Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Giedrius Drukteinis   |   Elegancija.eu   |   2012-12-25

Kam visuomenei reikalinga prabanga?

  
 Kam visuomenei reikalinga prabanga?

XVIII amžiuje vienas Vengrijos turtuolis aristokratas užsimanė Vienoje vykusiame karnavale suvaidinti vargetą, tačiau norėjo, kad jo kostiumas būtų „brangiausias vargetos kostiumas visame pasaulyje“. Jis rado saliamonišką sprendimą – išėmė Carravagio paveikslą iš rėmų, jame išpjovė skyles galvai ir rankoms, ir tokią drobę užsivilkęs, vaikščiojo Vienos gatvėmis viso karnavalo metu.

Prabanga buvo smerkiama ir laidojama jau ne kartą. Ir visada ją smerkia bei laidoja tie, kuriems ji nepriklauso ir net nėra skirta – proletarai bei naivios intelektualės. O prabanga tebeklesti.
Turtuoliai turi ne tik daugiau pinigų. Kad ir kokiais būdais jie susikrovė savo turtus, tai beveik visada buvo ryžto, drąsos ir rizikos kombinacija – tai, ko mes, paprastieji, niekada neturime. Mes manome, kad turtuoliai – tai prašmatnūs namai ir greiti automobiliai, tačiau niekada nemanome, kad turtai – tai prasmė, tai įveikta aukščiausia kalno viršūnė. Kodėl reikia būti turtingu? Nes tai daug ko išmoko.
Prabangos suvokimas kinta
 
Romėnai žodį „luxuria“ („perteklius“, „didybė“, „puikybė“) dažniausiai vartodavo neigiamame kontekste, kaip kritikos objektą, o štai žodį „virtus“ („dorybė, kuklumas“) – kaip pagiriamąjį, ir visada – kaip antipodą prabangai. „Luxurios“ reikėjo vengti – labiausiai vidinės disciplinos pagalba, nes romėnai jau tada žinojo – visko pertekęs gyvenimas veda prie iškrypimo ir silpnumo. Diogenas savęs klausdavo: „Ko man iš tikrųjų reikia?“ Jo išmąstytas atsakymas buvo vienas: protingo, prasmingo ir kuklaus gyvenimo.
Tačiau „luxuria“ vis tiek vyravo visuose imperijose ir santvarkose, nes puikybė – neišvengiamas žmogaus prigimtinis bruožas, kiekvieno mūsų „Achilo kulnas“, prieš kurį buvo bejėgiai ir didžiausi pasaulio didvyriai.
 
Kaip tyčia, prabanga taip ir neišnyko nė vienos revoliucijos metu. It pagal kokį fizikos dėsnį keisdavosi tik jos būsena. Nes ji, kad ir kaip būtų keista, visada buvo reikalinga. Prancūzų filosofas Monteskjė sakė, kad „be prabangos negalima, nes kai turtingieji gaili pinigų, vargšai badauja“. Gali skambėti išties eretiškai ir visiškai priešingai romėnų įsivaizdavimui, bet klestinti prabanga – tai socialinio stabilumo požymis. Kai visuomenė nestabili, ir prabanga pavojuje.
 
šiandien prabanga iš pirmo žvilgsnio yra nuvertėjusi. Bėda ta, kad ji pasidarė masiniu reiškiniu, tiesiog pernelyg lengvai pasiekiama. Dar visai neseniai kašmyras buvo kažkas ypatingo, o šiandien jo pilna visur, net supermarketuose, kaip kad ir Džeimso Bondo gerti šampanai puikuojasi paprastose parduotuvėse.
 
Beje, nieko nuostabaus – daugelis prabangos dalykų istorijos eigoje yra tapę visiems prieinamais. Pavyzdžiui, Biblija – iki Gutenbergo išrasto knygų spausdinimo ji buvo prabangos daiktas, perrašoma ranka ir iliustruojama geriausių meistrų. Arba cukrus – prieš 200 metų jis buvo laikoma sidabrinėse rakinamose skrynelėse, už kurią šiandien mokami nemaži pinigai, skirtingai nuo jose suberto cukraus…
 
Vokiečių sociologas ir kultūros istorikas Reinholdas Knollis tvirtina, kad prabangos suvokimas pasikeitė per pastaruosius dešimt metų: „Prabanga iš principo yra vienas iš tų žodžių, kurie pasidavė visuotinei infliacijai ir buvo nuvertinta, – jis yra labai miglotai suvokiamas ir naudojamas bet kam apibūdinti: vienam – tai penkių žvaigždučių viešbutis, kitam – rankų darbo batai, trečiam – galimybė gerai išsimiegoti.“
Tačiau, jo tvirtinimu, „iš esmės prabanga – tai visada besaikis išlaidavimas“. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Austrijos ambasadorius Maskvoje G. Wodackas rengdavo vakarienes, per kurias svečiams tiekdavo tik lengvus ir paprastus užkandžius. Tačiau, kad jo niekas neapkaltintų šykštumu, šalia lėkščių stovėdavo acto stiklinė, kurioje buvo ištirpintas deimantas – matyt, tai ir yra „prabanga“, „luxuria“ tikrąja to žodžio prasme. Arba kai „Formulės-1“ lenktynininkai po sėkmingo finišo vieni kitus laisto brangiu šampanu (tokia tradicija) – tai „išlaidavimas“, nes šampanas yra skirtas gerti, o ne laistyti. Nes tikroji prabanga – tai ribų peržengimas. Visada.
 
Kur ribos?
 
Todėl turčiams taip dažnai ir iškyla dilema – kur tos naujos ribos, kurias galima peržengti? „Rolex“, „Godiva“ ar „Rolls-Royce“ – taip stereotipiškai įsivaizduojami daiktai, kuriuos vartoja turtingi žmonės. Jie yra prieinami visiems turčiams, taip, tačiau kas nori atrodyti taip, kaip „visi“?
 
Iš pradžių į pagalbą atskubėjo rinkodaros specialistai, pasiūlę vietoje žodžio „prabangus“ vartoti terminą „ypatingas“.
 
Kaip sukurti tą „ypatingą“, kad išsiskirtumėte iš minios? Šiandien turtuoliai jau nebenori vien mokėti tūkstančių už rankinę ar paltą. Jiems net nebereikėjo kažko, pagaminto tik pagal užsakymą. Jiems reikėjo „istorijos“. Epo. Mito. Legendos.
 
Tarkime, jei vilkite brangų kašmyro megztinį, kad ir kaip žiūrėsi – tai viso labo tik medžiaga. Tačiau jei žinote, kad jis pasiūtas iš vilnos, nukirptos nuo ožkos, besiganančios kažkur vaizdingose Mongolijos kalvose, kurias pasiekti džipu nuo artimiausio kaimo trunka dvi su puse dienos, ir surinkti pakankamai vilnos šiai kolekcijai užtrunka ištisus dešimt metų, tada už tokį megztinį mokėti 12 tūkstančių dolerių pasidaro tarsi prasminga. Nes tai yra legenda, tai yra tai, kas padaro bet kurį mūsų „ypatingu“.
 
 
Ar verta?
 
Žinoma, masės dėl to neišvengiamai karščiuojasi – kodėl turčiai taip švaisto pinigus? Ir išties, ar naudojančių tokius daiktus turtuolių gyvenimai yra geresni ir kokybiškesni, keliantys didesnį pasitenkinimą, nei mūsų?
 
Ar galima suvokti mentalitetą žmogaus, kuris šlapinasi į „Neorest 600“ unitazą (kuris šildo, plauna intymias kūno vietas, groja, leidžia kvapus, analizuoja šlapimą ir persiunčia duomenis gydytojui)? Ar galima pateisinti asmenį, makaronus užpilantį „Armando Manni“ alyvų aliejumi su ištirpintu auksu? Ar neiškyla klausimas, kad pinigus galima geriau panaudoti, nei sumokėti už vienos nakties nakvynę viešbutyje „TY Warner Suite“, „Four Season“ Mahetene, Niujorke 30 tūkstančių dolerių? Sunku ir suprasti, kaip taip galima, ar ne? Tačiau ar turi tie žmonės aiškintis Jums?
 
Nes atsakymas yra paprastas – prabanga įgyja prasmę tik tada, kai ją turintis žmogus atsiriboja nuo kitų nuomonės ir spaudimo. Prabanga niekada nebuvo demokratiška. Teisinga, matyt, sakyti, kad prabanga yra „tai, kas sukurta tik man ir man tepriklauso“. Ir jei tokiam kūriniui reikia „peržengti ribas“ ir sugriauti taisykles, kodėl gi ne?
 
 
Nes individualumas – būtent individualumas, o ne jo kaina padaro gyvenimą prasmingą. Nes prabanga gali būti ir keliauti be jokio rankinio bagažo, vilkėti nelygintus marškinius, važinėti dviračiu ir gyventi taip, kaip dainavo Bobas Dylanas: „Jei per tą laiką, kai atsikeli ryte ir eini lovą vakare, darai tai, ką nori, Tu esi laimingiausias žmogus pasaulyje.“
 
Tikroji prabanga niekur neišnyksta, nesensta ir nesikartoja. Žinoma, už mums gerai matomo fasado yra žmonių, kurie nešioja vienetinės gamybos laikrodžius, apie kurių gamintojus masės net nėra girdėjusios, ir geria vynus, kurių butelis kainuoja daugiau nei Jūsų automobilis. Jie turi savo turto vadybininkus ir asmeninių konseržjė paslaugas. Kaip žinia, konseržjė – tai žmonės, kurie gali gauti viską, kas yra legalu – tiems klientams, kurie yra turtingi, bet neturi laiko. Žinoma, niekas nesiuntėja konseržjė pirkti prabangos dalykų, bet juos samdantys turtingi užsakovai gauna kur kas vertingesnį dalyką – laiko sau patiems.
 
Sėkmės indikatorius – saviraiška
 
Nes tikros sėkmės indikatorius yra ne vartojimas, o saviraiška ir laisvo laiko kiekis, kurį galima skirti asmeniškai sau. Turėti idealus, atrodyti paprastai. Išmokti vertinti kokybę ir komfortą, niekinti išsidirbinėjimą, smerkti vartotojiškumą, mylėti, o ne tiesiog užsiimti seksu, daugiau skaityti ir mažiau šėlti vakarėliuose. Privatumas ir uždarumas – kertiniai naujos epochos žodžiai.
Tiems, kurie visko turi, trūksta nedaug – tik asmeninės erdvės ir ramybės. Matyt, iš esmės tai ir yra, anot Diogeno, „prasmingas, kuklus ir protingas gyvenimas“. Gerai pagalvojus, net jis, gyvendamas statinėje, turėjo neįtikėtiną prabangą – gyventi sau, niekam neatsiskaitinėjant. Tikiu, vieną dieną mes visi išmoksime taip gyventi.
 
 
  

Žymos: įžymybės, Pramogos

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pamatykite V. Šapranausko anekdotų šou Londone ir Peterborough\'e!