Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   psichika.eu   |   2016-07-05

Vaikai – ant tėvų sprando. Ko griebtis?

  
Vaikai – ant tėvų sprando. Ko griebtis?
© pixabay.com
Tėvai yra duodantys, o vaikai – imantys.
Nedarykime už vaikus to, ką jie patys dėl savęs gali padaryti.

Kaip iškrapštyti 30-metį vaiką iš namų, kodėl vaikai užauga nesavarankiški ir ką darome ne taip auklėdami, kad jie ir užaugę sėdi patogiai įsitaisę ant tėvų sprando?..

Konsultuoja psichologė Ramunė Murauskienė.
„Kaip man gera pas mamą“, – kai tai nuskamba iš trisdešimtmečio lūpų, kuris sėdi tėvams ant sprando ir gyvena iš jų atlyginimo, nėra taip malonu. Juk visi suprantame, kad suaugę vaikai turi kurti savarankišką gyvenimą, o ne naudotis besąlygiška gimdytojų meile. Tuomet pykstame, bet nepagalvojame, kad dėl to kaltinti galime tik patys save…
 
Dažnai susitinku su vyresniais žmonėmis. Stebiu, kokie jie buvo ir yra atsidavę savo vaikams, vaikaičiams. Ir kartu stebiu, kad dauguma jų yra ne tokie laimingi, ne tokie patenkinti. Tėvai, kalbėdami apie savo jau suaugusius vaikus, guodžiasi, kad jie vis dar nenori gyventi savarankiškai, engia finansiškai, morališkai. Užuot padėję gimdytojams, reikalauja pagalbos sau. Šiais laikais frazė „užlipęs tėvams ant sprando“ mažai ką stebina. Kodėl taip nutinka, kad dukra ar sūnus, jau įkopę į ketvirtą dešimtį, net nežada išsikraustyti iš tėvų gūžtos?
 
Visatoje galioja priežasties ir pasekmės dėsnis. Būtent tėvai daug metų kuria įvairias priežastis savo vaikams. Pastarųjų elgesys yra pasekmės. Sakoma, kad didžiulę įtaką tėvai savo vaikams gali daryti, kol jiems sukanka dvidešimt vieneri. Vėliau tegalime stebėti auklėjimo pasekmes. Ir jos ne visada patinka ir džiugina.
 
Yra dar vienas dėsnis: tėvai yra duodantys, o vaikai – imantys. Tėvai stovi aukščiau už vaikus, jie turi juos globoti, mylėti ir saugoti. Išmintingasis amžiną atilsį profesorius Albertas Piličiauskas sakydavo: „Valia mylėti reikliai.“ Įsisąmoninkime: išmintinga meilė netiesia kelių tėvams ant galvų, ji padeda susikalbėti tėvų ir vaikų širdims.
 
Nuo ko prasideda vaikų parazitavimas
 
Didelė bėda mūsų visuomenėje yra ta, kad dauguma moterų gimdo vaikus tik dėl įsišaknijusio stereotipo, kad pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra būti mama. Tačiau pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra meilė. O vaikai gali būti tos meilės pasekmė, bet ne pagrindinis tikslas.
Moteris turi laisvę pasirinkti – susilaukti vaikų ar ne. Motinos meilės spąstus analizuojantis Anatolijus Nekrasovas teigia, kad daugelis moterų laukiasi kūdikio nė nespėjusios atskleisti savo moteriškumo. Ir tuomet jos netampa nei tikromis moterimis, nei tikromis mamomis. Tokios moterys savo vaikus myli per stipriai, ir tai turi labai didelių neigiamų pasekmių tiek joms pačioms, tiek atžaloms.
 
Pirmasis ženklas, pranešantis apie pernelyg didelę motinos meilę vaikui, kad jis dažnai serga arba jo likimas būna sudėtingas, komplikuotas. Antras ženklas, kuris turėtų atkreipti dėmesį, – sumenkęs jūsų partnerio vyriškumas, saviraiška, suprastėjusi vyro sveikata arba padidėjęs polinkis į alkoholį. Trečias ženklas – įsivyravusi nesantaika šeimoje. Kai mama pernelyg koncentruojasi tik į vaiką ir jam atiduoda visą save, šeimoje nebelieka pusiausvyros ir harmonijos.
 
Kodėl taip nutinka
 
To priežastis visai paprasta – tiesiog moteris vadovaujasi ydinga šeimos vertybių sistema, kurią greičiausiai nusižiūrėjo nuo savo tėvų, senelių ar protėvių. Žinoma, tam įtakos turi ir visuomenėje susiformavęs neteisingas požiūris, kad šeimoje vaikas yra svarbiausias. Iš tiesų sveikos šeimos vertybių sistemos viršūnėje yra vyras ir moteris, t. y. pora, antroje vietoje – jos kuriama erdvė, psichologinė atmosfera namuose ir šeimoje, trečioje – vaikai, ketvirtoje – seneliai ir kiti giminaičiai, tėvynė, penktoje – veikla ir darbas, šeštoje – pomėgiai, draugai ir visa kita.
 
Nors išminčiai byloja, kad moteris gimdo vaikus ne sau, o pasauliui, vis dėlto labai daug mamų savo vaikus savinasi, įsivaizduoja, kad jie yra jų nuosavybė ir gyvena jų gyvenimą nuolat kontroliuodamos. Dar viena yda – vaikų gailėjimasis, o tai skatina aukotis.
 
Nemažai mamų atsiduoda vien vaikui, šeimai, o paskui dėl to gailisi ir priekaištauja, kad jos aukos niekas neįvertino. Vertėtų suvokti, kad gailestis yra meilės pakaitalas, o jį išreikšti yra kur kas lengviau nei demonstruoti tikrąją meilę. Gailėjimasis trukdo augančiai asmenybei vystytis ir dėl to vaiko gyvenime kyla daugybė problemų. Motiniška meilė yra be galo svarbi, tačiau besaikis motiniškumas kenkia vaikui.
 
Ką reikėtų daryti kitaip
 
Vaikus auginanti moteris pirmiausia turėtų įsisąmoninti, kad motinystė – tai tik vienas moteriškumo aspektas. Nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas – nauja patirtis, ir ji gali paskatinti moterį skleisti moteriškumą. Kai vyras tą supranta ir pajunta, auga jo pasitikėjimas savimi, vyriškumas. Kai moteris laukiasi, ji gali būti dar švelnesnė savo vyrui, dar dėkingesnė už galimybę tapti moteriškesnei. Deja, dažniausiai viskas vyksta priešingai: moteris atsitraukia nuo vyro ir visą dėmesį skiria būsimam ar jau į pasaulį atėjusiam mažyliui, o vyras pasineria į darbus.
 
Taip neturėtų būti, nes nuo moters ir vyro santykių darnos priklauso, ar vaikas jausis ir bus laimingas. Nevalia sutelkti viso dėmesio tik į vaiką. Net kai moteris augina atžalą viena, savo didžiulį meilės energijos kiekį turėtų dalyti, pasilikti ir sau. Antraip per didelė meilė taps pavojinga – vaikai skatinami trauktis arba naudotis tėvais. Tiek poroje gyvenančioms, tiek vienišoms moterims patartina daug dėmesio skirti sau, savo moteriškumui skleisti, kad išsilaisvintų iš slegiančios vienatvės gniaužtų.
 
Nereikia pernelyg prisirišti prie vaiko, nes ilgainiui toks pernelyg globėjiškas ryšys jį ims dusinti. Taip vaikai ir užauga nesavarankiški, įpratę, kad jais nuolat kažkas rūpintųsi, už juos spręstų. O paskui stebimės, kodėl tas mano vaikelis iki pensijos sėdi ant sprando ir gyvena iš mano kišenės. Tokiam vaikui tai yra patogu, jis jaučiasi saugus po mamos sparneliu ir nenori arba bijo ką nors keisti. Jam atrodo natūralu, kad gimdytojai juo turi rūpintis visą likusį gyvenimą.
 
Sutinku daug moterų, kurios visą save atiduoda vaikams. Jos tiesiog nesuvokia, kad tėvai, kurie mokosi išmintingai mylėti vaikus, turi puoselėti tarpusavio santykius, o ne gyventi vaikų gyvenimą. Ugdyti savo dvasią yra svarbu kiekvienam žmogui.
 
Kaip elgtis, kai vaikas užauga
 
Auksinė taisyklė byloja: „Nedarykime už vaikus to, ką jie patys dėl savęs gali padaryti.“ Ir tai nereiškia abejingumo ar nusišalinimo. Tiesiog nei mama, nei tėvas negali atimti iš vaiko galimybės augti. Vaikas yra autentiška siela, kuri atėjo patirti tai, kas jai lemta. Tėvų paskirtis – būti šalia ir padėti sutikti laukiančias kliūtis. Kai vaikai maži, normalu, kad tėvai daro jiems daug paslaugų. Tačiau nereikia persistengti, svarbu palikti vaikui erdvės veikti ir priimti sprendimus savarankiškai, kad jis galėtų augti ir tobulėti.
 
Antruoju ir trečiuoju vaiko septynmečiu, t. y. nuo 8 metų iki 21 metų, tėvams reikėtų atsisakyti perdėtos globos ir tapti stebėtojais. Turite suprasti, kad bet koks jūsų valios primetimas, nurodinėjimas, kaip vaikui gyventi, net kaip maitintis ar kokius draugus rinktis, atima iš jo laisvę augti, bręsti ir tobulėti. Neskubėkite patarti, kol jūsų neprašo.
 
Nepriimkite sprendimų už savo atžalą, nekontroliuokite kiekviename žingsnyje. Mokykitės tiesiog būti šalia ir pajusite, kad taip mylėti yra kur kas sunkiau nei valdyti, užgožti ir nuolat piršti savo pasaulėžiūrą, ką iliuziškai vadiname auklėjimu. Geriausias auklėjimas – patiems būti pavyzdžiu. Antraip gyvensite su nebrandžiais vaikais, kurie visai nenorės pradėti savarankiško gyvenimo. Ir kaltinti tuomet reikėtų ne juos, o tik save.
 
Ką daryti, kai vaikai sukuria šeimas
 
Kai vaikas susiranda antrąją pusę, ypač mamos turi mokytis valdyti pavydą ir priimti į šeimą sūnaus mylimą moterį, ją gerbti. Bet kokiu atveju, jei vaikas, sukūręs šeimą lieka gyventi tėvų namuose, tai rodo, kad jis nėra visai prisirišęs prie tėvų, jis turi savo gyvenimą. Ir tai turėtų džiuginti. Tėvams svarbu neužgožti kūrybinio jaunos poros ar šeimos gyvenimo.
 
Suteikite vaikams laisvės priimti jiems svarbius sprendimus, išlaukite, kol jie patys paprašys patarimo, ir net matydami galimas jų klaidas nereikalaukite elgtis vienaip ar kitaip, o tik išsakykite savo požiūrį. Net jei tėvai remia vaikus finansiškai, jie neturi teisės atimti iš suaugusių atžalų galimybės gyventi taip, kaip jos pačios nori. Jau geriau duoti mažiau pinigų ir daugiau laisvės, nes be laisvės meilė yra neįmanoma.
 
Dažnai vienišos mamos, gyvenančios su suaugusiu sūnumi, reikalauja per daug dėmesio. Joms patartina labiau sutelkti dėmesį į save ir stengtis psichologiškai paleisti sūnų, kad jis galėtų susirastų porą. Antraip jaunuolis gali išeikvoti visą savo energiją ne mylimos moters paieškoms, o mamos gerovei užtikrinti.
 
Kai suaugusi dukra gyvena kartu su mama, jos likimas tampa ypač sudėtingas. Taip įvyksta todėl, kad mama nesąmoningai naudojasi dukros energija ir jaunai moteriai gali būti sunkiau save išreikšti. Net jei labai esate prisirišę prie savo vaiko, turite suprasti, kad yra normalu atsiskirti, nutraukti bambagyslę ir tuo atveju, jei jūsų atžala dar nėra sukūrusi savo šeimos.
 
Yra daug pavyzdžių, kai vieniša mama gyvena su vieniša dukra. Jei negalime pasirinkti gyvenimo atskirai, vertėtų peržiūrėti vertybes, kuriomis vadovaujatės. Antraip vieniša gali likti ir dukra. Būti jai savarankiškai bei laimingai gali sukliudyti ir per didelė tėvo rodoma meilė. Kai vyras dukrą myli labiau nei žmoną (tokių atvejų labai daug), tai yra sudėtingo likimo spąstai dukrai.
 
Kai vaikai užauga, tegul jie gyvena kaip lygiaverčiai žmonės. Ne veltui sakoma, kad vaikus auklėti reikia iki jiems sukanka penkeri, o paskui tėvams reikia mokytis gyventi šalia savo vaikų. Juk lygiaverčiam partneriui neskambiname tris kartus per dieną ir neklausiame, kur jis yra, ką veikia, kada grįš… Kad vaikas greičiau subręstų jums reikia tik išmokti būti lygiaverčiais šeimos nariais…
 
Naudinga žinoti
 
Nuolat kritikuojamas ir baudžiamas vaikas niekada neužaugs harmoninga ir savimi pasitikinti asmenybė. Suaugus jam bus sunku siekti didesnių gyvenimo tikslų.
 
Žmogus ugdosi savarankiškumą tuomet, kai kiti padeda jam atskleisti ir panaudoti turimą potencialą: talentus, gebėjimus, energiją, išmintį, idėjas, įžvalgas, patirtį, žinias, svajones.
 
Savarankiškų vaikų tėvai ugdo vaikus ne nurodymais, įsakymais, paliepimais arba patarimais, bet klausimais, stebėjimu, padrąsinimu.
 
Daugiau įdomių straipsnių rasite nuspaudę čia arba socialinėje paskyroje.
  

Žymos: Tėvai ir vaikai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Minutės trukmė priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje būsi...