Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2013-08-03

Ar šis jausmas mums pavaldus?

  
Ar šis jausmas mums pavaldus?

Kas gali pasakyti, kodėl mes mylime? Ir kodėl įsimylime būtent tą, o ne kitą žmogų? Ir kas gali padėti pakelti mylimo žmogaus nemeilę?

Galbūt tai padės suprasti tyrėjų surinkti dažniausi atsakymai į tokius, atrodytų, paprastus klausimus. Štai keletas iš jų: Pamilstame, kai kitame žmoguje pamatome tai, kas panašu į mus; Mes mylime, nes „priešybė traukia“; Galiu atsiremti į jį (ją), ir tai man padeda priimti save, sustiprina mane iš vidaus; Mylimasis mane „kompensuoja“, nes jis – kitoks.
Kaip matome, kartais atsakymai gali būti ir diametraliai priešingi... Dažnai sakoma: reikia iš pradžių išmokti mylėti save, kad paskui išmoktum mylėti kitus. Psichoterapeutų nuomone, tai irgi ir tiesa, ir ne. Tiesa, kad būtina turėti santykį, ryšį su savimi, nes tik tuomet žmogus turi galimybę užmegzti ryšį ir su kitu. Netiesa – nes mano meilė sau prasideda nuo kitų meilės man. Juk tik jausdamas kitų meilę aš sužinau, kad mane galima mylėti. Jeigu, pavyzdžiui, tėvai mane myli, nors aš ne visada pats geriausias, vadinasi, manyje yra kažkas, ką vertina kiti žmonės. Šitai mane veda prie meilės sau, ir tik per šį suvokimą, kad manyje yra kažkas, kas vertinga kitiems, aš pats galiu pamatyti, ką galima mylėti kitame.
 
Laiminga meilė reiškia, kad kažkas „dalijasi mane su manimi“ – tai kvietimas būti kartu ir dalytis viskuo vienas kitu, tarsi išgyventi vienas kitą. Ir jei esame pasiruošę priimti šį kvietimą, vadinasi, tikrai mylime.
Ką išgyvename, kai mylime? Mes jaučiame, kad žmogus mums reikšmingas, ir tai jausdami atsiveriame kito įtakai, tarsi atveriame jam savo sielą. Jausmai kitam pabudina mūsų pačių gyvenimą. Taigi meilė – tai savo vertės pajautimas per stiprias emocijas. Mylint visa, kas yra mūsų gelmėse, ima virpėti, vibruoti. Dėl tokio artumo mums gera, ir mes labiau galime būti savimi.
 
Deja, ne visada juk meilė laiminga. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų yra tekę patirti meilę be atsako ar būti atstumtam. Ką jaučiame šioje nepavydėtinoje situacijoje? Dažniausiai sunkiai atsikratome dvasinės priklausomybės nuo to žmogaus, kuriam to visai nereikia. O tiesiog liautis mylėti taip pat neišeina, kaip ir prisiversti įsimylėti kitą žmogų.
 
Na, jei tai nutinka kartą kitą, mūsų savivertė dėl to gal ir nenukenčia. Tačiau jei kartojasi nuolat? Pirmiausia reikėtų pasistengti blaiviai apmąstyti, ar ne mes patys nesąmoningai ir suformavome tokią situaciją? Gal paprasčiausiai mėgstame kentėti? Dažnai tokie žmonės renkasi sau sunkiai pasiekiamus meilės objektus: esančius santuokoje žmones, netinkančius pagal socialinį statusą, galų gale – išvaizdą. Tada kentėjimas – garantuotas!
 
O jei žmogus nuolat siekia abejingo žmogaus palankumo, greičiausiai ši kančios būsena jau tampa įpročiu. Gana dažnai tokie kankiniai užauga šeimose, kurių nariai neparodo pakankamai meilės. Kentėdamas dėl meilės stygiaus vaikas įsisavina kankinio elgesio modelį ir paskui jį realizuoja savo gyvenime. Jam tampa normalu, kad meilės nėra ir tenka kentėti. Beje, tai labiau būdinga moterims. Moteris įsitikinusi, kad neįmanoma nieko pakeisti, ir toliau myli tą, kuris jos net nepastebi. Tuo tarpu tuos, kurie įsimyli ją, ji paprasčiausiai atstumia, nes būti mylimai jai yra neįprasta, netgi, sakytume, neįdomu, o štai kentėti ir kasdien „mirti iš sielvarto“ – visai kas kita!
Iš tiesų, sugriauti tokį gyvenimo modelį nelengva, bet, patikėkite, verta!
 
  

Žymos: Psichologija, Meilė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Moteris atbėga pas girininką:
– Ar nematėte mano šuns?
– Mažo, geltono?
– Taip.
– Su baltomis letenėlėmis?
– Taip.
– Ir su maža uodegėle?
– Taip.
– Ne, nemačiau.