Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-12-17

Viltingo Šv. Kalėdų laukimo!

  
Viltingo Šv. Kalėdų laukimo!
Kūčios ir laikas iki jų nuo seno Lietuvoje buvo siejamas su ritualinėmis apeigomis, jos buvo apipintos burtais, spėjimais ir įvairiais papročiais. Sakoma, kad naktį, kai įvyksta didžiausias gamtos virsmas, net vanduo virsta vynu ir gyvuliai pradeda kalbėti.
Ar pražys vyšnios šaka?
 
Keturios Šv. Kalėdų laukimo savaitės – adventas (lotynų k. žodis adventus reiškia atėjimą) – kupinos paslaptingumo. Anksčiau tai buvo maldos ir vilties – Kristaus laukimo metas. Adventas apipintas įvairiais draudimais: šiuo laiku buvo daug pasninkaujama, draudžiami triukšmingi pasilinksminimai, bažnyčioje netuokiama ir piršlybų nevažiuojama, tačiau vedybos nebūdavo pamirštamos. Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30-ąją) prasidėdavo vedybinių spėjimų laikotarpis. Tą dieną merginos nusilauždavo vyšnios šakelę, kurią nešdavo nesidairydamos, paslėpdavo kur nors tamsiai, šiltai, ir jeigu iki Kūčių ji pražysdavo, tai būdavo ženklas, kad tais metais mergina ištekės. Advento metu drausta ilgai dirbti vakarais. O ypač baisu būdavo sulaukus dvyliktos valandos nakties – buvo manoma, kad tuomet piktosios dvasios žmones persekioja: jos galėjo pasibelsti į langą ir, kas pažiūrėdavo, tas jau neišvengdavo mirties...
 
>>Šventosios Liucijos diena šviesos užgimimo šventė
 
Gruodžio 13-ąją, šventosios Liucijos dieną, galima sakyti, dienos beveik nustoja trumpėti, bet naktys lieka pačios ilgiausios ir tamsiausios, todėl senovėje gruodžio viduryje tamsiu paros metu buvo deginama daug žvakių. Nuo šios dienos anksčiau prasidėdavo prieškalėdinės mugės (dabar jos gerokai ankstyvesnės). Giliausias tradicijas ši šventė turi Švedijoje, kurioje tą dieną organizuojama šviesos sugrįžimą simbolizuojanti šv. Liucijos eisena. Šventosios Liucijos diena jau tryliktus metus plačiai minima ir Lietuvoje.
Stebuklinga Kūčių naktis
 
Kai uždegame paskutinę, ketvirtąją, advento vainiko žvakę, priartėja ilgai lauktos Kūčios. Gamta pasiekusi žemiausią savo nuovargio tašką. Ateina didysis lūžis – aukštyn į šviesą ir į viltį. Tą virsmo naktį gimsta pasaulio Gelbėtojas Jėzus Kristus.
 
Kūčios – tai seno ir naujo susitikimas, tai naujo Rėdos rato, Naujųjų metų pradžia. Kiekviena pradžia yra taškas, tarsi sėkla, iš kurios išaugs viskas, kas buvo sudėta pradžioje. Todėl Kūčios yra tokios reikšmingos, todėl jos valgomos tik šeimoje, todėl per Kūčias visi stengiasi būtinai sugrįžti į namus, į savo pradžią. Jeigu kas nors negali sugrįžti į savo šeimą, jam, kaip ir tais metais mirusiajam, prie stalo paliekama jo įprasta vieta.
 
Pagal senąsias tradicijas Kūčios buvo ir tebėra šeimos šventė, kuri padeda visų ateinančių metų gyvenimo pamatą. Neatsitiktinai Kūčių vakarą gatvės ir keliai beveik tušti – visi šį vakarą leidžia namuose, apsupti artimiausių žmonių. Nuo seno Lietuvoje buvo įprasta prie šventinio stalo pasikviesti ir vienišą kaimyną ar užklydėlį, kuris tą vakarą neturėdavo su kuo švęsti Kūčias.
 
Būtinas apsivalymas
 
Iki Kūčių būtina atlikti keletą svarbių ritualų – susitaikyti su visais artimaisiais, giminėmis ir kaimynais, atsiprašyti tų, su kuriais pykomės, atiduoti visas skolas, nes antraip visus metus gali tekti skendėti skolose ir su visais nesutarti. Tai tarsi vidinė, sielos švara. Tačiau reikia nepamiršti ir kūno – Kūčių vakarą jis taip pat turi būti švarus, tad senovėje vakarop visi eidavo į pirtį, gerai išsivanodavo, simboliškai atsikratydavo ne tik visų nešvarumų, bet ir ligų.
 
Prieš Kūčias šeimininkėms tenka ypač daug pasidarbuoti, mat jos turi ne tik sutvarkyti ir išvalyti visus namus, bet ir nemažai suktis virtuvėje – juk reikia pagaminti net 12 skirtingų Kūčių patiekalų. Visi Kūčių valgiai gaminami iš ankštinių ir grūdinių kultūrų, aguonų, kanapių, linų sėmenų, miltų, daržovių, miško ir sodo gėrybių. Būtinas patiekalas – silkė ir žuvis. Visi Kūčių valgiai pasninkiniai – nenaudojama ne tik mėsa, gaminami jie ir be riebalų, ir be pieno, tik su aliejumi.
 
Stalas dažniausiai būdavo (daug kur – ir dabar) padengiamas šienu, o jau ant jo klojama staltiesė ir dedami valgiai. Prie šventiškai padengto stalo visa šeima sėda danguje patekėjus Vakarinei žvaigždei.
 
Kūčių burtai nemeluoja
 
·         Per Kūčių vakarienę žmogus ima saują kūčiukų iš lėkštės ir suskaičiuoja: jei lyginis skaičius – ištekės (ves); jei nelyginis – teks metus palaukti.
 
·         Kiekvienas traukia po šiaudą iš po staltiesės: kuo ilgesnis, tuo ilgiau gyvens. Arba: jei ilgas – nutekėsi (vesi) toli; trumpas – arti.
·         Į lėkštę įdedamas suglamžytas, kumštyje suspaustas popierius, jis uždegamas ir laukiama, kol sudegs. Pelenai nejudinami. Tada lėkštė nešama prie sienos ir žiūrima į popieriaus šešėlį. Jei nesate labai geros vaizduotės ir nepavyksta įžiūrėti „siužeto“, talkon pasikvieskite „burtininką“ iš dešinės...
 
·         Mergaitės pasiima po 12 įvairaus ilgio siūlų. Kiekviena užmerktomis akimis suraišioja savo siūlų galus. Jei išeina vainikas – ištekės po metų, jei du – po dvejų ir pan.
 
·         Paimami merginų ir vaikinų batai ir „matuojamas“ visas kambarys, dedant vieną paskui kitą. Kurios (kurio) batas pirmas ant slenksčio ribos užlips, tas (ta) pirmas (pirma) ištekės (ves). Galima dėti dviem eilėmis arba maišytai.
 
·         Po vieną atsisėdama nugara į duris. Per galvą už nugaros metamas batas. Jei nukritusio bato viršūnė rodo į vidų – neištekės (neves), negaus naujų pareigų ar pan., o jei į lauką (duris) – atvirkščiai.
·         Paimami trys puodeliai, po vienu apvožiamas rožinis, po kitu raktai, po trečiu žiedas. Leidžiama pasirinkti vieną puodelį. Jei po juo žiedas – ateinančiais metais teks kelti vestuves, jei rožinis – jį ištraukusioji liks senmergė. Raktai reiškia naujus namus.
 
Nutylame ir klausomės...
 
Pirmoji Kalėdų diena, pagal tradiciją, – ramybės, šeimos diena: žmonės eidavo į bažnyčią, grįžę valgė šventinius valgius, giedojo kalėdines giesmes ir ilsėjosi. Į svečius tą dieną niekas nevaikščiojo ir jokių darbų nedirbo – net aslos nešluodavo ir kasų nepindavo – viskas turėjo būti atlikta iš vakaro. O jeigu šventą dieną tekdavo įsiūti ištrūkusią sagą, tai kitą dieną ją išpjaudavo ir vėl įsiūdavo – „ne dėl burtų, o iš pagarbos šventei“.
 
Buvo manoma, kad tyla yra bendravimo su Dievu laidas. „Vaikai, kad būtų šventa!“ – sakydavo tėvai, – reiškia, kad būtų tyla. „Rodos, savaime suprantama, – rašo Vydūnas, – kad reikia tylėti norint švęsti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai. Nutylame ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų atgal. Ir švenčiame! Švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamies mes švenčiame. Šventimo paslaptis ta, kad žmogus nebeklauso savojo asmeninio gyvenimo garsų, bet atveria savo sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai“.
Antroji ir trečioji Kalėdų dienos – jau svečiavimosi, linksmybių metas. Šiomis dienomis lankomi draugai, giminės, linksminamasi ir švenčiama. 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Atėjo karalaitis į prancūzišką restoraną. Atnešė jam varlę. Ir vos tik jis prisilietė prie varlės lūpomis, ji pavirto nuostabia princese. Bučiavo, bučiavo karalaitis princesę, o ta nebeatsiverčia į varlę ir, ir tiek. Teko valgyti taip.