Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Parengta pagal savaitraščio „Atgimimas“ informaciją   |   2011-05-18

Užkariauk pasaulį... blynais ir sklindžiais!

  
Užkariauk pasaulį... blynais ir sklindžiais!

Kokį patiekalą galime išdidžiai vadinti tradiciniu – cepelinus? Deja, jais pasaulio neužkariavome, ir jau, matyt, nebeužkariausime... Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas pasakoja apie vieną seniausių lietuvių valgių – blynus. Neįtikėtina, kaip mažai mums žinoma apie šį tikrai lietuvišką gardumyną. Pasirodo, blynai užsieniečiams galėtų būti tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija.


 
Etnologai aiškina, kad blynai yra vienas seniausių pagonių apeiginių sakralinių valgių, kepamas nuo senų senovės per žiemos palydas, derliaus, galvijų vislumo ir raugo globėjo dievų garbei ant įkaitintų akmenų, o atsiradus krosnims – ant skardų ir net lentų. Senosiose lietuviškose kulinarijos knygose rašoma, kad „blynas turi būti didelis kaip saulė, apvalus kaip saulė, raudonas kaip saulė, karštas kaip saulė“.
Aisčiai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia iš miltų ir skysčio pasidaryti plakinį – blendinį. Lietuviai turėtų žinoti, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami tik iš blendinio – iš čia ir žodis „blynas“.
 
„Blendinys“, ko gera, yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarijos terminas. Vien tik lietuviai, pasak V. Sako, vis dar vartoja šį terminą.
 
Kitos indoeuropiečių tautos, pvz., anglai, taip pat turi žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti vartoja ir rusai, lenkai, čekai.
Slavų gentys blendinį ruošti išmoko iš aisčių tik atsikraustę į jų gyvenamąsias vietas prieš kokį tūkstantį metų...
 
Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai. Daugelį jų gaminamų patiekalų perėmė lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai. Pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, virtinius su daržovių, žuvienos, grybų, paukštienos, mėsos įdarais. Lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t. y. blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“.
 
Tikri blynai – iš grikių
 
Senovėje blynų kepimas buvo ritualinis: blynus kepdavo paslapčia ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo namiškių. Blynų gaminimas būdavo grynai moterų ritualas, tik jos vienos galėdavo pasigaminti blendinį su raugu prie šulinio, šaltinio, upelio ar ežero niekam kitam nematant. Žiemą blendinį su raugu gamindavo su sniegu, šviečiant mėnuliui ir tuo pačiu metu giedant:
Mėnuo, mėnesėli.
Auksiniai tavo rageliai
Pažvelk į langelį
Pakelk raugelį...
 
Senovėje blynai buvo kepami iš įvairiausių miltų: avižinių, grikinių, kvietinių, miežinių, ruginių, sorų ir net žirninių. Ir nors šiandien mes visi kepame blynus iš kvietinių miltų, tikrieji blynai privalėtų būti kepami tik iš grikinių miltų. Kvietinių miltų blynai neišeina tokie putlūs ir minkšti kaip kepami iš grikinių miltų. Be to, neturi to specifinio nuostabiai saldžiarūgščio skonio.
 
Kokie turėtų būti tikri lietuviški blynai?
 
Tikri blynai turėtų būti kepami iš blendinio su raugu per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami.
 
Blynai yra kepami storose didelėse įkaitintose ketinėse keptuvėse. Blynų keptuvės, pasak kulinaro, plauti negalima. Į gerai įkaitintą keptuvę būtina įberti druskos ir „užgrūdinti“, paskui švariai išvalyti ir blynus kepti dugną patrynus lašinių bryzeliu, patepus kruopyte sviesto arba, kaip dabar dažniausiai daroma, – šlakeliu aliejaus. Tikras blynas yra storas – gali būti net iki 2 centimetrų storio.
 
Lietuvos kaimuose nuo seniausių laikų šeimininkės blynus kepdavo krosnyse, ant stalo dėdavo dažinį, ir visa šeimyna imdavo blynus rankomis ir, atsiplėšdami jo gabalais bei pasidažydami dažinyje, valgydavo. Aišku, šiandien blynus galima valgyti ir kultūringiau, tačiau užsieniečiams tai būtų tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija.
 
Kiek iškepsite blynų, priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynams blendinys gaminamas iš miltų, skystos terpės, jungiamojo junginio ir raugo, pagardinimui įberiama druskos, cukraus.
Taigi blynų gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti.
 
Blynus paįvairina ir kiaušiniai. Kiaušinius galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vien trynius arba tik vien baltymus, galima kiaušinius prieš įmušant į blendinį atskirai išplakti, galima trynius ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, arba baltymus suplakti iki kietumo, – ir nuo to priklausys blynų skonis.
 
Ar blynai gali būti bulviniai? Taip, bet jie atsiradę gerokai vėliau, kai lietuviai pradėjo auginti bulves. Pirmenybę čia reikia atiduoti kunigaikščių Radvilų dvarams Kėdainiuose, mat čia 1692 m. sudygo pirmosios bulvės.
 
Originalūs dažiniai blynams
 
Dažinių lietuvių tauta žinojo begalę: tai eršketų juodieji, lašišų raudonieji, lydekų, sykų, stintų ikrai, grietinės, grietinėlės, lydytas, sūdytas, vėžių sviestas, grietinė, grietinėlė, rūgpienis, varškė ir iš jų pagaminti dar įvairesni dažiniai, įvairiausi spirgai, rūkytų lašinių, rūkytų dešrų arba kumpių, paukštienos, paukštienos odelių, žąsies taukų, virtos, rūkytos arba keptos žuvies, svogūnų, morkų, bulvių, grybų, įvairiausių daržovių dažiniai, uogienės, uogų ir vaisių košės, šviežių uogų ir vaisių tyrės...
 
Kas yra blyneliai?
 
Pagrindinis blynų skirtumas nuo blynelių ir sklindžių yra tas, kad jie kildinami raugais ir turi būti patiekiami su dažiniais.
 
Blyneliai yra gaminami iš lietinių, o lietiniai, kaip ir blynai, kepami iš blendinio, tik lietiniams blynelių blendinys yra skystesnės konsistencijos ir prėskas (nerūgštus), nes pirmiausia reikia išsikepti pusgaminius – lietinius. Blendinys lietiniams samčiu pilamas ant įkaitintos, vos riebalais suvilgytos lengvos plieninės keptuvės ir pakaitinamas, kol susiformuoja lietinis ir lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno.
 
Lietinių jokiu būdu negalima apskrudinti, nes tada iš jų nebus galima pagaminti blynelių.
Lietiniai yra kepami plonose plieninėse keptuvėse, jų dugną patepus lašinių gabalėliu arba suvilgius įvairiais aliejais. Tiesa, šiandien yra specialios elektrinės blynelių keptuvės, ant kurių galima greitai iškepti lietinius blyneliams.
 
Blyneliai nuo blynų skiriasi tuo, kad ant lietinių (blynelių pusgaminių) dedami įvairūs įdarai (mėsos, paukštienos, žuvies, daržovių, grybų, saldūs), lietiniai įvairiai sulankstomi, susukami, sužnybiami ir tik po to apskrudinami, – štai tada jau būna blyneliai.
 
Lietuviškieji blyneliai skrudinami daugiausia svieste, lydytame svieste arba sviesto ir dilgėlių, kanapių ar sėmenų aliejaus mišinyje. Beje, tikri lietuviškieji blyneliai dažnai prieš skrudinant apvoliojami kiaušinio plakinyje ir maltuose džiūvėsėliuose, saldieji – kapotuose riešutuose. Patiekiami su grietinės, sviesto, varškės, kiaušinių, miltiniais, grybų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies, rūgščiais, saldžiarūgščiais arba saldžiaisiais padažais, džemais ar uogienėmis.
 
Ne žemaičių blynai, o sklindžiai
 
Sklindžiai yra delno dydžio. Net ir slavai, išmokę iš aukštaičių kepti sklindžius, dar carinėje Rusijoje taip juos ir vadino – „litovskyje laduški“, „oladji“, t. y. kilę iš rusiškų žodžių „ladoni“. Sklindžiams blendinys yra ruošiamas gerokai tirštesnis, panašus į papločių tešlą. Gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis. Būtent taip yra kepami garsieji mieliniai Užgavėnių sklindžiai.
 
Gaminant sklindžius reikėtų laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai, jų dydis neribojamas. Jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, pailgi.
 
Sklindžiams blendinys gali būti ne tik miltinis, bet ir įvairių daržovių: aguročių, cukinijų, bulvių, kopūstų, morkų arba jų mišinių.
Bulvinių patiekalų valgyklose tarkuotų bulvių sklindžius mažaraščiai savininkai ir neišmanėliai virėjai vadina bulviniais blynais, virtų bulvių sklindžius su virtos mėsos arba plaučių įdaru – žemaičių blynais.
 
Iš tiesų, tarkuotų bulvių sklindžiai su šviežios maltos mėsos įdaru yra atsiradę Kėdainiuose, kai kunigaikščių Radvilų žemėse vokiečių kolonistai pradėjo auginti bulves. Būtent taip jie ir buvo pradžioje vadinami. Vėliau, pamiršus, kas yra kas, Kėdainių sklindžiai virto Kėdainių blynais.
 
Lietuviškais blynais galima užkariauti pasaulį
 
Pasak kulinarijos eksperto V. Sako, valgytojai turėtų vieną kartą atsitokėti ir suprasti, kad picos gamintojai naudojasi lietuvių kulinariniu neišprusimu ir begėdiškai plėšia iš jų pinigus. Picos savikaina siekia nuo 1 iki 4 litų, o mažaraščiai lietuviai už jas moka nuo 10 iki 40 litų. Matyt, per lengvai lietuviams pinigai ateina, kad prastam maistui tokius beprotiškus pinigus išleidžia.
 
Bet didžiausia bėda yra ta, kad picos gamintojai valgytojus daro nutukėliais ir amžinais ligoniais. Jų kraujyje padidėja insulino kiekis, o kūno audiniuose kaupiasi riebalai. Kepta tešla, mėsa ir sūris – tai nesveiko maisto derinys.
 
Jeigu prabustų mūsų garbės ir orumo jausmai, pasak kulinaro, tai visą pasaulį būtų galima užkariauti lietuviškais blynais, blyneliais ir sklindžiais. Tik reikia žinoti, ką norima gaminti ir kokias maitinimo įmones steigti – blynines, blynelines ar sklindines. Tai – visai skirtingos maitinimo įmonės.
 
Blynus ir jų dažinius, lietinius blyneliams, blynelius, jų įdarus ir padažus, sklindžius nesunku išmokti gaminti. Nepaprasto skonio ir aromato, fantastiško grožio bei sotūs, tinkantys net ir labiausiai dietų besilaikantiems valgytojams lietuviški blynai, blyneliai ir sklindžiai lengvai galėtų užkariauti dideles Kinijos, JAV, Europos rinkas, juolab kad blynų, blynelių ir sklindžių gamybą galima mechanizuoti, automatizuoti, šiuos gaminius galima užšaldyti ir lengvai transportuoti net į tolimiausius Žemės kampelius, drėgniausias atogrąžų šalis, karščiausius Pietų arba šalčiausius Kanados ir Grenlandijos kraštus.
 
 
Papročiai ir pasaulio rekordai
 
  •  Anglijoje ne blynai, o blyneliai (pancake) pirmą kartą buvo aprašyti 1439 metais. Viduramžių knygoje rašoma, kad kepamą blynelį reikia apversti mestelėjus jį su keptuve į viršų.
  • Nuo 1445 metų Anglijoje Nuodėmių antradienį (paskutinė diena prieš Gavėnią, kai reikia išpažinti savo nuodėmes) buvo rengiamos bėgimo rungtynės. Žmonės rungtyniaudavo bėgdami ir mėtydami keptuvėse jau iškeptus lietinius. Kai kuriems tai netgi tapo pomėgiu. Pavyzdžiui, Mike Cuzzacrea lietinius svaidė į viršų 3 valandas 2 minutes ir 27 sekundes.
  • Ralfas Laue iš Leipcigo „blynelių lenktynėse“ netgi pasiekė pasaulio rekordą. Per dvi minutes jis lietinį išmetė į viršų net 416 kartų.
  • Blynų mėtymas į dangų buvo ir senas baltų paprotys. Tai buvo auka Saulei, kvietimas greičiau sušildyti žemę ir išginti žiemą. Lietuvoje yra buvęs paprotys per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau ir sklindžiais. Lietuvių tautosakoje yra pasaka apie senelį, kuris medžius buvo apkabinėjęs sklindžiais.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Biologijos pamoka. Kviečiamas atsakinėti Petriukas.
– Kokio paukščio čia kiaušiniai?
– Nežinau.
– O čia?
– Taip pat nežinau.
– O čia?
– Neįsivaizduoju!
– Na, nieko nemoki, sėsk, du. Kokia pavardė?
Petriukas ir sako:
– Atpažink iš kiaušinių!