Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Jolanta Bogužienė, psichologė   |   2012-05-30

Kodėl narkotikai? (II)

  
Kodėl narkotikai? (II)

Dėl narkotikų poveikio ir smegenų atsako sistemai vartotojo smegenys tiki, jog narkotikai yra būtini, kad narkotikų vartotojas galėtų išlikti. Tai vadinama smegenyse esančios išlikimo sistemos užgrobimu tikrąja šio žodžio prasme, supainiojant kasdieninį išlikimą su poreikiu gauti daugiau narkotikų.

Jeigu maistas padidina dopamino kiekį iki 45 proc., tai amfetaminas ir kokainas jį padidina iki 500 proc. Kalbant apie daugelį natūralių malonumų, smegenyse yra įgimtų apsaugos priemonių. Jose yra galinga grįžtamojo ryšio sistema, kuri pasako ,,gana“, kai kalbame apie natūralų elgesį, tokį kaip maitinimasis ar seksas. Tačiau smegenyse nėra natūralaus grįžtamojo ryšio grandinės, kuri išjungtų narkotiko poveikį smegenų atsako sistemai. Priklausomi nuo narkotikų žmonės dėl adaptacinių pokyčių smegenų atsako grandinėje nebegali jausti naudos iš natūralių veiksnių (maisto, vandens, sekso) teikiamų privalumų ir negali normaliai funkcionuoti be narkotiko.
Asmenybės psichopatinės savybės gali kelti didesnę narkotikų vartojimo riziką, ir tai turi didelės reikšmės priklausomybės gydymo eigai bei sėkmingo reabilitacijos proceso galimybėms.
 
Mokslinėje literatūroje tebesitęsia diskusijos apie psichopatijos vertinimą. Psichopatija dažnai yra gretinama su antisocialios asmenybės sutrikimu. Išskiriama keletas pagrindinių psichopatijos požymių: kaltės jausmo nebuvimas, impulsyvumas, nenuoširdus žavesys, arogancija ir apgaudinėjimas palaikant tarpasmeninius santykius, beširdiškumas ir šaltumas kitų atžvilgiu, anomalūs afektiniai išgyvenimai, nuolatinis stimuliacijos poreikis, bejausmės ir savanaudiškos nuostatos, antisocialus ir neatsargus elgesys.
 
Kuo jaunesnis psichopatinių bruožų turintis ir narkotikus vartojantis asmuo patenka į reabilitacinę bendruomenę, tuo geresnės yra gydymo prognozės, palyginti su vyresnio amžiaus žmonėmis, turinčiais psichopatinių savybių. Priklausantysis yra visiškai atsidavęs priklausomybės procesui ir negalės pralaužti šito rato be tam tikro įsikišimo. Dėl to narkomanai retai pradeda gydytis nespaudžiami. Jų manymu, gydytis – reiškia atsisakyti vieno dalyko, kuris jiems yra pats svarbiausias. Priklausomybė nėra liga, nuo kurios išgyjama savaime. Priklausomasis negali rasti išeities arba jos sugalvoti. Išgijimas nėra dalis tos ligos, kuri yra priklausomybė. Tai ne šiaip sau įvyksta; tam reikia plano ir sunkaus darbo su savimi.
 
Pasveikti, tai reiškia ne tik liautis vartoti, bet ir nukreipti kita kryptimi priklausomybės procesą. Narkomanai turi nutraukti ne tik savo ryšį su priklausomybės medžiaga, bet ir imtis žingsnių, reikalingų pakeisti jų su priklausomybe susijusius požiūrius, tikėjimą, vertybes ir elgesį. Jie savo smegenims turi duoti laiko iš naujo prisitaikyti prie narkotikų nebuvimo ir išmokti elgesio, kuris jiems leistų susilaikyti nuo narkotikų. Nepripažindami turintys šių problemų, priklausomi asmenys nėra motyvuoti ir gydytis.
 
Yra sukurtas specialus metodas, kuris vadinamas motyvuojamuoju interviu. Motyvuojamojo interviu tikslas – padidinti asmens vidinę motyvaciją keisti savo elgesį. Labai svarbu, kad pasikeitimai kiltų iš vidaus, t. y. pats asmuo suprastų būtinybę keisti savo elgesį, o ne sutiktų keistis (gydytis) priverstas artimųjų. Be to, labai svarbu, kad argumentus, kodėl reikia keisti savo elgesį, atrastų pats asmuo. Motyvuojamasis interviu remiasi elgesio pasikeitimų stadijų modeliu, kurį pateikė amerikiečių mokslininkai Prochaska ir DiClemente.
 
Pagal šį modelį, žmonės gali būti skirtingose elgesio keitimo stadijose:
1. Stadija iki svarstymo. Šioje stadijoje žmogus dar neturi intencijos keisti savo elgesį ir net negalvoja, kad turi problemų. Ši problema gali būti akivaizdi kitiems – šeimai, draugams. Žmogus gali sakyti: „Žinau, kad turiu trūkumų, bet keistis man tikrai nebūtina“, „Kiti geria daug daugiau už mane“ ir pan. Šioje stadijoje asmuo nelinkęs aptarinėti savo įpročių ir nesidomi jokiais elgesio keitimo / gydymo metodais. Taigi, jis neįvertina rizikos.
 
2. Svarstymo stadija. Žmogus suvokia, kad turi problemų, ir mano, kad reiktų kažką daryti. Šioje stadijoje galima būti labai ilgai. Pavyzdžiui, žmogus vis pasvarsto kompanijose, kad gal reikėtų sumažinti ar nutraukti narkotikų vartojimą. Bet elgesio keitimas atidedamas tolimesniems laikams. Šioje stadijoje asmuo įvertina visus teigiamus dalykus, kuriuos jam duoda rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, ir visas neigiamas pasekmes. Deja, teigiami dalykai „persveria“, ir asmuo nenori jų prarasti. Dažnai galvojama „Jei pablogės sveikata, atsiras daugiau problemų, tikrai iš karto nustosiu tai daryti.“
 
3. Pasirengimo stadija. Asmuo jau ruošiasi imtis tam tikrų veiksmų artimiausioje ateityje (šį mėnesį) ir gali pradėti šį tą daryti. Asmuo jau gali pasidomėti, kur galima kreiptis pagalbos, sužinoti apie psichiatro ir psichologo teikiamos terapijos poveikį, įsigyti specialios literatūros.
 
4. Veiksmų stadija. Tai maždaug pusmetis po to, kai įvyko reikšmingi pakitimai. Asmuo smarkiai sumažino arba visai nutraukė vartojimą, ėmė lankytis pas specialistą, gerti vaistus ar vaikščioti į terapiją.
 
5. Palaikymo stadija. Net ir praėjus tam tikram abstinencijos laikotarpiui išlieka didelė tikimybė, kad asmuo vėl atkris. Pagunda pradėti vartoti mažėja palaipsniui, o asmens pasitikėjimas savimi vis auga.
 
6. Nepageidaujamas elgesys įveikiamas, kai pagundos nebelieka jokiose probleminėse situacijose, o pasitikėjimas savimi maksimalus (kad nebus recidyvo). Deja, dažniausiai tai tik laikinas susilaikymas nuo vartojimo.
 
7. Atkryčio stadija. Asmuo neįveikia savo potraukio ir vėl pradeda vartoti.
Pagal šį modelį, skirtingose elgesio pasikeitimo stadijose asmuo turi skirtingą motyvaciją ir skirtingą pasirengimą keistis. Todėl siekiant motyvuoti keisti savo elgesį, reikia taikyti skirtingas poveikio priemones. Motyvuojamasis interviu ir pateikia labai konkrečias strategijas, kaip motyvuoti priklausomus asmenis imtis atsakomybės, priimti sprendimus ir imtis konkrečių veiksmų keisti savo elgesį.
 
Gydymas nuo priklausomybės ligų skirstomas į dvi kategorijas: gydymą be vaistų ir gydymą vaistais. Be vaistų – tai įvairios psichosocialinės programos, teikiamos profesionalų, arba įvairios programos, pavyzdžiui, anoniminių narkomanų 12 žingsnių programa, kurias vykdo ne profesionalai. Kiekvienam pacientui, priklausomai nuo jo poreikių, būklės, veiksmingi gali būti skirtingi metodai.
 
Esant sunkioms cheminėms priklausomybėms, tas metas, kuris anksčiau buvo skiriamas tiesiog atvirai ir laisvai susikaupti, dabar dažnai virsta progomis vartoti priklausomybę sukeliančią narkotinę medžiagą. Pragaištinga, bet tikra ironija: narkotikas maskuoja pats save; jo poveikis pritemdo ir pakeičia suvokimą taip, kad asmuo neprisipažintų esąs nuo jo priklausomas.
Šis neigimo ir išstūmimo modelis sukelia susvetimėjimo pačiam sau jutimą. Žmogus darys bet ką, kad tik išvengtų akistatos su pačiu savimi. Belieka kiekvienam stebėti vyksmą savo viduje bei skatinti pastovų širdies ir proto dialogą, išlaikant harmoniją ne tik su savo vidumi, bet ir išorine aplinka. Tokiu būdu mūsų abejingumas sau ir įvairios priklausomybės ar kiti dalykai, kurie mums kenkia, virstų priešybėmis – su uolumu ir užsidegimu viską keisti ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų ateities.
 
Eidami sąmoningai per gyvenimą mes esame panašūs į alpinistus, kopiančius į gyvenimo Everesto viršūnę. Kiekvienas mūsų pasiekimas – tai šventė, kurią ne visi pastebime ir įvertiname. O tas kopimas ir yra tai, ko mes visi trokštame ir ko kitiems linkime – tai būti laimingiems.
 
  

Žymos: Jolanta Bogužienė, Narkotikai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kalbas du naujieji rusai:
– Klausyk, o kodėl tu už mano mersą sumokėjai? Manai, kad aš skurdžius?
– Ne... Tu gi už kavą mokėjai!