Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   psichika.eu   |   2018-08-02

Žodžiai, kurių vaikams geriau nesakyti (sąrašas)

  
Žodžiai, kurių vaikams geriau nesakyti (sąrašas)
© PxHere nuotr.
Tėvai labai dažnai linkę sumenkinti vaikų jausmus.
Bus daug geriau, jei su vaiku stengsitės būti absoliučiai sąžiningi

Kai kurios iš pažiūros visiškai nekaltos frazės („Kaip gražiai nupiešei!“, „Labai gerai!“), kurias esame įpratę kone kasdien kartoti savo vaikams, mažina jų pasitikėjimą savimi bei skatina mažiau stengtis. Net nesusimąstome, kad net ir girdami savo vaiką silpniname jų vidinę motyvaciją ir griauname tarpusavio ryšį, svetainėje lifehacker.com rašo psichologė Shelley Phillips.

Ji siūlo mums įprastus pasakymus keisti kitais, teikiančiais daugiau naudos ir tada kai vaikus norime paskatinti, ir tada, kai norime juos sudrausminti.
1. „Tuojau pat nustok arba…!“. Grasinti vaikui niekada nėra gerai – pirmiausia dėl to, kad taip jūs mokote jį to, ko nenorėtumėte, kad jis išmoktų: savo tikslų siekti brutalia jėga arba suktumu, ypač kai kitas asmuo nerodo noro turėti bendrų reikalų.
 
Antra, taip elgdamiesi jūs patys save pastatote į nepatogią padėtį: arba turite tesėti grasinimus (įvykdyti žadėtą bausmę), arba atsitraukti, taip leisdami vaikui suprasti, kad jūsų grasinimai yra nieko verti. Vienaip ar kitaip, norimo rezultato negausite – tik susigadinsite santykius.
 
Nors kartais be galo sunku atsispirti pagundai pagrasinti, pasistenkite savo pasiutimą nuslopinti, konstruktyviai pasakydami, pavyzdžiui: „Mušti brolį – negerai. Man baisu, kad jo nesužeistum arba kad jis nesužeistų tavęs, norėdamas tau atsilyginti tuo pačiu. Jei nori ką nors mušti, mušk pagalvę, fotelį arba sofą“.
 
Pasiūlydami vaikui alternatyvą, kuri ne tik būtų saugesnė, bet ir leistų vaikui taip pat veiksmingai išlieti susikaupusias emocijas, jūs jam vaikui suprasti, kad jis turi teisę būti emocingas, net ir egzistuojant aiškioms elgesio riboms. Sh. Phillips teigimu, taip padėsite vaikui lavinti savikontrolę ir puoselėti emocinę gerovę.
 
2. „Jeigu tu , tai aš tau “. Papirkinėti vaikus – ne ką mažiau ydinga. Taip atimame iš jų motyvaciją bendradarbiauti tiesiog tam, kad darbas vyktų paprasčiau ir sklandžiau. Tokio tipo mainai po kiek laiko gali išvirsti į gana nemalonias derybas ir net smogti kitu galu: „Ne! Nesitvarkysiu, jei nepažadėsi man nupirkti „Lego“!“
 
Pabandykite šitaip: „Labai ačiū, kad padėjai man susitvarkyti!“ Dovanodami vaikams nuoširdžią padėką, motyvuosite juos ir kitą kartą jums padėti.
O jei pastaruoju metu jūsų vaikas nelabai linkęs jums padėti, padėkite jam prisiminti, kaip būdavo, kai jis jums padėdavo anksčiau: „Ar prisimeni, kaip prieš porą mėnesių padėjai man išnešti šiukšles? Be tavo pagalbos man būtų buvę daug sunkiau. Ačiū!“ Leiskite vaikui pačiam pasidaryti išvadą, kad padėti – smagus ir motyvuojantis užsiėmimas.
 
3. „Neverk“. Matyti savo vaiko ašaras nėra labai lengva. Tačiau prašydami jo nustoti verkti tarsi atsisakome pripažinti jo jausmus ir leidžiame jam suprasti, kad jo ašaros mums – nepriimtinos. Toks tėvų elgesys skatina vaikus slėpti emocijas, o tai, savo ruožtu, ilgainiui gali išprovokuoti emocijų protrūkius.
 
Jei vaikas verkia, pasistenkite jį atjausti. Pasakykite jam, kad verkti – normalu, kad visi žmonės kartais paverkia. Paguoskite vaiką, pasiūlykite pasikalbėti. Galite net pamėginti žodžiais įvardyti jausmus, kuriuos tuo metu išgyvena jūsų vaikas: „Tau turbūt labai liūdna, kad neišeina dabar nueiti į parką, ar ne?“
 
Taip padėtumėte vaikui susigaudyti savo jausmuose ir greičiau išmokti juos įvardyti. Drąsindami vaiką reikšti emocijas, padedate jam mokytis jas kontroliuoti – vėliau gyvenime šie įgūdžiai bus nepaprastai svarbūs.
 
4. „Pažadu, kad…“. Netesėdami pažadų, skaudiname. Smarkiai skaudiname. Kadangi gyvenimas – dalykas sunkiai prognozuojamas, rašinio autorė Sh. Phillips pataria visam laikui išbraukti šią frazę iš savo žodyno.
 
Bus daug geriau, jei su vaiku stengsitės būti absoliučiai sąžiningi, teigia ji: „Suprantu, kad tu labai norėtum savaitgalį pažaisti su drauge, ir mes labai pasistengsime, kad taip ir būtų. Bet suprask ir tu, kad kartais nutinka neplanuotų dalykų, todėl pažadėti, kad su ja susitiksi būtent šį savaitgalį, negaliu“.
 
Ir jei sakote, kad pasistengsite, tai ir pasistenkite. Jei visada laikysitės duoto žodžio, vaiko pasitikėjimas jumis didės, jei nesilaikysite, nukentės jūsų tarpusavio ryšys. Taigi galvokite, ką sakote, ir darykite viską, kad jūsų žodžiai nebūtų tušti.
 
Sh. Phillips taip pat pataria sulaužius pažadą tai pripažinti ir vaiko atsiprašyti. Atminkite, rašo ji, kad rodote vaikams pavyzdį, kaip jie turėtų elgtis sulaužę pažadą. Vieną kitą pažadą kartais sulaužome visi. Tačiau jei mums tai atrodo menkniekis, vaikui tai gali reikšti labai daug. Būkite savo vaikui sąžiningumo etalonas, o suklupę išdrįskite prisiimti atsakomybę.
 
5. „Nieko čia tokio“. Tėvai labai dažnai linkę sumenkinti vaikų jausmus, reaguodami į juos taip, tarsi jie būtų mažai reikšmingi. Kai kuriuos dalykus, kurie mums, suaugusiesiems, neatrodo labai svarbūs ir verti dėmesio, vaikai vertina visai kitaip.
 
Todėl rašinio autorė siūlo pamėginti pažvelgti į pasaulį vaikų akimis. Parodykite vaikui, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, net ir tada, kai tenka nustatyti ribą arba pasakyti „Ne“, pataria ji.
 
Tokie paaiškinimai, kaip antai „Žinau, kad labai norėjai , bet šiandien, deja, tam tikrai nėra galimybių“ arba „Man labai nemalonu tave nuvilti, bet atsakymas – ne“, yra kur kas pagarbesni vaiko atžvilgiu, nei mėginimas jį įtikinti, kad jo norai nėra itin svarbūs.
 
6. „Kodėl taip padarei?“. Jei jūsų vaikas padaro kažką, kas jums nepatinka, jūs, žinoma, turite su juo apie tai pasikalbėti. Tačiau jūsų įtūžio akimirka nėra tas laikas, kada vaikas gali pasimokyti iš padarytos klaidos.
 
Klausdami vaiko, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, jūs verčiate jį analizuoti savo elgesį, o tai vaikui paprasčiausiai per sunku – net ir suaugusieji ne visi geba tai daryti. Išgirdę tokį klausimą, dauguma vaikų apskritai užsisklęs ir pereis į gynybą.
 
Taigi, užuot jų klausę kodėl, paskatinkite juos komunikuoti – pamėginti atspėti, ką vaikas tuo metu jautė ir ko norėjo pasiekti: „Turbūt pasijutai bejėgis, kai tavo draugai nepanoro išklausyti tavo sumanymo?“
 
Parodydami vaikui, kad stengiatės jį suprasti, jūs galbūt pastebėsite, kad ir patys mažiau liūdite dėl susidariusios situacijos. Galbūt draugui jis įkando todėl, kad jam tiesiog reikėjo daugiau erdvės, tik jis nesugebėjo jam to kitaip paaiškinti. Jis juk mažas vaikas, ne koks nusikaltėlis.
 
7. „Labai gerai!“ Blogiausia tai, kad šis pasakymas kartojamas pernelyg dažnai, net ir tada, kai vaikas ką nors darydamas neįdeda jokių pastangų. Taip vaikams diegiame, kad viskas, prie ko tik jie prisiliečia, yra labai gerai, jei taip sako mama ir tėtis (ir tik tada, kai taip sako mama ir tėtis).
 
Autorės teigimu, kur kas prasmingiau būtų pasakyti „Išties neblogai pasistengei!“ Sutelkdami dėmesį į vaiko pastangas, skatiname jį suprasti, kad pastangos yra svarbiau už rezultatus. Tai žinodami, vaikai atkakliau stengiasi įveikti sunkesnes užduotis, o į nesėkmę išmoksta žvelgti tik kaip į dar vieną žingsnį sėkmės link.
 
8. „Geras berniukas!“ , „Gera mergaitė!“. Ši frazė, nors ir sakoma su geriausiais ketinimais, veikia priešingai, negu jūs tikitės. Dauguma tėvų mano, kad taip sakydami sustiprins vaiko pasitikėjimą savimi. Deja, poveikis kitoks. Jei vaikui, atlikusiam užduotį, kurią jūs paprašėte jo atlikti, sakote „Geras berniukas!“ arba „Gera mergaitė!“, jam susidaro įspūdis, kad geras jis tik todėl, kad padarė tai, ko jo buvo prašyta.
 
Taip užprogramuojamas scenarijus, kuriame vaikas gali pradėti bijoti prarasti savo, kaip gero vaiko, statusą, todėl jo motyvaciją bendradarbiauti su kitais žmonėmis ilgainiui lems vienintelis veiksnys – teigiamas įvertinimas, kurio jis taip tikisi.
 
Sh. Phillips teigimu, verčiau atitinkamoje situacijoje vaikui sakyti: „Man labai patinka, kad tu bendradarbiauji!“ Šitokiu būdu vaikas sužinos, ko jūs iš jo norite ir kaip jo elgesys jus paveikia.
 
Tą pačią informaciją galima perduoti ir apsieinant be emocijų: „Mačiau, kad dalinaisi žaisliuku su draugu“. Taip leisite vaikui pačiam suprasti, kad dalintis žaisliukais yra gerai. Tikėtina, kad ateityje jis taip elgsis vedamas savo vidinės motyvacijos, o ne tam, kad įtiktų jums.
 
9. „Oho, kaip gražiai nupiešei!“. Kai imatės vertinti vaikų kuriamą meną ir savo įvertinimus jiems tuojau pat atskleidžiate, jiems nebelieka poreikio apie savo darbus spręsti ir juos vertinti patiems.
 
Pamėginkite kiek kitaip: „Matau raudoną, mėlyną ir geltoną! O gal gali man dar ką nors papasakoti apie savo piešinį?“
 
Vietoj vertinimų pasiūlydami pastabų, leisite vaikams patiems nuspręsti, ar jų piešinys gražus, ar ne. Galbūt vaikas ir norėjo nupiešti kažką baisaus? Paprašydami vaiko plačiau papasakoti apie savo piešinį, paskatinsite jį pradėti savarankiškai vertinti savo kūrinius ir dalytis savo siekiais. Šie gebėjimai, pasak autorės, yra labai svarbūs ugdant vaiko kūrybiškumą.
 
10. „Tu toks protingas!“. Sakydami vaikams, kad jie gudrūs ir protingi, manome, kad stipriname jų pasitikėjimą savimi. Gaila, bet tokio pobūdžio liaupsės duoda kone priešingą rezultatą. Sakydami vaikui, kad jis protingas, mes nesąmoningai siunčiame jiems žinutę, kad jie protingi tik tada, kai gauną gerą pažymį, pasiekia tikslą ar pateikia tobulą rezultatą, o tai jaunam žmogui daro milžinišką spaudimą.
 
Tyrimai rodo, kad jei sakysime vaikui, kad jis protingas kaskart, kai jis sudėlios dėlionę, jis mažiau stengsis vėliau sudėlioti sudėtingesnę. Vaikai paprasčiausiai bijo, kad jei jiems nepasiseks, mes jų daugiau nebelaikysime protingais.
 
Verčiau pasakykite vaikams, kad jų pastangas labai vertinate. Atkreipdami dėmesį į pastangas, o ne į rezultatą, jūs leidžiate vaikams suprasti, kas iš tiesų svarbu. Žinoma, sudėlioti nesudėtingą dėlionę vaikui smagu, bet ne ką mažiau smagu – mėginti sudėlioti ir sudėtingesnę.
 
Jau minėti tyrimai taip pat atskleidė, kad kai dėmesį atkreipiame būtent į pastangas („Oho, tikrai neblogai pasistengei!“), vaikai rodo kur kas daugiau noro kitą kartą imtis sudėtingesnių užduočių.
 
Šaltinis: psichika.eu
 
  

Žymos: Vaikai, Vaikai ir tėvai, pokalbiai su vaikais, vaikų psichologija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Suvalkietis dengia namo stogą. Tik staiga paslysta ir nukrenta žemyn.

Šaukia žmonai:

– Žmona, nukritau nuo stogo!

O žmona atsako:

– Kaip gerai, pietus ligoninėje pavalgysi.