Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   balarama.lt   |   2016-07-19

Baimė – meilės sau ir kitiems trūkumas

  
Baimė – meilės sau ir kitiems trūkumas
© google.com
Daugelis žmonių patiria krizę to net nepastebėdami arba nenorėdami pastebėti.
Baimė ateina kuomet aš noriu kontroliuoti viską, ir statyti save į centrą.

95 % visų ligų sukelia stresas. Jo priežastys: klaidingų tikslų išsikėlimas, nuovargis, nusivylimas ir baimė.

Pagal PSO statistiką, tik 5 % žmonių yra sveiki, 15 % sergantys (jiems diagnozuotos ligos), o 80 % sutrikusios sveikatos (kamuoja nemiga, lėtinis nuovargis, energijos stygius, sumažėjęs atsparumas ir t. t.) Panagrinėkime baimės energiją.
Kas yra baimė ir iš kur ji atsiranda?
 
Kaip matome, baimė yra viena iš streso priežasčių, ir – kaip sakė vienas Romos filosofų – „bijome ne dėl to, kad sunku, sunku dėl to, kad bijome“. Iš tiesų baimė yra vaikiškas, nebrandus jausmas. Ji yra didžiausias žmogaus trukdis pakeisti esamą tikrovę ir mokėti adekvačiai priimti save ir kitus. Jos šaknys gilios, ir dažniausiai susijusios su vaikyste. Su tuo, kokioje šeimoje ir kultūroje augome, su pasąmoninėmis traumomis vaikystėje, kurias dažnai patiriame šeimoje, darželyje, mokykloje, kieme ir t. t. Mūsų tėvų ir protėvių baimės taip pat yra perduodamos iš kartos į kartą ir giliai įsišaknijusios mumyse.
 
Baimė ateina kuomet aš noriu kontroliuoti viską, ir statyti save į centrą. Troškimai ir viltys sujaukia protą. Nuolaidžiavimas sau, asketizmo trūkumas, greitos laimės vaikymasis tenkinant jusles – visa tai skatina vartotojiškumą, konkurenciją, apgavystę. Tuomet protas stipriai įsitempia, tampa neramus, nes lengvai pripranta prie kasdienių įpročių, kuriuos sudaro 95 %. Tai yra, tik 5 % į savo gyvenimą kasdien mes priimame kažką naujo, visa kita 95 % – pasąmoninės mintys, mašinali elgsena ir automatinės emocinės reakcijos. Beje 90 proc. mūsų baimių neišsipildo, todėl kartais atrodo bijome ir nesuprantame kodėl.
 
Pirmoji streso stadija – krizė. Kodėl žmonės nenori keistis? Todėl, kad daugelis žmonių patiria krizę to net nepastebėdami arba nenorėdami pastebėti. Kai nutinka kas nors nemalonaus, viskas nustumiama išorinei aplinkai, darosi kalti kas tik nori, bet ne mes. Kai žmogų ištinka krizė, jis bando išlikti, bet ne mokytis, o išlikimo instinktai yra aštrūs ir jie kuria pačius ekstremaliausius scenarijus. Ilgainiui žmogus siekia tapti visagalis arba beviltiškai kabinasi į gyvenimą ir tampa aplinkybių auka.
 
Žmonės, jei sugalvoja keistis, ne visada įstengia tai padaryti, todėl, kad nežino kaip. Be to, tai nėra greitas procesas, jei daug metų murkdėmės neigiamų emocijų purvynėje, jos stipriai įaugo mums į kraują, o sąmoningasis protas negali taip paprastai suvaldyti pasąmonėje esančių nuostatų. Keičiant savo asmeninę tikrovę nedera skubėti. Labiausiai reikia atkreipti dėmesį į savo mintis, elgesį ir emocijas. Kai pastebime savo elgesį, kai mintys tampa nepavojingos, o emocijos netampa mąstymo pagrindu – pasikeičia ir asmeninė tikrovė. Svarbus naujo gyvenimo etapo faktas – žmogus, atradęs ir pajutęs sėkmę ir laimę turi polinkį „įsisiūbuoti“ ir dažnai neturi savikontrolės mygtuko pailsėti nuo atrasto savęs pažinimo. Jam norisi greito progreso, ir ateina savęs pažinimo dėl savęs pažinimo laikotarpis. Tai galima pavadinti fanatizmu, iš kurio „išaugama“ su vyresniųjų pagalba. Progresas ateina pats savaime, kai paisome mokytojų nurodymų ir koncentruojamės ne į rezultatą, o į procesą.
 
Ką daryti, kad vaikai „nepapultų po tėvų baimių presu“?
Gyventi dėl savęs dabar tapo populiaru. Kai kurie jauni žmonės net negali pagalvoti apie vaiko pradėjimą, nes šis epicentras atima iš tėvų komfortą. Mes, suaugę, vaikomės komforto gyvendami diskomforte, o gimę vaikai sukelia dar didesnį diskomfortą. Darosi neramu. Mes neturime laiko sau, o čia dar vaikai. Mes negalime pradėti gyventi dėl kitų, jei mūsų nemokė tarpasmeninio bendravimo, šeimos psichologijos, humanistinės pedagogikos nei mokykloje, nei universitete. O kam? Giliau pamąsčius, to nemokyti – tai kurti degraduojančią ir depresuojančią tautą. Kaip galima sukurti gražią šeimą, jei nėra gerų pavyzdžių ir niekas mūsų to nemokė?
 
Tam, kad vaikams nediegtume savo baimių ir kad vaikas atskirtų savo emocijas nuo tėvų, tėvams, prieš pradedant vaikus, reikia labai pagalvoti, ar mes savo „procesoriuje“ turime laisvos vietos vaikų emocijoms? Ar mes įsivaizduojame, kad jie ateina jau turėdami prigimtį? Ar suprantame, kad jie turi norus? Ar mes esame pakankamai subrendę ir nesavanaudiški, kad pradėtume vaikus?
 
Ar mes suprantame, ką reiškia, kai vaikai ne tik juokiasi, bet ir verkia, kai vaikai ne tik miega, bet ir nemiega, kai vaikai ne tik valgo, bet ir nevalgo? Ar mes esame tokie tėvai, kokius mes norime, kad matytų mūsų vaikai?
 
Šeima praturtinta tik tuo atveju, jei vaiko atėjimas į šeimą yra nesavanaudiškas ir tėvai neturi kažkokių projekcijų, kad vaikai gimsta su defektais. Ar supranta, kad juos reikia ne perauklėti, o padėti jiems atpažinti savo norus, prigimtį, emocijas ir lydėti gyvenimo keliu. Žinoma, tėvai su vaikais elgiasi, kaip moka ir siekia užauginti kaip, mano, bus geriausia jam ir tėvams. Nei vieni tėvai nenori blogo savo vaikams, tačiau pagal didelius skyrybų rodiklius, pablogėjusius kognityvinius vaikų gebėjimus, dažnėjantį autizmo sindromą, galima daryti išvadą, kad visos problemos dėl žinių trūkumo.
 
Problemų spręsti nereikia, kai žinai, kokia linkme eini, todėl, galima sakyti, skleidi potencialą – išvengi problemų. Baimės opiumas yra ne drąsa ir ne narsa, ne pasitikėjimas ir ne kova – tai meilės mokslas. Kaip sakė psichologas Džonas Feivorsas, gyvenimas yra meilės mokykla.
 
Tėvams, kurie pamatė savo klaidas, yra be galo sunku susitaikyti su tuo, kad anuomet trūko žinių. Jie jaučiasi pernelyg greitai spaudžiami mokytojų keisti savo pasaulėžiūrą ir auklėjimą. Tokius tėvus galima pagirti, nes pamatyti savo neišmanymą – tai pirmas etapas pokyčių link. Praeities nepakeisi, tačiau ateitį pakeisti galime.
 
Pokyčiai
 
Žinoma, ateitį keisti yra labai sunku, jei mes nežinome paprasčiausių dalykų: ką, kada valgyti, gerti, ko nevalgyti, negerti; kada keltis, kada miegoti; kada galima sportuoti, kada – ne; kada galima linksmintis, kada ilsėtis, kaip sveikatintis pačiam, kaip gyventi natūraliai, kad nesirgtume – ir tai tik pagrindai. Televizija, kompiuteriniai žaidimai, narkotikai/alkoholis, maniakiškas apsipirkinėjimas, lošimai ir pornografija taip užvaldė tautą, tad kaip galime nebijoti? Išvardinau visus šiuos dalykus tam, kad suprastumėte, į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį norint pasikeisti.
 
Visų pirma, suaugusiems reikia prisiimti atsakomybę už save, o paskui už vaikus. Nelaimingi tėvai negali vaikų padaryti laimingais, jie gali tik parodyti, kaip tapti nelaimingu. Vaikai yra tėvų kompleksų veidrodis.
 
Svarbu išmanyti, kaip sukonstruota makro visata. Mes esame mikro visata ir turime paklusti makro visatos dėsniams.
 
  

Žymos: Sveikata, baimė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petriukas varto receptų knygą. Susiraukia ir sako mamai:
– Bloga knyga...
– Kodėl?
– Nes visi receptai prasideda žodžiais „Paimkite švarų indą...“
document.write ("<\/scr"+"ipt>");