„Kelis kartus per metus įvairūs leidiniai kreipiasi į mane, prašydami parašyti straipsnį tema „Kokios moteriškos savybės patinka vyrams“. Klausimas kiekvieną kartą formuluojamas vis kitaip, bet logika visada ta pati – psichologas vyras turi žinoti paslaptį, kaip moterims pasikeisti, kad taptų patrauklios visiems vyrams. Geriau įsigilinę suprastume: žmogus, kuris laisva valia stengiasi perdaryti save pagal potencialių partnerių skonį, paprastai nemato juose gyvų žmonių. Būsimas partneris šiame paveiksle vaizduojamas kaip paprastas robotas su mygtukais, kuriuos tereikia paspausti ypatingu būdu, ir robotas pajudės reikiama kryptimi, susižavės, įsimylės, užsimanys būti šalia, vesti. Svarbu tik surasti teisingą instrukciją ir įsisavinti nesudėtingus stimulų ir manipuliacijų variantus. Šią vaikiškai naivią viltį kruopščiai palaiko ir puoselėja įvairios industrijos, kurios dėl to uždirba milijoninius pelnus.

Pirmiausia tai įvairūs vyriški ir moteriški leidiniai, įvairaus kenksmingumo lygio gyvenimo efektyvumo mokymai. Visa tai palyginti nekalta problemos pusė. Kur kas baisiau, kad tokios pasiūlos vartotojas nemato žmogaus savyje. Nemato sudėtingos daugiasluoksnės asmenybės su unikalia gyvenimiška patirtimi, per dešimtmečius susiformavusio charakterio, kurio neįmanoma pakeisti valios pastangomis. Žmogus žvelgia į veidrodį ir mato jame ... prekę. Gaminį, kuris kažkodėl neturi didelės paklausos rinkoje. Jeigu tai tik netinkamas gaminys, vadinasi, jį reikia perdaryti ar bent gražiau įpakuoti. Funkcinis požiūris į save ugdomas nuo gimimo, sutvirtinamas vaikų darželiuose, mokyklose, poliklinikose, universitetuose. Nuo pat gimimo jūs buvote funkcija: vaikas, moksleivis, ligonis, šauktinis, gyventojas, darbuotojas, pensininkas ir visa, kas dar buvo tarp šių vaidmenų. Sovietmečiu asmenybės neturėjo paklausos, buvo reikalingos tik ištikimos produktyvios mašinos. Toks požiūris įsiskverbė į šeimą.

 

„Kokie dar jausmai ir išgyvenimai – sriubą suvalgyk, kepurę užsidėk!“ Išaugo ištisa karta žmonių, nežinančių, kad jie apskritai turi vidinį pasaulį, neturinčių priėjimo prie savo troškimų, išgyvenimų, reakcijų, skonių, nuo vaikystės praradusių sugebėjimą skirti gyvenimo spalvas, gyvenančių autopilotu, nuolat depresuojančių ar besisvaiginančių alkoholiu. Giliai įsitikinę dėl savo defektų, mitinių socialinių idealų neatitikimo ir būtinybės perdairyti save pagal šiuos idealus. Jie visą laiką ieško instrukcijų, kaip save performuoti – žurnaluose, psichologinėje literatūroje, internete, klauso tėvų, psichologų, trenerių, šventikų ir apgavikų psichopatų patarimų. Situacija ironiška tuo, kad asmeninio patrauklumo ir socialinio sėkmingumo didinimo instrukcijos iš tikrųjų egzistuoja. Jos visiškai nepriklauso nuo žmogaus lyties ir susideda tik iš dviejų žodžių – „jautrumo vystymas“.

 

Žinoma, kalbama ne apie emocingumo, kurį aukština prasti romanai ir pradedantys psichoterapeutai, didinimą, o jautrumo tiesiogine prasme – psichikos jautrumo atskirti signalus, einančius iš vidinės psichinės erdvės ir supančio pasaulio. Visos savybės, darančios žmones ypač patraukliais kaip romantinius partnerius, sutuoktinius, draugus, verslo partnerius ar pasilinksminimų bičiulius būna vienaip ar kitaip išaugusios ir gerai išvystyto jautrumo. Galima, kiek širdis geidžia, kopijuoti išorinius patrauklių ir sėkmingų žmonių atributus, bet be išvystyto jautrumo sau ir aplinkiniams, tokių pastangų rezultatai visada bus artimi nuliui. Būtent sugebėjimas palaikyti glaudų sąmoningą kontaktą su kitais ir savimi skiria kvailį nuo išminčiaus, neadekvatų žmogų nuo adekvataus, paviršutinišką nuo gilaus, neturintį skonio nuo esteto, nuobodybę nuo kompanijos sielos. Atspėdamas natūralų klausimą, atsakysiu, kad jautrumo vystymo uždavinius (tarp kitų ne mažiau svarbių uždavinių) sprendžia atskira profesija – psichoterapija. Pats procesas yra visiškai unikalus kiekvienam žmogui ir, deja, nerealizuojamas pagal knygas, straipsnius ar virtualius maratonus.

 

Nė vienas metodas, pagrįstas manipuliacijomis ir iliuziniu savęs perdarinėjimu nesukelia tokių galingų ir patvarių pokyčių gyvenime, taip pat ir asmeniniame gyvenime, kokie įvyksta atstačius prarastą ryšį su savimi. Kai kada šis procesas iš išorės gali pasirodyti panašus į savęs perdarinėjimą – psichoterapijos metu žmonės dažnai deda dideles pastangas, kad pakeistų savo gyvenimą. Keičiasi jų skoniai, įpročiai, vertybės, asmeninės savybės. Bet tie pokyčiai nevyksta kaip bandymų prisiderinti prie svetimų skonių rezultatas. Jie vyksta natūraliai, pamažu grįžtant prie savęs, tyrinėjant save ir maksimaliai realizuojant savo žmogišką potencialą.“