Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, Alfa.lt   |   2019-03-18

Kodėl kai kurie žmonės nenori suaugti? Amžinos mergaitės ir berniuko sindromas

  
Kodėl kai kurie žmonės nenori suaugti? Amžinos mergaitės ir berniuko sindromas
© pixabay.com

Infantilūs žmonės paprasčiausiai įstrigę vaikystėje. Jie atkakliai stengiasi šitaip praleisti visą likusį gyvenimą.

Infantilūs žmonės – vyrai ir moterys, kuriems seniai per 20, 30 ar 40 metų. Ar jiems pavyks išlikti vaikais?
Kas yra infantilizmas? Ir kas tie infantilūs žmonės?
 
Infantilizmas (lot. infantilis – vaikiškas) – nebrandus išsivystymas, žmogaus elgesyje ir išvaizdoje išsaugoti bruožai, būdingi ankstesniems vystymosi etapams. yvenime tai būna fiziologiškai suaugę, tačiau psichologiškai nesubrendę žmonės (ir vyrai, ir moterys), kurie reaguoja ar žvelgia į viską, kas vyksta aplink juos, kaip vaikai:
 
*trypia kojomis, šaukia ir verkia, kai kiti jų reikalavimų negirdi;
 
*nepatenkinti papučia lūpas ir įsižeidžia, kai nepildomos jų užgaidos ir troškimai;
 
*dėl visų savo nesėkmių ir pralaimėjimų kaltina aplinkinius žmones, o ne savo tingėjimą ir ribotus sugebėjimus; *reikalauja meilės ir rūpinimosi iš visų – kolegų darbe, tėvų, net savo vaikų – be atsakomųjų veiksmų iš savo pusės. Anot jų, visi turi ir privalo rūpintis jais ir priimti juos tokius, kokie yra;
 
*nesijaučia niekam skolingi ir nepripažįsta, kad tos pačios taisyklės turi galioti visiems. Koks pagrindinis visų šių infantilių asmenybių skiriamasis bruožas?
Svarbiausia yra jų požiūris į įsipareigojimus ir gyvenimo sunkumus. Infantilūs žmonės kaip vaikai perkelia savo atsakomybę už įvykius kitiems žmonėms, reikalaudami malonumų, jų poreikių patenkinimo ir palankių sąlygų sau sudarymo. Tokie infantilūs žmonės, iš vienos pusės, yra egocentriški – orientuoti į save ir savo norus, iš kitos pusės, jie nesupranta daugybės dalykų, kurie vyksta su jais jų gyvenime, ir nesistengia suprasti. Todėl jie labai dažnai patenka į jiems nesuprantamas afektines būsenas. Tokio infantilaus elgesio pagrindas yra psichologinis apsauginis mechanizmas, kuriuo naudodamiesi žmonės išmoko prisitaikyti ir išgyventi gyvenimo sunkumus bei nesėkmes. Kiekvienas žmogus per daugybę metų susikuria sau tokias psichologines apsaugas. Infantiliems – tai regresija, kuri ir nulemia jų strateginę gyvenimo sunkumų įveikimo liniją.
 
Regresija – sugrįžimas prie to, kas pažįstama, prie seno veikimo būdo po tai, kai buvo pasiektas naujas kompetencijos lygis. Tai reiškia, kad augdami infantilūs žmonės tikrai sužinojo ir išmoko naujų reagavimo į tikrovę būdų, tačiau tam tikrose situacijose jie iš įpratimo regresuoja į vaikystę ir sugrįžta prie ankstyvame amžiuje išmoktų elgsenos stereotipų, kad pasiektų, ko trokšta, ir nesusidurtų su kliūtimis. Jiems reikia stipriau papūsti lūpas, garsiau parėkti, paverkti, įsižeisti, apsimesti silpniems, kad koks geras žmogus jiems padėtų išspręsti jų problemas. Infantilūs žmonės nenori pripažinti, kad gyvenimas nėra vien žydroji pakrantė su dievišku šokoladuku rankoje, kad gyvenimas – tai ir triūsas, ir nusivylimai, ir praradimai, ir suvaržymai. Jie nori gyventi pagal malonumų principą, atmesdami realybę. Žinoma, toks gyvenimas iki tam tikro laiko jiems pavyksta ir net būna labai patogus.
 
Su metais įsižeidimai, kad jiems kiti nepadeda ar padeda ne taip, kaip norėtų, kaupiasi. Kad neliktų visai vienas, žmogus bus priverstas tas nuoskaudas meistriškai slėpti nuo svetimų akių, tačiau sielą draskys pyktis ir apmaudas, kurie sukels psichosomatinius susirgimus arba privers vartoti antidepresantus. Nepakenčiamas infantilių žmonių charakteris su laiku apauga dar didesnėmis pretenzijomis ir konfliktiniais veiksmais ir tampa pirmąja priežastimi, kodėl jie negali sukurti stiprių ir ilgalaikių santykių. O gyvenimas be šeimos po 40-ies kai kuriuos priverčia ieškoti atsakymo į klausimą „O gal priežastis vis dėlto glūdi manyje?“ Tokie žmonės kebliose situacijose jaučiasi 3–5–7 metų vaikais. Jie įpratę gauti viską be jokių pastangų ir nusivylimų.
 
Už jų pečių gali būti kelios santuokos ir ne vienas vaikas, sėkmingas savas verslas arba nebūti nieko – nei materialinė gerovė, nei vaikų skaičius nėra brandos požymis. Infantiliems žmonėms nesuprantama, kad svarbiausia, ko jie savo gyvenime negavo, yra: *frustracijos išgyvenimo patirtis – neįgyvendintų troškimų, pralaimėjimų, praradimų; *savarankiško pasirinkimo ir atsakomybės prisiėmimo už savo sprendimą patirtis; *ambicingų jausmų – blogų ir gerų – nukreiptų į vieną žmogų, išgyvenimo patirtis. Ir nors jų pagrindinis poreikis jau „Padėkite man suaugti“, net peržengę 40 metų ribą (savo infantilių galimybių barjerą), jie atkakliai laukia pokyčių, kurie turėtų įvykti tarsi burtų lazdele pamojus, be jokių jų asmeninių pastangų. Juk tiek metų sėkmingai pragyventa pagal tokį scenarijų. Todėl infantilūs žmonės ne šiaip sau įstrigę vaikystėje. Jie atkakliai stengiasi išsaugoti tokią padėtį visą gyvenimą. 
 
Ar pavyks jiems tai padaryti?
 
Paprastai ant 40 metų slenksčio gyvenimas priverčia susimąstyti ir liautis kaltinti kitus, įvertinti savo elgseną. Deja, į tokius klausimus dažniausiai būna sunku pačiam surasti atsakymus.
  

Žymos: Santykiai, Psichologija, infantilumas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pas gydytoją:
– Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
– Gydytojau, betgi aš vyras!
– Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.