Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2016-08-13

Ar tvirtas tavo stuburas?

  
Ar tvirtas tavo stuburas?
© Flickr.com nuotr.
Tvirto „stuburo“ neturintys žmonės neadekvačiai reaguoja į kritiką.
Esame patys atsakingi už viską, kas mums nutinka.

Vieni žmonės eina per gyvenimą, klumpa ir keliasi, ir vėl eina toliau. Jie vertina save ir žino, kad gali. Tokiems žmonėms klausimų apie savivertę, pasitikėjimą savimi ar savigarbą net nekyla, o pargriuvę jie tiesiog atsistoja, nusipurto dulkes ir keliauja toliau, nepametę nei pirmojo, nei antrojo, o ir trečiasis lieka su jais.

Tačiau yra nemažai tokių, kurie, net ir neturėdami tam rimtų priežasčių, nuolat jaučiasi menki ir niekam tikę, įkrinta į savigraužos liūną ir dienas leidžia gailėdami savęs, nematydami nei galimybių, nei kelių ką nors pakeisti.
„Savivertė, pasitikėjimas savimi, savigarba ir meilė sau – neatskiriami dalykai, jie neegzistuoja vienas be kito. Tai – tarsi vidinė atrama, „stuburas“, kuris ir padeda net nukritus atsistoti bei eiti pirmyn“, – sako pokyčių konsultantė Ilona Tamošiūnienė ir ragina išsiugdyti tvirtą stuburą.
 
Kas būdinga žmogui, neturinčiam tvirto „stuburo“?
 
1. Polinkis nuolat prisiminti nesėkmes ir savęs gailėjimas. Šie žmonės įpratę skųstis gyvenimu, savo bejėgiškumu, nepalankiomis aplinkybėmis, negalėjimu kažką pakeisti. Jie nuolat „groja“ vis tą pačią dainą: „Kokia (koks) aš nevykus (-ęs), kaip man nesiseka…
 
Gailestis sau, arba „aš vargšė (vargšas)“ sindromas kyla iš mūsų negebėjimo tvarkyti savo gyvenimo. Mes atsiduodame kitų žmonių arba aplinkybių malonei. Mus nuolat stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę. Mes leidžiame kitiems mus skaudinti, kritikuoti be reikalo, naudotis mumis, nes esame priklausomi nuo kitų ir siekiame dėmesio.
 
2. Skundai ir kaltinimai. Mes kaltiname kitus ir skundžiamės, nes atsisakome priimti faktą, kad esame patys atsakingi už viską, kas mums nutinka. Daug lengviau kaltę užmesti kitiems, nei pasakyti „tai mano reikalai“ ir „man reikėtų pasikeisti“. Žmogus, kuris turi įprotį skųstis ir kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, jaučiasi nepilnavertis ir stengiasi sustiprinti savo padėtį, žemindamas kitus. Kituose mes smerkiame tas silpnybes ir klaidas, kurias labiausiai slepiame savyje.
 
3. Įprotis apie save galvoti kaip apie beviltišką žmogų. Ar žvilgtelėję į veidrodį pastebite savo išvaizdos trūkumus? Jeigu taip, tokį įprotį lemia jūsų neigiamas požiūris į save. Į pečius įtraukta galva, liūdna veido išraiška, žemyn nusvirę lūpų ir akių kampučiai, sukaustyti judesiai, netvirta eisena.
Jausdamas viduje trūkumus žmogus nesiima naujų projektų, įstringa nemėgstamame darbe, taikosi prie aplinkinių ir nekelia sau vertų tikslų.
 
4. Neadekvati reakcija į kritiką. Tvirto „stuburo“ neturintys žmonės neadekvačiai reaguoja į kritiką. Jie viską priima asmeniškai. Visi žmonės klysta, bet kai klaidą nagrinėji su adekvačiu žmogumi, jis viską supranta, ir pokalbis vyksta konstruktyviai. Žmogus „be stuburo“ situacijos analizę supranta kaip įžeidimą, psichologinę traumą, liudijančią jo nepilnavertiškumą. „Stuburo“ nebuvimas neleidžia jam atskirti savęs nuo situacijos, savęs nuo savo klaidos.
 
5. Abejonės ir delsimas. Silpnas „stuburas“ dažnai reiškiasi baime suklysti. Abejodamas, kad gali įvykdyti tai, ko iš jo tikimasi, žmogus dažnai nedaro nieko arba atidėlioja veiksmus ilgą laiką. Jis nepasiryžta priimti sprendimo, nes galvoja, kad yra nepajėgus nuspręsti teisingai.
 
Liaukitės save vertinti
 
Pirmiausia reikia savęs paklausti štai ko:
 
Kam man reikia žinoti, ko esu vertas?
Ar mano gyvenimas kaip nors pasikeis tai sužinojus?
Ar aš būsiu išmintingesnis, sėkmingesnis, laimingesnis?
Ar tai, kad aš save vertinu, kaip nors artina mane prie mano tikslų?
 
Ir jeigu pasižiūrėsite į „savivertės“ temą iš šios pusės, pamatysite, kad pats savaime „savivertės“ klausimas nieko nesprendžia ir neturi jokios naudos, o dažnai ir atvirkščiai – tampa savigailos, nepasitenkinimo ir savigraužos šaltiniu.
 
Taip, vertinti mes mokame puikiai. Viską, kas tik juda ir kas nejuda. Gerai–blogai, patinka–nepatinka, gražu–negražu. Ne išimtis esame ir mes patys, kiekviename žingsnyje vertindami save. Jei vertiname save tam, kad nuveiktumėm kažką įdomaus, pakeistumėm tai, kas netinka, nepatinka – puiku! O gal tam, kad turėtumėm priežastį nieko nedaryti, jausti nepasitenkinimą, graužti save, kalti prie kryžiaus už netobulumą ir toliau nieko nedaryti? O tai, kad nedarom, yra visiškai normalu, nes po visų šių savigraužos „aktų“ tiesiog nebelieka jėgų ką nors daryti. Ir tada numojame ranka, „nurašydami“ viską žemai savivertei ir pasitikėjimo savimi trūkumui. Ratas užsidaro.
 
Kuo remiasi mūsų „savivertė“?
 
Dažniausiai ji remiasi išore ir savęs lyginimu su kitais. Vertindami save mes lygiuojamės į kitus, lyginame save su jais ir nuolat aptinkame tuos, kurie turi ką nors geriau, gražiau, labiau... O iš kur mes tai žinome? Ogi ne kartą ir ne du mums tai kas nors sakė. Ir nesvarbu, kad jau suaugome – mumyse liko gyventi ta Onytė ar tas Petriukas, kurie visada buvo blogesni nei kaimyno vaikai. Ir toliau savo vertę mes matuojame kitų pagyrimais, savo pasiekimais, kažko turėjimu-neturėjimu, t. y. išoriniais atributais ir kategorijomis. Mūsų vertė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės ar turimų atributų kiekio. Ir kol taip yra, mūsų savivertė pasislepia už grindjuostės ir nesiruošia iš ten išlįsti, nes visada atsiranda tų, kurie turi daugiau, geriau, gražiau. Ir visada atsiras tų, kuriems mes patys, mūsų poelgiai, mūsų darbai atrodys neverti tobulybės pjedestalo, kurie sakys, kad „anas kitas padarė geriau, o tu…“ Niekada nebus taip, kad VISI vertins mus taip, kaip mes norėtumėm. Ir kol lyginsime save su kitais, kol mums rūpės kitų vertinimai, apie tvirtą „stuburą“ galime pamiršti. O nuo jo būsenos priklauso labai daug…
 
Kuo tvirčiau jaučiamės, tuo aukščiau kopiame
 
Kuo tvirčiau viduje jaučiamės, tuo į aukštesnius kalnus ir kopiame. Tai pasakytina ir apie aukštus gyvenimo siekius, ir apie smulkmenas. Nuo mūsų „stuburo“ priklausys, ar ieškosime geriau apmokamo darbo ir kokį atlyginimą mums mokės. Nuo jo dažnai priklauso ir mūsų nuotaika. Žmonės su silpnu „stuburu“ dažnai save „nurašo“ ir todėl būna amžinai nelaimingi ir niūrūs. Tik mūsų „stuburas“ nulems, ar išdrįsime nutraukti santykius, kurie neteikia nei džiaugsmo, nei laimės, bet sukuria papuvusį komfortą ir pilką stabilumą. Nuo jo priklausys, ar paprašysime geresnio stalelio restorane, ar išdrįsime išsakyti savo nuomonę, ar surizikuosime prieiti prie patikusio žmogaus pirmas…
 
Parengta pagal www.108studija.lt
  

Žymos: Pasitikėjimas savimi, savivertė, savigarba

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Mama klausia dukters:
- Dukrele, o kur visos bandelės?
- Nežinau, bet daugiau taip nedarysiu...