Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Jolanta Bogužienė, psichologė   |   2012-01-25

Psichologės konsultacija: Priklausomybė nuo alkoholio

  
Psichologės konsultacija: Priklausomybė nuo alkoholio

Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga. Tai procesas, kuris vystosi daugelį metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir paties žmogaus pastangų keisti savo gyvenimo būdą.

Priklausomybė formuojasi etapais. Pirmiausia išsivysto psichologinė priklausomybė, vėliau – fizinė. Psichologinės priklausomybės etape žmogui tiesiog patinka alkoholio vartojimas, nes yra noras vartoti alkoholį dėl jo sukeliamo efekto. Žmogus ieško įvairių galimybių, situacijų, kad galėtų išgerti. Ryšys su alkoholiu tokiam žmogui yra svarbesnis už visus kitus santykius jo gyvenime. Jis nustoja kontroliuoti savo veiksmus.
Pavyzdžiui, jei žmogus žino, kad štai savaitgalį bus vakarėlis ir ten bus geriamas alkoholis, jis laukia tos dienos, galvoja apie tai, jog vakarėlyje galės išgerti, o kaskart apie tai pagalvojus net nuotaika pagerėja, tuo momentu pakyla darbingumas. Taip yra todėl, kad žmogui labai patinka teikiamas efektas – atsipalaidavimas, pakili nuotaika, tad net svajojant apie būsimą malonią savijautą darosi gera. Visi, kurie yra susidūrę su artimo žmogaus girtavimo problema, sugeba suprasti ją taip, kaip sugeba tik nedaugelis.
 
Tokiais atvejais šie žmonės jaučiasi vieniši ir paniekinti. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau, jei vienas šeimos narys yra priklausomas, kiti šeimos nariai taip pat taps priklausomi. Ši ligos forma vadinama kopriklausomybe. Kopriklausomybė – tai netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga, pasireiškianti fiziniais, emociniais, psichiniais negalavimais ir socialinio gyvenimo sutrikimais. Trumpiau tariant, jeigu šeimoje atsiranda priklausomas žmogus, visa šeima tarsi nejučia įsitraukia į nuolatinį problemų, susijusių su artimojo alkoholizmu, sprendimą. Įtraukiamas ne tik sutuoktinis, bet ir vaikai – palaipsniui tiesioginė priklausomybė persikelia ir į kitų šeimos narių gyvenimus.
 
Jie padeda priklausomam žmogui ne sveikti, bet sirgti. Artimieji padeda priklausomam žmogui sirgti, kai stengiasi perimti jo funkcijas, pareigas, kurių jis nevykdo, ištraukia iš visų nemalonių situacijų, apmoka sąskaitas ir skolas, materialiai išlaiko, valgydina, rengia. Koks tas priklausomas asmenybės tipas? Galima išskirti tokias priklausomo tipo asmenybės formas: akivaizdi, subtili ir menkai adaptuota.
 
Pagrindinis išreikštas jausmas – globos poreikis, kuris nulemia nesaugų, nesavarankišką, prieraišų ir paklusnų elgesį. Dažnai toks žmogus jaučiasi bejėgis, nevykėlis, žemos savivertės, nepasitikintis savimi, mano, kad už jį kiti žmonės yra kompetentingesni. Pagal elgesio komponentą sustiprėja rizika būti atstumtam ir paliktam tam žmogui palankių ir svarbių asmenų. Priklausomybė ne visada gali būti pasyvi, t. y., kaip jau ir minėta, priklausomo tipo žmogus, norėdamas sumažinti riziką būti paliktas ir norėdamas padidinti priešiškumo jausmą, gali naudoti aktyvias dramatiškas strategijas, kurias sudaro tokie emocinių savybių elementai: išsiskyrimai, grasinimai, parasuicidiniai bandymai. Šios strategijos naudojamos siekiant apsisaugoti.
  
Kitas principas – savęs įsivaizdavimas ne visada atspindi realias asmens savybes. Be to, priklausomybė vertinama kaip nebrandumo požymis. Priklausomam tipui būdingas nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, tokie asmenys, norėdami sustiprinti emocinius ir socialinius ryšius bei sumažinti atstūmimo galimybę, naudoja tarpasmeninių santykių palaikymo strategijas, tačiau jos nėra naudingos, nes gali lemti ir apimti aktyvų, ganėtinai agresyvų ir pakankamai kategorišką elgesį.
 
Priklausomas žmogus vis labiau darosi panašus į mažvaikį, kuris už nieką nėra atsakingas. Alkoholiko žmona paprastai tampa ta „gelbėtoja“, kuri padeda visur, kur tik įmanoma. Paskambina į vyro darbovietę, jei jis vis dar ją turi, ir sukuria istoriją, kad šis susirgo, stovi šalia pagiriojančio vyro su sultiniu, ir panašiai. Visa tai ne padeda, o kenkia. Šeima nuolat išgyvena nerimą dėl to, ar tas šeimos narys grįš išgėręs, ar parneš atlyginimą, ar šįkart smurtaus, ar nesmurtaus. Šeima yra uždara sistema, visi jos nariai yra susieti ne tik emociniais, bet ir psichiniais bei socialiniais ryšiais, todėl vieninteliu šeimos rūpesčiu tampa tai, ar jų artimasis sugeba pasipriešinti savo priklausomybei.
 
Visi šeimos, kurioje yra alkoholio priklausomybę turintis žmogus, nariai tarsi praranda savo gyvenimą. Vaikai netenka vaikystės ir neretai perima tėvų funkcijas. Jie stebi, kas darosi su tėvais, su tėčiu ar mama, vartojančiais alkoholį, todėl pradeda jausti neišreikštą nerimą. Tuo tarpu aktyviai alkoholio nevartojantis sutuoktinis nejučia išsižada savo asmeninio gyvenimo, pradeda gyventi tiktai sutuoktinio rūpesčiu. Priklausomybė nėra vien tik vartojančio žmogaus liga, tai – visos šeimos liga.
Ši liga ne tik psichologinė, bet ir emocinė. Ne paslaptis, kad kopriklausomi asmenys yra labiau linkę neigti savo ligą, nes tiesioginių pasekmių nematyti ir pagrindinis jų tikslas – ne padėti sau, bet rūpintis tik tuo, kaip kovoti su kito žmogaus priklausomybe. Dažniausiai alkoholį vartojančio kliento paklausęs, kiek alkoholio jis suvartoja, išgirsi tokį atsakymą: „Jei aš beveik kiekvieną vakarą išgeriu alaus ar truputį stipraus alkoholio, tai ar aš jau alkoholikas? Pagrindinis psichologinis priklausomybės simptomas – neigimas. Tiesiog norisi paminėti gerą posakį, kuris apibūdina alkoholiką: „Alkoholikas paskutinis sužino, kad jis – alkoholikas.“ Klientų žodžiais, jie juk dar ne tokie, jie nestovi prie konteinerio pamėlusiais veidais, na, juk turi savo namus, darbą.
 
Deja, iki tokio įvaizdžio ne taip jau ir toli, nes nuolat didėjant priklausomybei, sutrinka ir socialinis funkcionavimas. Alkoholio priklausomybė vystosi nepriklausomai nuo žmogaus pareigų, jo materialinės padėties ar išsilavinimo. Žmogus tiesiog vartoja alkoholį vienas ar su draugais ir kuo toliau, tuo daugiau tampa priklausomas nuo alkoholio. Kai susikoncentruoja neigiamos vartojimo pasekmės ir kai jos pradeda griauti gyvenimą, tik tada yra galimybė tam žmogui padėti, tik tada jis bent trumpam sustoja, pradeda kritiškiau vertinti save, savo gyvenimą, savo būseną.
 
Beje, į specialistą priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi ne norėdami atsikratyti priklausomybės, bet paprastai tik tam, kad palengvintų tą situaciją, į kurią pateko, kad ištirpdytų nemalonius simptomus, o tada ir toliau būtų galima gyventi, kaip gyvenus. Paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3–4 kitokias priklausomybes.
 
Pirmiausiai reikalingas pripažinimas – tai vienas iš pirmųjų gydymo nuo priklausomybės etapų. Kartais, būdami kuo nors nepatenkinti, manome, kad jeigu atsisakysime tai priimti, tas dalykas pasikeis. Todėl vos pajutę, kad keičiasi mūsų nuotaikos, kad jas dažnai slopiname alkoholiu ar kitokiomis psichotropinėmis medžiagomis, turime sustoti akistatai su pačiu savimi ir pripažinti, kad esame priklausomi arba, kad ir kaip dar sunku tai garsiai sau įvardinti, kad esame alkoholikai ir labai norime keistis bei keisti savo gyvenimą ir savo įpročius.
 
O jau tada turime kreiptis į specialistą ir dirbti bendradarbiaudami su juo, dėdami visas savo valios pastangas ir sutelkę kantrybę, kad pakeistume save ir savo gyvenimą. Tai gana ilga kelionė į save. Svarbiausia yra suprasti tai, kad galime pakeisti tik save patys neužmesdami atsakomybės kitiems mus supantiems žmonėms. Turite suvokti, kad tai darote ne dėl ko nors kito, o būtent dėl savęs, nes norite pakeisti savo gyvenimo įpročius, kurie ne jums vienam šeimoje sukelia tiek daug problemų ir pasekmių. Tai laikas, skirtas sustoti ir susimąstyti: kaip aš gyvenu, kas vyksta mano gyvenime, kaip aš iš tikrųjų noriu gyventi?
 
Terapijos tikslas – pagelbėti klientui padėti sau pačiam. Tai nereiškia, kad terapijos metu aktyviai veikia tik klientas. Kognityvinėje terapijoje svarbus kliento ir terapeuto ryšys bandant įveikti problemą. Priklausomybės atveju svarbu, kad dėmesys būtų kreipiamas į problemos išsprendimą, o ne į blogus įpročius, ydas. Kliento noras objektyviai įvertinti savo sunkumus padeda mažiau galvoti apie gėdą, menkavertiškumą.
 
Kognityviniu požiūriu sprendžiant priklausomybės problemas svarbu, kad klientas matytų savyje „laimėtojo“ potencialą, o ne „nevykėlį“, kuris neturi jėgų pasikeisti. Ne visų priklausomybių atvejais svarbu visiškai atsiriboti nuo priklausomybės objekto. Dažnai žmogus neigia savo priklausomybę. Pirmas žingsnis į terapiją – žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę ir turėti motyvacijos ieškoti pagalbos.
 
Priklausomai nuo priklausomybės intensyvumo pasirenkama terapijos forma. Kognityvinės terapijos metu klientas turi sutelkti dėmesį į tas mintis ir vaizdinius, kurie kelia diskomfortą ar net verčia jį žlugdyti save įvairiais veiksmais. Neadaptyviu mąstymu laikomas toks mąstymas, kuris tam tikromis aplinkybėmis nėra orientuotas į realybę bei trukdo normaliai funkcionuoti. Klientas mokosi pastebėti savo neadaptyvias automatines mintis ir, perkeldamas dėmesį į jas, įsisąmonina, mokosi nusakyti jų turinį.
 
Atsitraukimas – tai objektyvus požiūris į mintis, t. y. gebėjimas skirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“. „Aš manau…“ reikia argumentuotai pagrįsti, o „Aš žinau…“ – tai „nepaneigiama“ tiesa. Kognityvinės terapijos metu klientas mokomas atskirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“, nes tai svarbu keičiant jo mąstymą.
 
Decentracija – tai metodas, kuriuo pacientas priverčiamas atsisakyti įpročio save laikyti visų įvykių centru. Mąstymo sutrikimas atsiranda dėl to, kad klientas suteikia asmeninę reikšmę tiems įvykiams ir reiškiniams, su kuriais jis neturi tiesioginio ryšio.
 
Taisyklių keitimas. Žmogus gyvenime vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Priklausomybę turintis žmogus dažnai vadovaujasi nerealistiškomis, per griežtomis taisyklėmis, kurios trukdo prisitaikyti. Kognityvinės terapijos metu terapeutas ir klientas ieško realybę atitinkančių taisyklių. Kuriant naujas taisykles svarbu atsižvelgti į kliento nuostatas bei vertybes, įvertinti, ar jos nekenkia pačiam klientui. Kognityvinė terapija yra efektyvus pagalbos būdas priklausomybes turintiems asmenims. Terapijos metu žmogus mokomas priimti realybę ir reaguojant į priklausomybės problemą bei keičiant mąstymą terapijos procese įgyti reikiamų socialinių įgūdžių, kurie padeda prisitaikyti realybėje.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Jonai, kodėl tu miegi darbe?
– Suprantate, viršininke, namie mažas vaikas miegoti neleidžia...
– Tai atsinešk vaiką, kad ir darbe neleistų miegoti.