Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Jolanta Bogužienė, psichologė   |   2012-03-28

Psichologės konsultacija: baimė būti kitų žmonių aplinkoje

  
Psichologės konsultacija: baimė būti kitų žmonių aplinkoje

Socialinė fobija – vienas dažniausiai diagnozuojamų psichikos sutrikimų pasaulyje. Moterims šis sutrikimas pasireiškia du kartus dažniau negu vyrams. Didžiausios rizikos grupei priklauso jauni (18–29 m. amžiaus), vieniši, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys žmonės.

Liga dažniausiai prasideda paauglystėje, vidutiniškai nuo 16 m. amžiaus. Jos eiga lėtinė, o iki kreipimosi pagalbos paprastai praeina apie 10 m. Tačiau tik mažiau kaip 5 proc. sergančiųjų šia liga ieško gydymo. Tokie žmonės jaučia išankstinį nerimą galvodami apie buvimą su kitais žmonėmis ir dažnai jo vengia arba būdami jaučia stiprų stresą. Dar vienas svarbus kriterijus – socialine fobija sergančio žmogaus baimė trukdo jam siekti asmeninių ar profesinių tikslų, norimai tvarkytis savo gyvenimą.
Žmones kamuoja mintys apie tai, kad tam tikrose situacijose jie gali nesusikontroliuoti ir pasielgti netinkamai arba pasakyti netinkamus dalykus, ir tada aplinkiniai ims apie juos blogai galvoti. Dažniausiai pasitaikančios socialinės fobijos: baimė kalbėti su kitais ir atrodyti kvailai, sutrikti arba neturėti ką pasakyti, baimė, kad kiti neigiamai įvertins; baimė viešai valgyti, rašyti ar naudotis tualetu; baimė bendrauti su priešingos lyties asmeniu. Kai socialinė fobija pasireiškia tokiais simptomais kaip paraudimas, rankų virpėjimas, prakaitavimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis ar tuštintis, pacientai gali būti įsitikinę, kad šie simptomai yra pagrindinė problema, o apie nerimą bendraujant neužsiminti.
 
Žmonės, patiriantys socialinę fobiją, dažnai itin neigiamai galvoja apie tai, kas galėtų nutikti tokiose situacijose. Jiems dažnai kyla tokios mintys, kaip antai: „Aš nesugebėsiu sugalvoti, ką pasakyti, dabar apsikvailinsiu, žmonės pamatys mano nerimą“. Jie taip pat yra linkę kelti labai aukštus standartus, kurių sunku laikytis, pvz.: „Privalau būti malonus, gražus ir protingas, kad būčiau mėgstamas“ arba „Aš turiu patikti visiems“. Jiems gali būti būdingi ir neigiami įsitikinimai apie save, pvz.: „Aš nuobodus“, „Aš nenormalus“, „Aš kitoks nei kiti žmonės“ (neigiama prasme).
 
Socialinės fobijos paprastai susijusios su žemu savo vertės pojūčiu ir kritikos baime. Tokie žmonės linkę nuvertinti savo socialines fobijas dėl baimės ir gėdos, kad kiti į tai rimtai nepažiūrės. Jie bijo, kad gali ką nors padaryti taip, jog po to pajus pažeminimą ar sutrikimą. Bijoma patekti į socialinę situaciją, beveik visada sukeliančią nerimą, kuris gali būti panašus į panikos priepuolį. Vengimo elgesys trukdo dirbti, kliudo įprastinei socialinei veiklai, santykiams su žmonėmis, sukelia ryškų distresą, jog atsiras baimė.
 
Toks žmogus paprastai supranta, kad jo baimės yra nepagrįstos, kiekvienas susidūrimas sukelia fizinį nerimo jausmą, raudonavimą, prakaitavimą ar susirūpinimą dėl pažeminimo. Dažnai tokios situacijos arba iškenčiamos, arba jų pradedama vis dažniau vengti. Kai kurie žmonės, patiriantys socialinę fobiją, niekada neturėjo tinkamos galimybės išmokti socialinių įgūdžių, ir būtent tai lemia jų sunkumus socialinėse situacijose.
Yra ir žmonių, turinčių puikius socialinius įgūdžius, kurie socialinėse situacijose jaučia tokį didelį nerimą, kad jiems tampa sunku šiais įgūdžiais pasinaudoti. Dažnai tokių savybių turi ir narcistiškas žmogus, – jis, kaip ir sergantysis socialine fobija, būdamas draugijoje su kitais jaučia įtampą ir bijo būti įvertintas blogai. Čia reikia pastebėti, kad tas, kuris tikrai turi socialinę fobiją, niekada neturės tikslo būti pranašesnis už kitus.
 
Taikant terapiją, toks žmogus, turėjęs mažiau išvystytų socialinių įgūdžių, jų mokydamasis įsitikina, kad aplinkiniai nėra taip kritiškai nusiteikę vertintojai, kaip jam atrodė. Tokiam žmogui pakanka būti tokiam pat geram, o ne pranokti kitus, ir jis pradeda jaustis geriau.
 
Jeigu kalbėsime apie narcistišką asmenybę, kuri turi vidinį įsitikinimą, kad ji bevertė ir niekinga, todėl gali apsiginti tik vienu būdu – būdama nepakartojama ir pranašesnė už kitus ir gaudama patvirtinimą iš aplinkinių žmonių, kad tikrai tokia ir yra. Šiam žmogui nepakanka gerai jaustis socialinėje aplinkoje, bendrauti su kitais– jis siekia ir nori būti pats geriausias ir šauniausias, tik tada jis bus laimingas, nes pranoks visus kitus. Toks poreikis gali būti išreikštas silpniau arba stipriau, tačiau jis – narcicizmo pagrindas. Žmogui narcizui svarbiau ne tai, kaip yra, o kaip tai atrodo kitiems. Jo mintys sukasi vien apie tai, kokį jis įspūdį daro ar padarys kitiems.
 
Be to, narcistiški žmonės, susidūrę su nepakankamu dėmesiu, per menku įvertinimu, o tuo labiau kritika, daug dažniau jaučia pyktį ir susierzinimą. Nnet jeigu garsiai savo pykčio neišreiškia, viduje jie tyliai mąsto: „Kaip ji (jis) drįsta taip su manim elgtis!“
 
Tuo tarpu sergantieji socialine fobija, patyrę socialinę nesėkmę dažniau išgyvena liūdesį, nusivylimą, bejėgiškumą ir pyksta nebent ant savęs, bet ne ant kitų. Jie galvoja: „Aš iš tiesų tikras nevykėlis.“
 
Manau, vienas iš palinkėjimų narcistiškam žmogui būtų toks, kad norint keistis reikia atvirai ir nuoširdžiai pripažinti tas savo savybes, o jei žmogus sugeba tai pamatyti ir pripažinti, žinoma, prasideda keitimasis – tai jau pirmas žingsnis saviugdos link, kuris suteikia galimybę rinktis, kaip elgtis.
 
Svarbiausias gydymo tikslas yra susilpninti nerimą socialinėse situacijose iki toleruojamo lygio. Net nedidelį vengimo ir diskomforto susilpnėjimą sergantieji asmenys labai vertina. Iš psichoterapijos metodų, taikomų socialinei fobijai gydyti, daugeliu tyrimų yra įrodytas tik kognityvinės-elgesio terapijos (KET) veiksmingumas.
 
Terapija siekiama nutraukti išankstinių negatyvių minčių (pvz., „Mano balsas drebės ir pokalbio dalyviai pagalvos, kad aš visiškai kvailas“) ir elgesio ydingą ratą. Būtent neigiamos mintys sustiprina nerimą socialinėse situacijose ir neadaptyvų elgesį (pvz., sutrumpinama kalba), o tai, savo ruožtu, sukelia negatyvų savęs vertinimą („Mano kalba buvo baisi ir nesąmoninga, aš nusikalbėjau“) ir vėlesnį vengimo elgesį.
 
Kognityvinio restruktūravimo technikos padeda pacientui suvokti ir perdirbti neadaptyvias mintis bei suformuoti alternatyvias elgesio perspektyvas. Terapinės ekspozicijos technikos po truputį leidžia susidurti su baimę keliančiomis aplinkybėmis, kad pacientas mokytųsi naudoti kognityvines strategijas.
 
Jūsų psichologas išmokys jus atpažinti neigiamas mintis ir keisti jas į palankesnes ir labiau teigiamas. Jis padės jums palaipsniui susidurti su situacijomis, kurių taip bijojote praeityje. Tai padės jums atrasti, kad jūsų baimės paprastai netampa realybe. Konsultacijose jūs galėsite papildomai išmokti socialinių įgūdžių ir atsipalaidavimo būdų, kurie padės jausti didesnį pasitikėjimą savimi ir pajusti kokybiškesnį gyvenimą be baimės ir susikaustymo.
 
 
  

Žymos: Jolanta Bogužienė, Psichologija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Dviejų astronomų pokalbis:
– Mano apskaičiavimu, kometa praskries netoli Žemės po milijono šešių šimtų keturiasdešimt penkerių metų ir 3 mėnesių.
– Tu įsitikinęs? O tai iš mūsų po to juoksis...