Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Jolanta Bogužienė   |   2013-04-20

Psichologės komentaras: ta nelengva ikimokyklinukų amžiaus krizė (II dalis)

  
Psichologės komentaras: ta nelengva ikimokyklinukų amžiaus krizė (II dalis)

„Tiesa“ tęsia straipsnių ciklą apie vaiko vystymosi etapus. Prieš dvi savaites Jus supažindinome su gana nelengvu trejų metų raidos laikotarpiu, kai vaikas iš kūdikio virsta asmenybe, turinčia savo nuomonę ir reiškiančia norus. Galbūt tėvams ne visuomet priimtinu būdu...

Šį kartą – apie tolesnius žingsnius, kai vaikas pradeda atrasti savo santykį su aplinkiniu pasauliu, kurio ribos kasdien plečiasi.
Priartėjus prie mokyklinio amžiaus, t. y. sulaukus penkerių–šešerių metų, ateina naujas gyvenimas etapas ir vaikui, ir tėvams. Tai tas laikotarpis, kai prasideda bendravimas su bendraamžiais, auklėtojais ir mokytojais. Be to, vaikui gyvenant vis aktyvesnį gyvenimą, šalia jo atsiranda ir daugiau pašalinių žmonių, su kuriais reikia išmokti užmegzti kontaktą.
 
Šiame vaiko amžiuje formuojasi santykiai su tėvais keliose socialinėse sferose: „vaikas–suaugęs“ ir „vaikas–vaikai“. Tai pirmasis socialinis išbandymas.
 
Tai sudėtingas laikas. Juk anksčiau vaikas kovojo dėl savo savarankiškumo, o dabar prasidėjo kur kas sunkesni išbandymai – reikia susitvarkyti su naujomis emocijomis. Mat reikia suprasti, kaip elgtis yra teisinga, o pasielgus blogai išgyventi ne pačius šviesiausius jausmus. Tai didelė ir gana skausminga patirtis, tačiau natūrali ir būdinga kiekvienam.
 
Kaip visuomet, taip ir šiame etape labai svarbios tėvų namuose vyraujančios taisyklės, kurios tarsi savaime suformuoja vaiko norą būti suaugusiu; vaikas kopijuoja tėvų elgesio modelius.
 
Dažnai vaikui yra sakoma: „Na, jau kai eisi į pirmą klasę, tada būsi didelis.“ Vaikas labai laukia šio etapo ir įsivaizduoja, kad viskas staiga pasikeis – ir būtinai tik į gerą. Apie laukiančius sunkumus mažas žmogutis negalvoja, ir tai taip pat normalu. Mažo vaiko vargai – tėvų galvos skausmas.
 
Kol tėvai nuolat kartoja, kad greitai jų mažas vaikutis bus didelis, jis susikuria svajonę: kaip atrodys ideali jo aplinka, kurios dėmesio centre jis bus pats. Krizė prasideda tuomet, kai realybė prasilenkia su svajonėmis. Vaikas pradeda pergyventi dėl tam tikrų nepavykusių dalykų, atsiranda „jausmų logika“. Mažas žmogus išmoksta ir sako, kas jam patinka, o kas ne. Taip aplink save jis suformuoja tam tikrą aplinką ir, žinoma, aplinkinių nuomonę.
Sulaukusį šešerių ar septynerių vaiką pradeda gluminti „suaugusiojo statusas“, nes atsiranda labai daug pareigų, reikia laikytis taisyklių, o visus procesus dar nuolat kontroliuoja tėvai. Šalia iki tol buvusių kasdienių pareigų dar atsiranda ir papildomų: didelis vaikas turi daugiau padėti tėvams namuose, vis daugiau mokytis, užmegzti ir palaikyti draugystę su bendraamžiais. Atsiranda naujas jausmas ir suvokimas paties savęs ne tik kaip berniuko, sūnaus, žaidimų partnerio, bet ir draugo, bendraklasio. Vaikas ima suvokti savąjį „aš“.
 
Pasidaro svarbu, kaip jis pats bendrauja su aplinkiniais ir kaip su juo elgiasi aplinkiniai. Atsiranda šešiamečio ar septynmečio vaiko asmenybė; vystosi vidinė pozicija, kuri lieka visam gyvenimui ir nulemia žmogaus elgesį, jo veiklą, taip pat jo santykį su pačiu savimi ir jį supančia aplinka. Tėvai pastebi, kad jau neįmanoma ir negalima vaiko dėmesio nukreipti sudėtingose situacijose ir bandyti primesti vaikui savo nuomonę.
 
Prisiminkite, mieli tėveliai, kad vaikui būtina identifikuoti save su autoritetingu suaugusiuoju. Berniukui tai – tėtis, senelis, vyresnysis brolis. Mergaitėms – mama, vyresnė sesuo.
 
Daugumai vaikų nenuginčijamas autoritetas būna ir pirmoji mokytoja. Vaikai dažnai sako: „Kaip mokytojas pasakys, taip aš padarysiu.“ Tėvams reiktų su tuo susitaikyti ir nedemonstruoti savo nepasitenkinimo, net jeigu jų ir mokytojo nuomonės išsiskiria.
 
Pradėjus lankyti mokyklą atsiranda ir dar viena problema. Laikui bėgant vaikai nenori į ją eiti. Kodėl? Atsakymas gana paprastas: vaikai nenori mokytis, nes bijo sunkumų. O iš kur jie sužinojo, kad mokykloje sunku? Žinoma, kad iš tėvų pasakojimų. Tėvai apie tai garsiai diskutuoja namuose: kokią mokyklą išrinkti vaikui, kiek ten mokomasi kalbų, ar sustiprinta matematika...
 
Dauguma vaikų jau darželiuose išmoksta pakankamai rimtai mokytis. Tėvai kasdien kelia vis naujus tikslus, o pagrindiniai paprastai būna šie: skaityti ir rašyti. Ilgainiui tai tampa ir vaiko tikslais. Tačiau nereiktų užsimiršti ir skubėti. Viskam savas laikas.
 
Augant vaikui mokslas tik per gana ilgą laiką tampa draugu, kurio nereikia vengti ir bijoti. Be to, labai svarbu ir tai, kad pradėjus lankyti mokyklą būtų kuo mažiau streso. Prieš pradedant lankyti mokyklą pakeiskite vaiko režimą. Pabandykite pratinti atsikelti kiek anksčiau, o vakare ne naktinėti, bet laiku eiti miegoti. Supažindinkite vaiką su mokykla ir ten esančios klasės mokytojais. Jeigu vaikas bus supažindintas su savo mokykla, mokytojais, jam bus parodytas tualetas, žaidimų aikštelė ir t. t., tai jam daugiau suteiks pasitikėjimo savimi, jis jausis daug saugesnis ir neturės nerimo dėl nežinomybės.
 
Pirmus ar antrus metus neskubėkite apkrauti vaiko didele veikla, būreliais, muzika, sportu. Namuose turi būti rami aplinka, nes jam sunku pirmus mėnesius adaptuotis. Nekelkite balso ir nevadinkite jo visokiais žeminančiais žodžiais, nelyginkite su kitais vaikais sakydami, kad kiti klasėje gali, o tu ne... Ne visi gali būti tokie, kaip jis, o jis negali būti toks, kaip kiti. Kiekvienas yra unikalus, individualus ir negali tapti tokiu, kaip kiti.
 
Pasiimkite atostogų ir pabandykite padėti vaikui adaptuotis mokykloje, nes jam tai pakankamai sunkus periodas. Prisiminkite save vaikystėje, ir suprasite, kad perėjote nelengvą laikotarpį... Juk mes, tėvai, irgi buvome pirmaklasiai. Jeigu pastebite, kad jūsų šešiametis ar septynmetis pradėjo dažniau prašyti jūsų dėmesio, tampa irzlus, dirglus, nori dalyvauti jūsų, suaugusiųjų, pokalbiuose, tikrai drąsiai galite įtarti, kad jūsų mažylis jau keičiasi ir, žinoma, išgyvena amžiaus raidos krizę. Pabandykite pabūti konsultantu, bet ne draudėju.
 
Suteikite vaikui galimybę būti savarankiškam, skatinkite jį. Padėkite jam sunkiose situacijose. Pasiklauskite dažniau ir vaiko nuomonės vienu ar kitu klausimu, ir būkite pasiruošę ją priimti. Suteikite galimybę vaikui irgi išsakyti savo nuomonę garsiai, o jei ji jums nepatiko, išsakykite, kodėl nepatiko, tačiau tai darykite taktiškai, nežemindami vaiko ir jam nepriekaištaudami. Sekite savo kalbos toną, bendravimo kultūrą – juk vaikas kopijuoja jus, ir, jei kas jums nepatinka, žinokite: vaikas yra jūsų santykių, elgesio, net minčių veidrodis...
Mylėkite savo vaikus, ir jie jus mylės bei supras jūsų meilę.
 
 
 
  

Žymos: psichologės konsultacija, Santykiai, Vaikai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Koks tavo intelekto indeksas?
– Tiksliai nežinau... Pragyvenimui pakanka...