Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   psichika.eu   |   2016-08-27

Sutvardyti savikritiką – uždavinys ne iš lengvųjų

  
Sutvardyti savikritiką – uždavinys ne iš lengvųjų
© google.com
Savikritika atsikratyti beveik neįmanoma.
Vidinis kritikas gyvena kiekviename iš mūsų.

“Kaip baisiai aš atrodau!”, “Man niekada neužteks smegenų tai suprasti”, “Aš neverta geresnio gyvenimo”… Ir taip toliau. Ko gero, nėra nei vieno žmogaus, kuris bent kartais nesikreiptų į save panašiomis mintimis.

Tačiau tokios mintys duoda mažai naudos, todėl pamėginkime pasižiūrėti į save draugiškesniu žvilgsniu.
Nemalonus vidinis balselis nuolat varo į neviltį, pranešdamas ką nors bjauraus apie jus? Yra dvi žinios.
 
Geroji yra ta, kad jūs – ne vieniši. Toks vidinis kritikas gyvena kiekviename iš mūsų. O blogoji ta, kad atsikratyti juo beveik neįmanoma. Na, gal ne visai taip. Yra ir trečioji žinia: šį kritiką galima bent kartais užčiaupti.
 
Tuo įsitikinusi psichologė, meno terapeutė, daugybės knygų ir straipsnių autorė Lucia Capacchione.
 
Kaip tau ne gėda?
 
Viskas, žinoma, prasideda ankstyvoje vaikystėje. Įsivaizduokite, kad vaikas nevikriu judesiu nuo stalo numeta, pavyzdžiui, puodelį su pienu. Atsitiktinai sulaužo brangų žaislą, numeta mylimiausią mamos vazą – ir taip toliau. Nuodėmių sąrašas nesibaigiantis ir kiekvienas iš mūsų jame būtinai atras ir savo nuodėmes. Kas vyksta toliau? Geriausiu atveju – nevilties kupinas tėvų atodūsis, blogiausiu – įniršis ir riksmai. “Na kaip galima būti tokia kerėpla?”, “Bausmė, o ne vaikas” ir būtinai – finalinis “Kaip tau ne gėda?!” Ir mums gėda. Mums labai gėda, mes kankinamės galvodami, kad su mumis kažkas negerai, kad mes – blogi.
 
Žinoma, tėvai visiškai nenorėjo mumyse apgyvendinti šio pojūčio, bet būtent toks rezultatas įvyko. Ir jau visai greitai bet kurioje nemalonioje situacijoje mes neišvengiamai pradedame girdėti tuos pačius žodžius. Tik dabar jau jie tariami pirmuoju asmeniu: “kaip man negėda, aš juk elgiuosi netinkamai”. Mumyse apsigyvena vidinis kritikas. Ir apsigyvena jis giliausiuose sąmonės sluoksniuose: Lucia Capacchione lygina jį su kompiuterine programa, kuri instaliuojama smegenyse neuroninių jungčių lygmenyje ir nuolat kartoja vis tą patį veiksmą – bara mus, bara ir dar kartą bara.
Griaunanti apsauga
 
Vidinis kritikas ne toks jau nekenksmingas. Sumažėjusi savivertė, akligatvis vietoje karjeros aukštumų, baimė nutraukti kenksmingus santykius (juk geresnės karjeros ar geresnių santykių mes neverti! – iškilmingai praneša mums vidinis kritikas), kūrybiškumo mažėjimas, o dažnai – ir polinkis į į visokiausio plauko priklausomybes.
 
Ir tai – ne visas pavojų sąrašas. Ir nereikia puoselėti tuščių vilčių ar bandyti įtikinti save, kad konstruktyvi kritika visada naudinga, o reikalus vadinti savo vardais – stiprybės ir sąžiningumo požymiai. Lucia Capacchione įsitikinusi, kad iš vidinio kritiko – jokios naudos. Jo paskirtis – sulaikyti mus įprastuose minimalių veiksmų rėmuose, neleisti išbandyti jėgų naujuose dalykuose. O jeigu mums nepavyks, o jeigu suklysime? Numesime puodelį su pienu ar mylimiausią vazą?
 
O būti gali visaip, niekas nepdraustas nuo klaidų. Bet be jų mes nesivystome kaip asmenybės. Ir dar blogiau: apsauginis mechanizmas, kurio paskirtis lyg ir užtikrinti mūsų saugumą, dažnai sugeneruoja visiškai priešingus rezultatus. Nes mes negalime išeiti iš darbo, kuris žudo mūsų talentus, negalime nutraukti santykių, kuriuose mus žemina. Ir tik todėl, kad taip pataria mūsų vidinis kritikas. Taip mes kenkiame sau daug stipriau, nei darydami dešimtis klaidų kelyje pirmyn.
 
Penki žingsniai į pergalę
 
Lucia Capacchione siūlo paprastą pratimą, kurio reguliarus atlikimas padeda vidinį kritiką “pastatyti į vietą” ir ištrūkti iš jo gniaužtų. Štai penki žingsniai, kuriuos reikėtų daryti:
 
Paimkite popieriaus lapą ir rašiklį. Jeigu turite dienoraštį, galite naudoti ir jį.
 
Pagrindine ranka (dešine – dešniarankiams, kaire – kairiarankiams) lape surašykite visus priekaištus ir kaltinimus, kuriuos jums nuolat bamba vidinis kritikas. Rašykite tai antruoju asmeniu: “tu kvailas (-a), storas (-a), tu nieko gyvenime nepasiekei, tau nieko neišeis” ir t.t.
 
Padėkite lapą prieš save ir mintyse įdėmiai perskaitykite tai, ką parašėte, atidžiai stebėdami reakcijas, kurias sukelia užrašytos mintys. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kaip jaučiasi jūsų kūnas.
 
O dabar paimkite kitą lapą ir rašykite “nedarbine” ranka (t.y. dešniarankiai – kaire, kairiarankiai – dešine). Parašykite atsakymą kiekvienam kaltinimui – tais žodžiai, kuriuos jūs naudotumėte, jeigu išgirstumėte tai ne iš savęs, o iš svetimo žmogaus. Žinoma, rašyti bus labai nepatogu, ir laiko reikės nemažai, bet padarykite tai. Nekreipkite dėmesio į raštą, gramatines klaidas ar skyrybos ženklus.
 
Svarbiausia – parašykite.
 
Pabaigę šį nelengvą darbą, padėkite lapą prieš save ir garsiai perskaitykite atsakymus.
Lucia Capacchione tikina, kad šis pratimas labai veiksmingas. Rašymas “nedarbine” ranka kuria naujas neuronine jungtis ir silpnina senąsias, atsakingas už vidinio kritiko programą. Taip jis priverčiamas užsičiaupti. Žinoma, ne visiems laikams – įspėja psichologė. Ši programa labai stipriai įaugusi sąmonėje ir vargu, ar pavyks ją ištrinti visiškai. Tačiau reguliariai atlikdami pratimą. jūs stiprinsite savivertę ir pasitikėjimą savimi. O kai vidinis kritikas vėl pradės cypsėti, apsiginkluokite popieriaus lapu ir rašikliu.
 
Daugiau įdomių straipsnių rasite nuspaudę čia arba socialinėje paskyroje.
 
  

Žymos: savikritika, nepasitikėjimas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pasaulyje yra trijų tipų žmonės... Tie, kurie moka skaičiuoti, ir tie, kurie nemoka.