Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Justė Šemetaitė   |   2010-07-01

Taip, bet ne, bet taip – tatuiruotei

  
Taip, bet ne, bet taip – tatuiruotei

Ši saviraiškos forma balansuoja tarp kvapą gniaužiančio šedevro ir žemiausios kastos simbolio – nors ir skaičiuoja tūkstančių metų istoriją, tatuiruočių menas vis dar įstrigęs tarp tabu ir visų laikų topų. Kodėl?

Manoma, jog žodžio „tattoo“ reikšmė atkeliavo iš taitiečių kalbos: „tatau“ jiems reiškė „pažymėti“. Įvairiose kultūrose piešiniai ant kūno turėjo skirtingas reikšmes ir paskirtį. Tatuiruotė visuomenės sluoksniuose veikdavo tarsi pripažinimo arba atpažinimo ženklas – jomis puošdavosi genčių vadai, narsiausi kariai, vienuoliai, bet tatuiruotes, kaip skiriamąjį ženklą, nešiodavo ir žemiausio lygio atstovai – vergai bei nusikaltėliai. Dvejopą reikšmę tatuiruotės turi ir šiuolaikinėje visuomenėje.
Kalėjimo metai ir aukų skaičius
 
Romos galybės laikais suklestėjęs nusikaltėlių ir vergų tatuiravimas laikui bėgant įgijo subtilesnę išvaizdą, tačiau savo išskirtinumo neprarado. Tąsyk kiekvienas parduotas vergas būdavo pažymimas „tax paid“ tatuiruote ir tik tada išplukdomas į Aziją. Tuo tarpu nusikaltėlius romėnai ir japonai ženklindavo gėdos ženklais, ištatuiruodami jų nusikaltimą ir aukų vardus ant kaktos ir tokiu būdu užkirsdami bet kokį kelią kada nors sugrįžti į visuomenę. Progresuojant kultūroms ir papročiams bei įsikišus dvasininkams, tuos metodus pakeitė kiti, tačiau nusikaltėlių gretose išplito nuomonė, jog turėti savo skiriamąjį ženklą (ypač tuo atveju, jeigu priklausai dideliam ir galingam klanui) tiesiog būtina.
 
Nusikalstamų grupuočių pavadinimai padiktuodavo (ir vis dar diktuoja) tatuiruočių idėjas, tad tarpusavyje jos labai skiriasi, tačiau dažniausiai piešiamos ant viršutinės rankos dalies. Istorija, kurią pasakoja tatuiruotės dizainas, išduoda svarbiausias nusikaltėlio gyvenimo detales: kokiam klanui jis priklauso, kokie jo įsitikinimai, kokį rangą jis turi grupuotėje, kiek metų praleido kalėjime (tas laikas dažnai vadinamas „mirties laiku“) ir netgi jo aukų skaičių. Itin lengvai atpažįstamos tokio pobūdžio tatuiruotės – ašaros po akimis ir voratinkliai ant alkūnių.
 
Autentiškumo ir išskirtinumo siekiantys nusikaltėliai unikaliu tatuiruočių dizainu visuomet patraukia aplinkinių dėmesį, tad nenuostabu, jog ši meno forma dažnai siejama su smurto, prievartos ir žiaurumo pasauliu. Nenuostabu ir tai, kad mūsų visuomenėje vis dažniau galima išgirsti svarstymų, ar nevertėtų sugrįžti prie gėdos ženklų: pažymėti tuos, kurie padarė neatleistinų nuodėmių – pedofilas, teroristas, žudikas...     
Originalumo medžioklė
 
Natūralu, jog pramogų versle besisukiojantys žmonės degte dega noru išsiskirti. Pastaruoju metu tatuiruotės virto geidžiamu ir kone privalomu šlovės elementu – apie tai rašo žurnalai, „blogina“ fanai, rodo televizija. Lengvas ir greitas kelias tapti apkalbų epicentru. Žvaigždėmis vadinami šou atstovai pamėgo penkiakampes žvaigždutes, japoniškus hieroglifus, muzikines natas bei įvairiausius kitokius simbolius, atspindinčius jų pomėgius ar asmenybę.
 
Nepaisant besikeičiančios moters išvaizdos sampratos, tatuiruotė, kaip ir sutana ar cigaras, vis dar laikoma vyrišku simboliu. Vyrai nemėgsta „žaisti“ tatuiruotėmis – jeigu nusprendžia išsipiešti savo kūną, tai piešiniai užima didelį odos plotą: visą nugarą, ranką nuo riešo iki pat peties (vadinamoji „rankovė“) ar koją nuo kauliuko iki kelio. Dvidešimt pirmojo amžiaus tatuiruočių dizainas tikrai įspūdingas. Madingiausi šiuo metu yra 3D piešiniai, atkuriantys vaizdą, kurį išvystume nudyrę žmogaus odą – kaulą apsiviję raumenys, sausgyslės, kraujagyslės, arba mechaniniais motyvais paremtos kyborgiškos 3D tatuiruotės.
 
Viskas, kas visuomenėje sukelia audringas diskusijas, yra aktualu ir naudinga televizijai. Taigi nė kiek nestebina ir tokie serialai kaip „Kalėjimo bėgliai“, kurio siužetas pagrįstas tatuiruotės išliekamąja galia. Vis dėlto peršasi mintis, jog turėti daug tatuiruočių ir dėl to būti garbinamais gali tik žinomi žmonės: eilinis tatuiruotas pilietis susidurs su gana didelėmis kliūtimis.
 
Jeigu tatuiruotės lengvai pastebimos, susirasti darbą gali būti labai sudėtinga, mat dauguma kompanijų turi savo politiką ir nuostatas, kaip privalo atrodyti darbuotojas. Apmaudžiausia, jog tam pritaria ir įstatymas: darbuotojo išvaizda turi atitikti kompanijos įvaizdį ir tobulai ją reprezentuoti. Tad firmų vadovai turi teisę išsirinkti žmones, kurie atitinka jų reikalavimus. Kita vertus, atsižvelgiant į nūdienos situaciją, kai tatuiruočių salonų verslas yra šešta greičiausiai besivystanti verslo kryptis Jungtinėje Karalystėje, kompanijos dažnai stengiasi kolektyve turėti vieną ar du kitaip atrodančius žmones. Kartais tokie sprendimai priimami vengiant skandalų dėl diskriminacijos, kartais darbdaviai paprasčiausiai siekia pritraukti naujų klientų – nesvarbu, kokia priežastis už to slypi, svarbiausia, jog visuomenė iš lėto atsikrato stereotipų.  
 
Magiškos tatuiruotės
 
Bene visose kultūrose tikėta magiškąja tatuiruočių galia. Esą jos ne tik saugojusios sveikatą, suteikdavusios tam tikrų savybių ar pritraukdavusios meilę, bet ir įnešdavusios į gyvenimą būtent tai, ką vaizduodavęs piešinys. Žinoma, tai tik prietarai, tačiau kvaili žodžiai išgaruoja greičiau nei balos po lietaus, o pastarieji atkeliavo iki mūsų dienų. Tikėti ar ne – tai kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau spjauti į šulinį nevalia. Prieš tatuiruojantis kaukoles, giltines ar merginos pasturgalį reikėtų susimąstyti, ką šis piešinys iš tikrųjų reiškia ir kokią energiją jis pritrauks.
 
Vienas iš svariausių kontrargumentų, kuriuos pateikia tatuiruočių skeptikai, – „įsivaizduok, kaip atrodysi, kai pasensi“. Avantiūristas į tai atsakytų – „įsivaizduok, kaip jausiesi senatvėj, visą gyvenimą norėjęs tatuiruotės, bet taip ir neišdrįsęs jos pasidaryti.“
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyrai du kartus savo gyvenime nesupranta moterų – prieš vestuves ir po vestuvių.