Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2015-11-15

Kodėl lietuviai taip mėgsta tą žodį?

  
Kodėl lietuviai taip mėgsta tą žodį?
© Wikipedia nuotr.
Pirmoji lietuviška knyga.
Vėliau mūsų akiratis prasiplėtė, ir eterį užtvindė „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“, „bliamba“ bei Jo Didenybė Šūdas.

Ar visi mūsų televizijos ekranus užplūdę „negražūs“ žodžiai mums jau tokie gražūs, kad be jų neišsiverstume? „Ne paslaptis, kad daug blogybių į mūsų dorus ir harmoningus gyvenimus atėjo būtent iš televizijos“, – sako Giedrius Drukteinis.

Šįkart Jūsų teismui – jo mintys apie ne tik televizijos ekranuose, bet ir jaunimo žargone jau įsitvirtinusius „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“, „bliamba“ ir dar ne vieną Jo Didenybę, dar neseniai skleidusį nelabai malonų kvapą aplinkui (hmm, kažin, argi dabar jau tas kvapas išnyko?). Ar tikrai be šių žodžių viešo ir tokio dažno vartojimo mes jau būtume toli atsilikę nuo Vakarų civilizacijos?.. 
Šiais laikais, kai jau praktiškai nebeliko jokios asmeninės atsakomybės už padarytą žalą, televiziją visai pagrįstai galima kaltinti smurto propagavimu, pornografijos puoselėjimu ar alkoholizmo skatinimu.
Ir užvis lengviausia televiziją apkaltinti mūsų leksikono kaita ir naujovėmis.
 
Tuo universaliuoju anglišku žodeliu „fuck“, jau seniai praradusiu tabu statusą ne tik kabelinėse, bet ir nacionalinėse pasaulio televizijose. Tuo iškalbingu kreipiniu „motherfucker“ (beje, mums jau seniai pažįstamu iš Kurto Vonneguto knygų), tais lanksčiais „shit“, „cunt“ ar „asshole“ – kas labiau, jei ne jie bent kiek mus priartina prie išsivysčiusių Vakarų mentaliteto? Tik truputį juokingai atrodo tos mūsų kultūringos pastangos juos paversti lietuvio ausiai mielais atitikmenimis.
 
Nepriklausomybės pradžioje pirmosios kartos filmų vertėjai prastai išmanė vakarietišką slengą, todėl „cool“ kadaise buvo verčiamas kaip „šalta“, kariškių vartojamas „roger“ virsdavo kreipiniu „Rodžeri“, o „it sucks“ skambėjo išvis mįslingai – „tai siurbia“.
 
Bet štai verčiami angliški keiksmažodžiai skambėjo taip, it filmų herojai, nors ir praleidę kalėjimuose du trečdalius savo gyvenimo, neabejotinai tenykštėse bibliotekose krimto Vaižganto ar Šatrijos Raganos knygas ir dramatiškomis akimirkomis prapliupdavo archaiškais „po velnių“, „prakeikimas“ bei „žaltys“.
Vėliau mūsų akiratis prasiplėtė, ir eterį užtvindė „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“, „bliamba“ bei Jo Didenybė Šūdas. Žinoma, drąsių žmonių šalyje pristigo drąsos tiesiogiai versti žodį „fuck“ (jį pakeičiant „santykiavimu“, „dulkinimusi“, kartais – „tvatinimusi“), bet štai „šūdas“ lengvai rado savo vietą.
 
Juk šis žodis net nėra necenzūrinis (galų gale, jį vartojo ir Kristijonas Donelaitis, ir „auksinio amžiaus“ Lietuvos kino studija), bet ir nėra pernelyg literatūrinis, kad nesukrėstų pirmą kartą skaitant „Šaunųjį kareivį Šveiką“ ar tą patį K. Vonnegutą. Jis yra grafiškesnis ir iškalbingesnis už „mėšlą“ (kuris šnekamojoje kalboje net nėra vartojamas, nes mes su tikru mėšlu realiame gyvenime beveik ir nesusiduriame), tačiau ir ne toks riebus kaip rusiški keiksmažodžiai, kurie mūsų televizijose kol kas niekaip nedera ir yra „užpypsinami“. Jo fonetinė struktūra skamba kietai, ir jį galima vartoti bet kokiomis aplinkybėmis, ne tik perteikiant gilią emociją, bet ir pademonstruojant vidinę drąsą bei išsilaisvinimą nuo sustabarėjusių kultūrinių pančių.
 
Nes televizija visus keiksmažodžius pavertė aistros, o ne klasinės priklausomybės išraiška. Ir jaunimas nebevertina „šūdo“ kaip negražaus ir necivilizuoto žodžio, nes jo smarvė yra išnykusi – šis žodis smagiai tariamas nuo scenos, linksniuojamas užstalės tostuose, rimuojamas dainose. Jis jau nebėra nusikaltėlių ar padugnių leksika, ir net nebėra pavojingas – čia jums ne gėjus su pedofilais susieti. Jis apibūdina realų daiktą, bet tuo pat metu tarsi jau turi ir įvairiapusę prasmę.
 
Šiame politiškai korektiškame pasaulyje jis jums suteikia laisvę aiškiai išreikšti mintį ir laisvai suprasti kitus. Pasijusti pažangiu, nes, atkreipkite dėmėsį progai pasitaikius, šio žodžio jūs niekada neišgirsite tariant per Lietuvos valstybinį radiją. Matyt, todėl, kad tame radijuje tekstus rašo ir dirba senais laikais gavę išsilavinimą žmonės, akivaizdžiai atsilikę technologiškai ir emociškai. Ne tokie drąsūs ir „cool“ (suprask, „šalti“) kaip jūs.
 
Tačiau atminkite ateičiai: tikėti televizija ir aklai sekti jos nurodymais visada yra blogas tonas.
 
 
  

Žymos: Kalba, Keiksmažodžiai, Etika

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Važiuoja Petriukas dviračiu ir šaukia:
– Mama, mama, žiūrėk, važiuoju be rankų!
Apsisuka ir vėl šaukia:
– Mama, mama, žiūrėk, važiuoju be dantų...