Arba – tirono, savo teisėtą pyktį liejančio ant to žmogaus, kuris be reikalo atėmė iš mūsų tiek emocijų ir jėgų.
 
Ir ši muzika bus amžina, nes tokia jau šio destruktyvaus žaidimo esmė. Jis įtraukia kaip vandens verpetas. Jo dalyviai pasmerkti bėgti ratu nuo vieno vaidmens prie kito, pastebimai prarasdami jėgas, laiką ir gyvenimą.
 
Atimame savarankiškumą iš tų, kuriuos nuolat gelbėjame
 
Svetimas problemas laikydamos savomis, imdamosi spręsti kitų žmonių gyvenimiškus sunkumus mes atimame iš jų vertingą augimo ir sunkumų įveikimo patirtį ir neleidžiame jiems pajusti savo veiksmų ar neveiksnumo pasekmių. Mes sustipriname jų įsitikinimą, kad jų problemas galbūt išspręs kas nors kitas – stipresnis, išmintingesnis, turtingesnis.
Ne, niekas nesako, kad bėdos ištiktą žmogų reikia palikti vieną. Bet padėti ir gelbėti – skirtingi dalykai. Pagalba visada turi ribas. Pagalba – tai atnešti truputį žuvies (esant reikalui – ir meškerę). Gelbėti – tai traukti ir traukti meškerę, nes dažniausiai auka meškeriojimui būna alergiška...
 
Priklausomybių (nuo alkoholio, narkotikų ir pan.) atveju sėkmės galima tikėtis tik tada, kai nelaimėlis pats pripažins, kad serga, kad griauna gyvenimą net tik sau, bet ir tiems, kuriems jis brangus.
 
Mūsų savivertė ir pasitikėjimas savimi priklauso nuo kitų
 
Tikra „gelbėtoja“ jaučiasi reikalinga ir stipri tik tada, kai šalimais kas nors skundžiasi likimu ir kenčia dėl pasaulio neteisybių. Širdies gilumoje juk mes, gelbėdamos žmones, žinome, kad kaip paprastos mirtingosios būtume ne tokios vertingos. Mes ypatingos tik tada, kai dalyvaujame kitų gyvenime ir padedame jiems įveikti sunkumus.
 
Nors, tiesą sakant, jausti savo žmogiškąją vertę reikia mokytis nepriklausomai nuo savo pasiekimų ir pripažinimo, sulaukiamo iš kitų žmonių. O štai laukti, kad tave kas nors įvertins ir užkels ant pjedestalo – bergždžias, tuščiagarbiškas ir visada nuviliantis reikalas.
 
Ignoruojame savo poreikius
 
Užuot pirmiausia pasirūpinusios savo gyvenimu, mes mėginame sureguliuoti svetimus. Nuolat emociškai investuojame į kitą žmogų, kai tuo tarpu turėtume investuoti į save, klausytis savęs ir paisyti savo interesų ir poreikių, kad jaustume pasitenkinimą savo gyvenimu ir turėtume galimybę pasidalyti jo ištekliais su aplinkiniais, kai to iš tiesų prireiks.
 
O vis prisiimdamos atsakomybę už kažkodėl nuolat nelaimingų artimųjų ar draugų likimus netenkame daug jėgų, bet mainais negauname nieko.
 
Ir taip sunku pripažinti, kad gyvendamos dėl kitų iš tiesų laukiame ir tikimės, kad ir jie lygiai taip pat gyvens dėl kitų, atsišauks vos išgirdę pagalbos prašymą ir pasiaukos taip pat, kaip jūs. Bet taip vargu ar nutiks, todėl nusivylimas neišvengiamas.
 
Prarandame realybės pojūtį
 
Įsijautus į gelbėtojos vaidmenį nepastebimai išsikreipia pasaulio vaizdas. Mes pačios įtikime, kad geriau už kitus suprantame, kaip kas turi gyventi ir kas kitiems naudingiau. Mums ima atrodyti, kad kitų gerovė visiškai priklauso nuo mūsų, o be mūsų pasaulis sugriūtų.
 
Kaip nustoti būti gelbėtoja?
 
Svarbu pripažinti, kad kiekvienas esame savo laimės kalvis. Kiekvieną gali ištikti bėdos, galime atsidurti sudėtingoje situacijoje ir paprašyti pagalbos. Ir kiekvienas galime tikėtis jos sulaukti. Bet jei kas nors nuolat kreipiasi į mus kaip visų problemų sprendėjas, o mes vis noriai puolame pagalbon ir pasijuntame to žmogaus vadovu, tai – pražūtingas kelias.
 
Parengė Edita Lankauskienė
 
 
  

Žymos: Santykiai, Psichologija, Meilė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petriukas įkrito į balą. Mama barasi:
– Kaip tu galėjai, kodėl tu toks išsiblaškęs! Ir dar vilkėdamas naują kostiumą!
– Mamyte, taip greitai viskas įvyko, kad aš nespėjau jo nusivilkti!