Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Eglė MAKUŠKAITĖ   |   2010-02-15

Mama, aš gėjus

  
Mama, aš gėjus

Pasaulyje ir Lietuvoje vykstant aršioms diskusijoms dėl homoseksualumo, homofobijos ir netradicinės orientacijos žmonių teisių bei laisvių, nublanksta žemiška ir nepolitizuota šios problemos pusė. Paprasti žmonės, jų kasdienės istorijos, džiaugsmai ir rūpesčiai... Šį kartą TIESA siūlo prisiminti, kad svarbiausia – meilė, nepaisant, kas ir kaip ja dalinasi.



Du mano pašnekovai – Didžiojoje Britanijoje studijuojantis malaizietis JONATHANAS LAU ir lietuvis VILIUS (vardas pakeistas), Londone kremtantis teisės mokslus. Pirmasis – nebijo fotografuotis ir drąsiai kalba apie tai, kas rūpi visiems – šilumos, draugystės, meilės paieškas. Antrasis negali atsidžiaugti būdamas Londone – jis neseniai apsigyveno po vienu stogu su savo vaikinu Jimu. Tačiau išduoti tikrojo vardo ir parodyti veido lietuvis Vilius neišdrįso. Dvi skirtingos ir kartu labai panašios istorijos apie svarbiausią dalyką – meilę.
 
Mama, aš – gėjus“
– Jonathanai, kada supratai, kad esi homoseksualus?
– Kai man buvo 12 ar 13 metų. Ėmiau pastebėti, kad, kai žiūriu filmus, mane domina ne tik merginos, bet ir vaikinai. Buvau vaikas, tad per daug nekreipiau į tai dėmesio. Bet pamažu vis labiau ėmė traukti vyriška lytis. Kai suėjo 15-ka, supratau, kad esu homoseksualus.
 
– Ar lengva tai suvokti? O gal bandei kovoti su savimi, neigti, pasikeisti?
– Tuomet tai buvo lengva, o problemų atsirado vėliau. Netradicinės orientacijos žmonėms tenka susidurti su daugybe sunkumų. Atrodytų, kas čia tokio – būk savimi, nebijok to pripažinti, ir pasaulis mylės tave tokį, koks esi. Bet jei esi heteroseksualus, tau nereikia per šeimos pietus mamai pranešti: „Beje, mama, aš – tradicinės orientacijos.“ Nežinau, kiek laiko turės praeiti, kol homoseksualumas bus priimamas taip pat, kaip heteroseksualumas.
 
– Ar tavo šeima žino apie tavo lytinę orientaciją?
– Ne, apie tai žino tik geriausi draugai. Neslepiu, kad esu homoseksualus, bet kol niekas neklausia, nesiskelbiu.
 
Susipažįsta internetu
– Merginos sako, jog homoseksualai per daug skundžiasi, kad sunku susirasti antrąją pusę. Bet juk niekam antros puselės paieškos nebūna lengvos...
– Tiesa, visiems dėl meilės tenka pereiti per ugnį ir vandenį. Nenoriu, kad žmonės mane matytų „nuskriaustojo“ vaidmenyje, tačiau homoseksualiems žmonėms išties sunkiau. Visų pirma, pati paieška sudėtingesnė. Juk jei gatvėje akis užkliuvo už patikusio vaikino, neprieisi ir nesakysi: „Labas, gal tave traukia vaikinai?“ (juokiasi – aut. past.). Heteroseksualiems žmonėms lengviau – bent jau tikimybė, kad įsižiūrėjai „tinkamos orientacijos“ žmogų, kur kas didesnė.
 
– Kokios populiariausios vietos susipažinti? Gėjų klubai?
– Taip. Bet pasakysiu atvirai, jei ieškai rimtos draugystės, gėjų klubas – tikrai netinkama vieta. Tai nelabai skiriasi nuo kitų naktinių klubų: kokia tikimybė, kad vaikinas, kurį sutikai vakar klube, bus tas vienintelis? Juk žmonės tokiose vietose retai kada ieško rimtų santykių.
 
– Kur, tavo manymu, geriausia vieta sutikti artimą sielą?
– Internetinės svetainės, pažinčių portalai. Aš ten irgi lankausi. Pavyko susipažinti su įdomiais žmonėmis, bet, deja, to vienintelio dar nesutikau. Tiesa, su vienu vaikinu viskas buvo kiek rimčiau, bet paskui supratau, kad jis – ne mano žmogus, nes buvo pernelyg atviras.
 
– Ką reiškia „pernelyg atviras“? Ar tau nedrąsu demonstruoti jausmus viešai?
– Nesigėdiju ir nebijau visuomenės nuomonės, ypač Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto, nesijaučiu gerai viešumoje glėbesčiuodamasis su vaikinu. Gal dėl to, kad žinau, kaip giliai homofobija dar tūno žmonių pasąmonėje. O gal kaltas mano charakteris? Bet juk ne visos ir heteroseksualios poros mėgsta savo jausmus rodyti viešumoje.
 
Įsimylėdavo ne tuos
 
– Gimei ir gyvenai Malaizijoje, o dabar jau trejus metus esi Anglijoje. Ar skiriasi požiūris į homoseksualus čia ir tavo gimtojoje šalyje?
– Malaizija – itin konservatyvi šalis. Homoseksualumas ten paprasčiausiai nepriimtinas. Myliu savo šalį, bet nemanau, kad galėčiau ten gyventi. Anglijoje – kitaip. Nesakau, kad čia idealu, visuomenė ir čia susikausčiusi, bet, aišku, nepalyginsi su Malaizija. Jei rasiu savo žmogų, su kuriuo norėčiau praleisti likusį gyvenimą, svajoju gyventi Kanadoje. Arba Los Andžele.
 
– Ar kada nors rimtai mylėjai?
– Taip, keletą kartų. Tačiau visuomet įsimylėdavau netinkamus žmones. Taip jau nutiko, kad dvi didžiausios gyvenimo meilės – geriausi mano draugai, kurie buvo tradicinės seksualinės pakraipos.
 
– Ar prisipažinai jiems apie savo jausmus?
– Teko. Negalėjau to laikyti savyje – tai man atrodė nesąžininga. Pirmasis draugas sužinojęs iš karto atsiribojo nuo manęs. Jam ta mintis pasirodė nepakeliama. Antrasis viską suprato ir priėmė mane tokį, koks esu. Pasipasakojus man palengvėjo, bet reikėjo laiko, kad „nuryčiau“ jausmus. Deja, tai neišgelbėjo mūsų draugystės – jau gerus metus nesikalbame. 
 
– O kaip su merginomis? Ar jos tavęs niekada netraukė?
– Susitikinėjau, ir ne su viena. Su merginomis jaučiausi gerai, jos mane traukė kaip asmenybės. Tačiau tai – ne viskas, ko reikia visaverčiams santykiams. Juk turi jausti pilnatvę. Mergina nedraugautų su vaikinu vien dėl to, kad jis mielas ir geras – turi jausti jam fizinę trauką, ar ne?
 
– Ko palinkėtum tiems, kurie vis dar ieško meilės?
– Meilė visiems vienoda – ji skatina elgtis taip, kaip liepia širdis, ir tu net neturi teisės priešintis. Tad palinkėčiau nesipriešinti ir mylėti.
 
Prisipažinti – dar ne laikas
 
– Viliau, kodėl nenorėjai atskleisti savo tikrojo vardo? Kieno reakcijos bijai?
– Nieko nebijau. Tiesiog nenoriu, kad artimieji naujienas sužinotų iš spaudos. Bijau, kad močiutės neištiktų infarktas (juokiasi – aut. past.). Dauguma draugų Lietuvoje irgi nežino mano tikrosios orientacijos. Dar neatėjo laikas pasakyti. Labai juos myliu, bet nesitikiu, kad šiuo metu jie mane suprastų.
 
– Bet juk žmonės Lietuvoje darosi vis liberalesni...  
– Ar tikrai? Pažiūrėk, kokie debatai vyksta dėl vaikų apsaugos įstatymo, gėjų parado Vilniuje. Džiugu, kad apie tai diskutuojama, be to, daug heteroseksualių žmonių stoja už toleranciją ir lygias teises. Tačiau didžioji dauguma vis dar įsivaizduoja homoseksualus kaip protinius ir fizinius iškrypėlius, kurie paradais vilioja vaikus jungtis prie jų gretų. Labai nuliūdau pamatęs, kad keletas gerų draugų prisijungė prie „Facebook“ grupės „Aš – prieš gėjų paradą Vilniuje“. Manau, savo prisipažinimą teks atidėti dar porai metų, gal tada žmonės pakeis nuomonę apie seksualines mažumas.
 
– Kaip tavo gyvenimo draugas reaguoja į tai, kad slepi savo orientaciją?
– Tiesą sakant, porą kartų esame dėl to rimtai susipykę. Aš pažįstu visus jo draugus, esu supažindintas su jo tėvais. Jimui nesmagu, kad jis nieko nežino apie mano gyvenimą Lietuvoje, šeimą ar draugus. Tačiau jam tenka susitaikyti su tokiu mano apsisprendimu.
 
Neįtarė, kad yra gėjus
 
– Kiek laiko esate su Jimu? Kaip susipažinote?
– Prieš trejus metus susitikome draugų vakarėlyje. Jis – labai vyriškas, linksmas, iškalbus, nuolat apsuptas gražiausių merginų. Nors iškart krito man į akį, pusmetį buvau įsitikinęs, kad jis – tradicinės pakraipos. Galiu drąsiai pasakyti: stereotipinis požiūris, kad gėjų lengva atpažinti, yra klaidingas! (juokiasi – aut. past.)
Tik vėliau vienas draugas prasitarė, kad Jimas klausinėjo apie mane. Žandikaulis man atvipo sužinojus, kad jis homoseksualus ir domisi manimi – buvau devintam danguje! Paskui viskas klostėsi įprastai: pasimatymai, vakarienės, kelionės... O šiemet kartu pradėjome nuomotis būstą. Viskas tiesiog fantastiška!
 
– Jau čia pat Valentino diena. Gal turite ypatingų planų?
– Mėgstame vienas kitą džiuginti. Pernai jis man parengė fantastišką staigmeną, tad šiemet aš pasistengsiu. Tikslios programos dar nesudariau, tačiau važiuosime į Velsą. Seniai norėjome ten apsilankyti, bet nepasitaikė palanki proga. Beje, kitą mėnesį keliausime į Graikiją švęsti trečiųjų draugystės metinių.
 
– Gal ateityje ketinate ir žiedus sumainyti?
– Labai norėčiau, bet apie tai dar anksti šnekėti. Esame jauni, man dar reikia pabaigti universitetą, o Jimas ką tik buvo paaukštintas pareigose, jo laukia daug darbo. Be to, kaip jau sakiau, reikia sulaukti tinkamo laiko, kai galėsiu nusikratyti dvilypio gyvenimo ir savo tikrą orientaciją atskleisti šeimai ir draugams Lietuvoje.
 
– Jei sukurtumėte šeimą, ar svarstytum galimybę gyventi Lietuvoje?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, bet turbūt ne. Ir visai ne dėl visuomenės požiūrio į homoseksualus. Tiesiog abu bent artimiausią dešimtmetį norime keliauti, ieškoti ir daug ką patirti. O tada rasti savo rojaus kampelį, kur jaustumėmės saugūs ir laimingi.
  
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyras sako žmonai:
- Tu niekada nerastum antro tokio kaip aš!
Žmona nusišypso:
- O kas tau sakė, kad aš norėčiau tokio antro?