Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   psichika.eu   |   2016-10-03

Pedofilija – lytinė orientacija?

  
Pedofilija – lytinė orientacija?
© google.com
Žmonės, pasižymintys netinkamu seksualiniu elgesiu, yra patys patyrę seksualinę prievartą.
Netinkamą seksualinį elgesį palaikančios ir pateisinančios nuostatos yra vienas iš veiksnių, kuris tai lemia.

Pasaulio sveikatos organizacijoje svarstoma pedofiliją pripažinti dar viena lytine orientacija, o jos priežastys gali slypėti vaikystėje patirtose fiziologinėse traumose.

Taip sako psichoterapeutas Mindaugas Jasulaitis. Psichologė dr. Aistė Pranckevičienė teigia, kad netinkamas seksualinis elgesys – tarsi negeras ciklas, kuris prasideda ankstyvoje vaikystėje, pačiam patyrus seksualinę prievartą, neturint empatijos ar socialinių įgūdžių.
– Kaip pasireiškia netinkamas seksualinis elgesys? Kas, mokslo požiūriu, yra tinkamas ir netinkamas elgesys?
 
A. Pranckevičienė: Apie netinkamą seksualinį elgesį galima kalbėti dviem aspektais. Viena jo forma – seksualinis elgesys, nukreiptas į kitus. Jo kriterijai – sutikimo tokiam elgesiui nebuvimas, nesutikimas užsiimti seksualiniais santykiais, jėgos disbalansas, kai žmogus verčiamas užsiimti tokiais santykiais, naudojama fizinė ar psichologinė prievarta. Toks netinkamas elgesys gali būti labai įvairus – nuo žodžių ir netinkamo turinio komentarų tiesiogiai iki žinutės ar pasisakymo elektroninėje erdvėje. Bet visi jie verčia kitą žmogų jaustis blogai, daro emocinę žalą.
 
Kita netinkamo seksualinio elgesio forma, apie kurią kalbama gerokai mažiau, – netinkamas seksualinis elgesys, kenkiantis pačiam žmogui. Tiesioginės žalos kitiems nėra, tačiau toks elgesys žalingas pačiam juo užsiimančiam žmogui. Tokio netinkamo elgesio pavyzdys – priklausomybė nuo masturbacijos. Šiai netinkamo seksualinio elgesio formai dažnai būdingas sunkumas suvaldyti savo seksualinius impulsus, įkyrus noras kartoti tokį elgesį. Dėl to nukenčia realūs santykiai, kartais jie visai išnyksta, jų nebėra. Žmogus tampa priklausomas nuo savo poreikių patenkinimo.
 
– Kokios seksualinio elgesio problemos aktualiausios šiandien?
 
M. Jasulaitis: Yra didelis disbalansas tarp žmonių, besikreipiančių dėl to, kad priekabiaujama prie jų, ir tų, kurie priekabiauja patys. Savo praktikoje dar nesusidūriau su žmonėmis, kurie kreiptųsi dėl to, kad patys priekabiauja. Galbūt mes neturime tokios išvystytos institucinės pagalbos, nukreipiančios žmones priverstinai. O psichoterapeutų darbas ir padeda išvengti nusikaltimų, padaryti taip, kad tie žmonės nežalotų aplink save esančių.
 
Man tenka susidurti su žmonėmis, kenčiančiais nuo perdėto seksualumo arba, kai kuriais atvejais, dėl seksualumo nebuvimo. Viena iš problemos priežasčių ir gali būti perdėtas domėjimasis seksu, pornografija, su tuo susijusi masturbacija.
Kalbant apie priklausomybę nuo sekso ir priklausomybę nuo pornografijos, mokslininkai ginčijasi, ar toks reiškinys išties yra, ar jo nėra, kokie jo kriterijai. Vienas kriterijus aiškus – tai žalos buvimas arba nebuvimas. Jei žmogus kartais lankosi pornografinėse svetainėse, žiūri erotinius žurnalus ir kartais masturbuojasi, tai yra visiškai normalu. Bet jei masturbacija užsitęsia valandą, jei dėl naršymo pornografinėse svetainėse žmogus negeba ryte išeiti į darbą, kalbama apie priklausomybę ir apie jos gydymą.
 
– Galbūt netinkamas seksualinis elgesys dažnai tiesiog nesuvokiamas kaip problema?
 
A. Pranckevičienė: Taip, kritikos nebuvimas – viena pagrindinių problemų. Netinkamą seksualinį elgesį palaikančios ir pateisinančios nuostatos yra vienas iš veiksnių, kuris tai lemia. Jei manoma, kad priversti moterį turėti seksualinių santykių nėra bloga, tai ir daroma. Kodėl žmogus turi kreiptis pagalbos, ypač jei nieko nedaro ir auka, tuo nesiskundžia. Tai pateisinama tiek aplinkos, tiek paties žmogaus, taip besielgiančio.
 
– Mokslinės informacijos apie netinkamą seksualinį elgesį trūksta. Gal mums tokios temos neaktualios?
 
M. Jasulaitis: Ruošiantis šiam interviu, mums padėjo Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba. Ji sako, kad ši problema itin aktuali Lietuvai, o aktualumą rodo ne taip jau ir seniai Kaune vykęs pedofilijos skandalas.
 
Įdomu tai, kad pateikti tarnybos duomenys rodo, kad per institucijos veikimo laikotarpį su priekabiavimu susijusių duomenų nėra. Tokie dalykai nėra registruojami arba dėl jų nereikia daryti psichiatrinių ekspertizių. Tačiau kalbant apie lytinę prievartą prieš vaikus, 1994–2010 m. laikotarpiu, per 16 metų, su tuo susijusių ekspertizių padaugėjo nuo 45 iki 344.
 
Galbūt dabar žmonės atviresni, jie labiau suvokia, kas ta seksualinė prievarta, dėl jos kreipiasi. Be to, kalbant apie vaikus, skiriama invazinė prievarta ir neinvazinė prievarta. Invazinė prievarta – kai yra lyties organo įsiskverbimas. Neinvazinei prievartai priskiriami grabaliojimas, tapšnojimas, lietimas. Tokius veiksmus, beje, galima būtų priskirti ir priekabiavimui prie suaugusiųjų, ne tik vaikų.
 
– Taigi duomenų apie netinkamo seksualinio elgesio mastus Lietuvoje kaip ir nėra?
 
A. Pranckevičienė: Tiesioginių duomenų nėra, turime tik statistiką, kai tai tampa nusikaltimu – kai įvyksta išžaginimas, grubus priekabiavimas. Tačiau tikrąjį mastą turbūt įsivaizduoti ne taip jau sunku. Statistika rodo, kad trečdalis Lietuvos moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje. Paprastai tas smurtas mišrus – tai ir fizinė, ir psichologinė prievarta, o su tuo būna sumišęs ir seksualinis smurtas.
 
Taigi tokio elgesio mastai yra didžiuliai, Lietuvos duomenys nedaug kuo skiriasi nuo pasaulinių duomenų. Pavyzdžiui, JAV tyrimai rodo, kad viena iš keturių mergaičių ir vienas iš septynių berniukų patiria vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą iki 18 metų. Tai tikrai egzistuoja, bet mes tai gana gerai toleruojame ir pradedame kalbėti tik tuomet, kai tai tampa problema.
 
– Kaip jums atrodo, dėl kokių priežasčių susiformuoja polinkis į netinkamą seksualinį elgesį?
 
A. Pranckevičienė: Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra – kiek žmonių, tiek ir kelių, kurie atveda į netinkamą seksualinį elgesį. Tačiau gana vieningai sutariama, kad vienas didesnių rizikos veiksnių yra skaudi ankstyva žmogaus patirtis, kai vaikas vaikystėje atstumiamas, traumuojamas, neprižiūrimas tėvų.
 
Dažnai žmonės, pasižymintys netinkamu seksualiniu elgesiu, yra patys patyrę seksualinę prievartą. Statistika rodo, kad net iki 80 proc. žmonių, teisiamų už seksualinius nusikaltimus, praeityje patys yra buvę aukomis.
 
Tai tarsi negeras ciklas, kuris prasideda ankstyvoje vaikystėje, pačiam patyrus seksualinę prievartą. Tačiau šalia to gali būti daugelis kitų veiksnių, skatinančių netinkamą seksualinį elgesį. Pavyzdžiui, socialinių įgūdžių stoka, artimų santykių neturėjimas, negebėjimas užmegzti ir palaikyti visaverčių santykių.
 
Įtakos turi ir empatijos stoka, tai yra negebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmus ir patirtis. Tuomet žmogus neturi įgūdžių suprasti, ką jaučia kitas, kai prie to kito priekabiaujama. Problema yra ir įvairių medžiagų vartojimas, savikontrolės įgūdžių stoka.
 
– Kiekvienas atvejis individualus, bet kaip manote, kokios giluminės priežastys sukelia seksualinio elgesio sutrikimus?
 
M. Jasulaitis: Pritariu tam, ką pasakė mano kolegė. Norėčiau apie tai, kas kalbėta, pasisakyti iš kitos pusės ir pakalbėti apie tuos, kurie patiria seksualinę prievartą. Jie, kaip ir buvo minėta, neretai paskui tampa prievartautojais ir priekabiautojais. Atliekant tyrimus išsiskiria tokie dalykai, iš kurių vieni yra socioekonominiai veiksniai.
 
Tai reiškia, kad yra svarbu, kaip gyvena šeima, nes būtent skurdžiau gyvenančių šeimų vaikai dažniau prievartaujami arba prie jų dažniau priekabiaujama. Kitas dalykas – emocinis apleistumas. Kiek su tuo vaiku bendraujama, kiek jis turi galimybių kalbėti arba kažkam išsipasakoti? Su tuo susijęs ir empatijos vystymasis.
 
Dar vienas svarbus dalykas – savivertės jausmas. Kiek vaikas sugeba pamilti ir įvertinti save, suprasti, kad jis yra svarbus? Viskas prasideda nuo paties žmogaus. Jei asmuo nevertina savęs, tai nevertint ir kito žmogaus ateityje. Tai susiję su šeimos darna, taip pat – su institucijomis. Ar vaikas gyvena šeimoje, ar auga globos namuose ir pan.
 
– Apie aukas kalbama daugiau. Bet kiek svarbu kalbėti ir suvokti netinkamo seksualinio elgesio priežastis tų žmonių, kurie taip elgiasi?
 
A. Pranckevičienė: Manau, kad šia tema kabama per mažai. Jei kalbame ir visą dėmesį skiriame tik pagalbai aukoms, tai praleidžiame kitą svarbų dalyką –ką daryti su tais, kurie priekabiavo, kurie nusikalto. Mes galime juos uždaryti į kalėjimus, bet jie iš ten išeis. O kalėjimas nėra gydymas.
 
Jei mes nieko nedarome, kad pakeistume jų elgesį, tai didelė tikimybė, kad toks elgesys bus kartojamas. Būtina apie tai kalbėti. Iš specialistų galima išgirsti daug pesimizmo apie tai, kad su žmonėmis, padariusiais seksualinius nusikaltimus, jau nieko negalima padaryti.
 
Visgi tyrimai rodo ką kita, ypač jei nusižengimai buvo padaryti impulsyviai, dėl netinkamų nuostatų. Tokiems žmonėms tas nuostatas galima pakeisti, sėkmės procentas tikrai didelis. Lietuvoje jau pradedami kaupti duomenys, pradedama dirbti su seksualiniais nusikaltėliais.
 
Klaidinga manyti, kad toks darbas gali būti atliekamas tik institucijoje – kad psichologas dirbtų kalėjime. Efektyviau būtų perkėlus tą pagalbą į bendruomenę, kad žmogus neprarastų socialinių santykių, išsilavinimo, darbinių kontaktų. Visa tai užtikrintų, kad ateityje jis turės tinkamą socialinę adaptaciją, galės prisitaikyti ir nebekartoti klaidų.
 
M. Jasulaitis: Dirbant su šia žmonių grupe yra nelengva perlipti per savo vidinius barjerus. Kalbant su kolegomis arba girdint tai, kas sakoma visuomenėje, aišku tai, kad pas mus daug netolerancijos. Jeigu kalbama apie tai, kaip padėti pedofilui, tai dažnai galima išgirsti, kad jokios pagalbos čia būti negali, reikia juos sunaikinti, ir viskas.
 
Tam tikri dalykai yra tabu, bet, žvelgiant istoriškai, buvo įvairių laikotarpių. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje pedofilija buvo įteisinta ir net laikoma geriau nei santykiavimas su moterimi. Rytų šalyse amžius, kuriuo apibrėžiamas gebėjimas lytiškai santykiauti yra labai skirtingas.
 
Paskutiniai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) svarstymai susiję su pedofilijos pripažinimu dar viena lytine orientacija. Tai gali būti pripažinta kaip orientacija, kai žmogus turi trauką vaikams dėl tam tikrų dalykų. Genetinis faktorius dar nėra nustatytas, bet pedofilijos vystymuisi įtakos gali turėti fiziologinės traumos, pavyzdžiui, smegenų, patirtos vaikystėje. Taip žmogus jaučia tą trauką. Ne dėl to, kad jis ištvirkęs ar nori išskirtinio elgesio. Tiesiog jam labai nepasisekė.
 
Su tuo susidūręs, toks žmogus nežino, kaip elgtis. O bandydamas savo seksualumą realizuoti jis gali žaloti kitus visuomenės narius. Dirbant su tokiu žmogumi svarbu padėti jam suvokti savo impulsus, išmokyti juos valdyti. Tokiems žmonėms labai svarbi alkoholio, psichoaktyvių medžiagų kontrolė. Nes viena yra tai, kad žmogaus galvoje yra impulsas, o kita – kai leidžiama jam realizuotis.
 
PSO svarsto apie pedofiliją, bet tai vis tiek įvardijama kaip nukrypimas, net jei tai bus pripažinta dar viena orientacija. Bet kokiu atveju, nekalbama apie tokio elgesio teisėtumą, už jį baudžiama ir manau, kad tai nesikeis.
 
– Ar paauglystėje galima įžvelgti netinkamo seksualinio elgesio apraiškas?
 
A. Pranckevičienė: Tokį elgesį galima atpažinti ne tik paauglystėje, bet ir vaikystėje. Jis gali pasireikšti pernelyg aktyviu seksualiniu interesu, nebūdingu tokio amžiaus vaikams. Paprastai mažų vaikų seksualumas neutralus, jie domisi kitus žmogumi, savimi, nori paliesti kitą asmenį, apžiūrėti save, bet – vedami smalsumo. Tačiau įtarimą gali kelti perdėtas bandymas paliesti kitą, atkaklus domėjimasis seksualiniais dalykais, lytiniais organais ir pan.
 
Paauglystėje noras domėtis šiais dalykais didėja, tai normalu. Atsiranda masturbacija, tik svarbu, kad ji būtų privati, paaugliai tai turėtų daryti vieni, privačioje erdvėje. Atsiranda ir noras išbandyti vienokius ar kitokius veiksmus, tai būna daroma su bendraamžiais – prisilietimai, pasibučiavimai ir t. t.
 
Paauglių grupėse dažnai stipriai išreikštas netinkamas seksualinis elgesys – tai seksualinio turinio patyčios, kurios gali būti tiek tiesioginės, tiek internetinėje erdvėje. Taip pat – vienoks ar kitoks priekabiavimas, santykiai su vyresniais žmonėmis, domėjimasis pornografija.
 
Į bet kokį netinkamą seksualinį elgesį reikia reaguoti. Pirmiausia – kalbėti, aiškinti, padėti vaikui išmokti empatijos, padėti įsijausti į kitą asmenį. Reikia paaiškinti, kas yra asmens privatumas, kodėl vienoks ar kitoks elgesys – netinkamas.
 
Šaltinis: psichika.eu
  

Žymos: Psichologija, Pedofilija, seksualinė orientacija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Kodėl policininko žmona miegamajame vaikšto lėčiau nei kituose kambariuose?
– Todėl. Kad miegamajame yra gulintis policininkas.