Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Giedrius Drukteinis   |   elegancija.eu   |   2014-09-13

Pralaimėti lengviau, nei laimėti?

  
Pralaimėti lengviau, nei laimėti? Laimėti gali ne kiekvienas, kaip ir susitaikyti su pralaimėjimu.

Pasaulio futbolo čempionatas, šiemet vykęs Brazilijoje, anot specialistų, baigėsi logiškai ir dėsningai, nepateikęs jokių ypatingų staigmenų.

 Kaip ir kaskart, pamatėme visko: džiaugsmo ir ašarų, gražių atletų ir dailios aprangos, meistriško žaidimo ir spalvingų aistruolių. Tik šiame čempionate akivaizdžiai padaugėjo egzotiškų šukuosenų ir tatuiruotų futbolininkų (finale kartais tai net atrodė kaip kultūrinių vertybių dvikova tarp nuobodžiai nespalvotų vokiečių ir rašalu išsimarginusių indėnų).
Futbolas – televizijos sportas
 
Būtent televizija leido mums visiems pamatyti liūdintį po pralaimėjimo finale geriausią pasaulio futbolininką Lionelį Messi. Be abejo, jo buvo gaila. Liūdesys yra, matyt, įprasta lietuvių sporto aistruolio būsena, nors žmonės šneka, kad „ten“ vienodai linksminasi tiek laimėjusiųjų, tiek pralaimėjusiųjų gerbėjai – tiesiog visi „turi gerą laiką“, kaip sako amerikiečiai. Nelaimėjai šiandien – laimėsi rytoj.
 
Praėjo minutė – L. Messi tebeliūdėjo, ir pradėjo darytis keista. Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis koktu. Dar po minutės jau norėjosi jam sušukti taip, kaip vaikystėje guosdavom pralaiminčius: „Girdi, juk ne iš karvės žaidžiam!“ Dar po minutės, jam tebeliūdint, pradėjo darytis pikta. Ir dar po minutės – nuobodu.
 
Nepasveikino vokiečių su pergale
 
L. Messi nenusišypsojo, praktiškai net nepersimetė žodžiu su savo komandos „draugais“ (jei galima juos taip pavadinti), akivaizdžiai nepasveikino vokiečių su pergale, niekam net nepagrasino, kad „po ketverių metų mes, argentiniečiai, jums pademonstruosime, kas yra tikrasis pasaulio čempionas“. Jis liūdėjo ir liūdėjo, kaip tikras lietuvis, ir gal net atrodė… garbingai – negrąžė rankų, balsiai nesielvartavo, nesispardė, nenumirė tiesiog aikštėje iš tokios gėdos, nepuolė į isteriją, neapsipylė ašaromis „kaip kokia boba“ (nors milijonieriams atletams tai atleidžiama).
 
Matydamas į save atkreiptas kameras, puikiai suvokdamas, kad jį mato milijardas pasaulio vaikų, laikančių jį savo dievaičiu, L. Messi pasirinko tokią laikyseną, kaip, jo manymu, ir turi atrodyti dievaitis – liūdintis, keliantis nevalingą užuojautą, giliai susimąstęs, tylus, užsisklendęs savyje. Vangiai priimdamas sveikinimus iš politikų ir futbolo funkcionierių (tai dar galima pateisinti) jis abejingai kilstelėjo Geriausio čempionato žaidėjo prizą ir nepabučiavo prakaitu ir krauju iškovoto sidabro medalio (jei būtų bent kiek protingesnis, išties būtų pasirodęs efektingiau, jei būtų sviedęs tą prizą ir medalį į jį „nervinančius“ fotografus).
Rūpėjo tik viena
 
Bet iš tikrųjų L. Messi tokiu savo elgesiu ir tokiomis grimasomis pademonstravo viso pasaulio vaikams kitą, tamsiąją suaugusio vyro esybę. „Tai ne jie laimėjo lygioje dvikovoje, tai aš, megažvaigždė, pralaimėjau dėl to, kad gyvenimas yra neteisingas“, – bylojo jo veidas. „Tai ne futbolo šventė, kaip melavo viso pasaulio žiniasklaida, tai farsas, kuriame sidabro medaliai nieko nereiškia“, – tvirtino jo akys. „Man nerūpi Geriausio čempionato žaidėjo vardas, nes šitą čempionatą reikia kuo greičiau užmiršti“, – skleidė žinią jo povyza. „Man nerūpi ištiestos tų varguolių-aistruolių rankos, siekiančios prisiliesti prie dievybės. Man nerūpi jų kvailas įsitikinimas, kad būtent jų sumokami pinigai pavirsta santaupomis mano indėliuose. Man nerūpi tie įkyrėję fotografai“, – matyt, norėjosi šaukti jam. – Nes man rūpi tik viena: aš. Aš! Aš!“
 
Ko galėjo pasimokyti vaikai?
 
Taigi, ką galėjo išmokti iš to epizodo mūsų, o ir viso pasaulio vaikai? Netikėti ateitimi, nes dabartis yra mėšlas. Nesveikinti nugalėtojų, nes jie laimėjo ne meistriškumu, o dėl kvailos lemties užgaidų. Nedemonstruoti optimizmo ir nesišypsoti žinant, kad į tave žiūri milijardas naivių pasaulio vaikų, nes tai ne „Turkish Airlines“ reklaminė nuotrauka, už kurią kaip reikiant sumokėta. Nesidžiaugti pasaulio vicečempiono ir Geriausio čempionato žaidėjo titulais, nes titulai yra visiški niekai, palyginti su asmeninėmis ambicijomis. Pademonstruoti storžievišką nepagarbą aistruoliams ir varžovams, neguosti savo komandos draugų, nes komandinis žaidimas yra tik fikcija, nes visiems aišku, kad žaidimas – tik aš, aš vienas. Viešai liūdėti it mažvaikiui, karvę pralošusiam, nes P. Kuberteno šūkis „O, sporte, tu – taika“ yra tik klejonės.
 
Nes didysis sportas – tai mirtinos gladiatorių kautynės, į kurias reikia žiūrėti ypač rimtai, nes pralaimėjusysis yra nužudomas.
 
 
Asmeninė tragedija?
 
„Bet L. Messi atvyko į šį čempionatą turėdamas vieną tikslą – laimėti Pasaulio čempionų taurės“– paprieštarautų koks pyplys. Nelaimėta Taurė – išties asmeninė tragedija šiam nuostabiam futbolininkui.
Bet ją laimėjo kiti, kurie, beje, atvyko į čempionatą su tuo pačiu tikslu. Ne kortomis, ne išleisdami į aikštę dvylika žaidėjų. Nemūvėdami bokso pirštinių ir nelaikydami rankose dar ir ledo ritulio lazdų. Kiti buvo geresni, kiti pademonstravo, jog reikia žaisti dar geriau, kad laimėtum tai, ko nori.
 
Žinoma, galbūt egzistavo ir kitos objektyvios priežastys, dėl ko liūdėjo L. Messi. Galbūt dėl užsitęsusios apdovanojimų ceremonijos jis nespėjo pakeisti lašelinės prižiūrimai motinai? Galbūt jis buvo pastatęs visas savo santaupas lažybų punkte už Argentinos pergalę? Galbūt jo šeimos nariai buvo paimti įkaitais ir iš jo buvo pareikalauta pralaimėti vokiečiams?
 
Mes to turbūt niekada nesužinosime, bet aišku viena – nepaisant visų tuščių lozungų apie žmonijos suartėjimą, komandinio žaidimo galią, tautų draugystę ir toleranciją, nepaisant per Olimpines žaidynes ar Euroviziją kartojamų banalybių „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, pasaulis tebėra susireikšminusių egocentristų irštva.
 
Todėl tokie vargšeliai kaip L. Messi mums, gyvenantiems prie Nacionalinio stadiono griaučių, sieloje bus labai artimi. Nes užuojauta ir gailestis pralaimėjusiam kažkodėl yra svarbesni už meistriškumą ir ryžtą laimėti. Nes saviplaka ir nusiminimas yra labiau suprantami už iniciatyvą ir sportinę dvasią.
 
Nes penkiolika metų zyzti apie prastą Lietuvos futbolo lygį yra lengviau, nei tą lygį pakelti. Nes nepastatyti stadiono yra lengviau, nei jį pastatyti. Nes nelaimėti yra visada lengviau, nei laimėti.
 
  

Žymos: Futbolas, Psichologija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Jeigu per ginčą gimsta pasiūlymas išgerti, vadinasi, ginčas dar nebaigtas.