Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2014-09-05

Plaukai – ne juokai!

  
Plaukai – ne juokai! Vyriškos šukuosenos kito kartu su vyriškumo samprata.

Plikę su pora likusių plaukų visaip besistengiantis užmaskuoti vyras yra dažnas anekdotų herojus, kaip antai: vyras, prieš eidamas ryte į darbą, stabteli prie veidrodžio, pasižiūri į savo du likusius plaukus ant galvos ir sako: et, šiandien eisiu nesišukavęs.“
Kodėl plaukai vyrams tokie svarbūs? Galbūt atsakymą gali padiktuoti istorija?

 Vyrai šukavosi jau Akmens amžiuje
Bet kuri šukuosena – ar suformuota iš vešlios plaukų kupetos, ar paprasčiausia plikė – yra aiškus signalas aplinkai ne tik apie mūsų amžių, visuomeninį statusą ar atsidavimą madoms. Tai ir tam tikras genetinis kodas, gana aiškiai nusakantis mūsų tikrąją kilmę. Gal todėl sakoma, kad džentelmenas niekada nesirenka šukuosenų, kurios turi pavadinimus (pvz., „ežiukas“) niekada nemėgdžioja garsių atletų šukuosenų (nes žmonės, kurie pinigus uždirba savo raumenimis, ne visada yra tinkamas pavyzdys tikram vyrui) ir niekada nesirenka šukuosenų, kurios slepia veide atsispindinčias emocijas.
 
Nuo senovės plaukai buvo jaunystės ir vaisingumo simbolis, pavirtęs ir tragiškąja bibline Samsono istorija. Pirmykščiai žmonės suvokė, kad plaukai ir nagai yra vienintelės kūno vietos, kurios akivaizdžiai auga visada – iš to ir susiformavo bendras požiūris, kad plaukai – gyvybingumo simbolis. Net ir antikos išminčiai atrodė rimčiau, kai turėjo plaukus, o ne buvo nuplikę. Akmens amžiaus statulėlės rodo, kad vyrai šukavosi jau ir tada. Tiesa, labiau dėl statuso, o ne dėl grožio ar komforto.
 
Būti „lygiu“ – būti civilizuotu
 
Būta ir civilizacijų, kuriose vyrų plaukai turėjo būti ir buvo skutami – vien dėl higienos sumetimų, pvz., senovės Egipte, Indijoje ir Kinijoje. Vienu metu ir antikos graikai tikėjo, kad „būti lygiu“ – reiškia būti civilizuotu ir artimu dievams. Romoje pirmas barzdos skutimas reiškė, kad berniukas tampa vyru.
Tačiau tuo pat metu buvo stengiamasi plaukus ir išsaugoti. Egiptiečiai jau XVI amžiuje prieš mūsų erą kūrė receptus, kaip sustabdyti plikimą. Romos imperatorius Julijus Cezaris sukūrė visiškai naują šukuoseną, negudriai pavadintą „cezariu“: užšukuodamas savo plaukus į priekį jis stengėsi paslėpti plinkančią kaktą. Hanibalas per kautynes nešiojo peruką, nes žinojo, kad taip atrodys rūsčiau, o garsusis medikas Hipokratas, pats turėjęs plikę, visą gyvenimą kamavosi stengdamasis išspręsti šią problemą.
 
Trumpų plaukų mada – iš Senovės Romos
 
Senovės Romoje atsirado mada nešioti trumpas šukuosenas. Ilgus plaukus turėjo tik niekingi barbarai Šiaurės Europoje, tai buvo germaniška mada. Ir taip pat dėl įvairių sumetimų: viena, dėl atšiauraus klimato, antra, nors Senojo Testamento germanai nebuvo skaitę, tačiau ilgus plaukus taip pat laikė galios simboliu. Trečia, ilgi plaukai po šalmu labiau saugojo galvą nuo priešo kirvio. Barbarams užkariavus Romą ilgų plaukų mada atkeliavo ir ten. Didysis frankų genčių vienytojas karalius Chlodvigas buvo vadinamas „Le Chevelu“ – „Ilgaplaukiu“ (nuo ko ir kilęs pats liaudiškas pavadinimas „ševeliūra“), ir, pagal regione vyravusį senovinį germanišką paprotį, niekas negalėjo turėti plaukų, ilgesnių už karaliaus. Taip ilgi gaurai (dažniausiai net nešukuojami ir laisvai krintantys ant veido, prilaikomi tik juostelės per kaktą) buvo didikų statuso simbolis, o vergai ir varguoliai nešiojo trumpus plaukus.
Ilgi plaukai – pagonių skiriamasis ženklas
 
Viduramžiais Europos vyrai vėl grįžo prie antikinės mados nešioti trumpus plaukus, ir dabar jau tik pagonys juos turėjo ilgus. Iš dalies tokią madą sąlygojo tai, kad iliustracijose Jėzus Kristus buvo vaizduojamas su ilgais plaukais, ir religingiems žmonėms atrodė pernelyg ambicinga kopijuoti savo Išganytojo išvaizdą (net ir barzdelės dėl to buvo netoleruojamos). Trumpi plaukai taip pat atrodė kukliau ir nereikalavo tokios kruopščios priežiūros, būtinos ilgiems – taip atsirado ir nauja lengvai suformuojama šukuosena, kurią mes šiandien vadiname „bliūdeliu“:
 
Tačiau Renesanse vyrai vėl davė valią fantazijai ir užsiaugino ilgus plaukus, pasiilgę ko nors įmantresnio po asketiškųjų viduramžių (išskyrus trumpą periodą XVI amžiuje, kai pagal ispanų madą vyrai nešiojo aukštas arba rato formos apykakles, dėl ko ir plaukai turėjo būti trumpi).
 
Perukai ir uodegėlės ant sprando
 
Prancūzijos karalius Liudvikas XIII įvedė į madą didelius bei ilgų plaukų perukus, draustus viduramžiais kaip tuštybės simbolį – juoba kad pats buvo nuplikęs dar jaunystėje. Vyrai iš esmės tais laikais turėjo ne tik labai dedervinėtą odą dėl skurdaus maisto raciono ir masinių epidemijų, bet ir buvo nuplikę – tai ir paaiškina, kam tie perukai buvo reikalingi. Perukų šonuose susukami „vamzdeliai“ simbolizavo ilgus plaukus (kurių nebuvo), perukai galutinai įtvirtino ir naują vyriškos šukuosenos elementą – plaukų uodegytę, surišamą ant sprando – tai buvo portugalų jūrininkų išradimas (kad per audrą besidraikantys plaukai netrukdytų grumtis su stichija), paplitęs po visą Europą: uodegytė atrodė elegantiškai ir surišta įmantriu kaspinu pagyvindavo bendrą šukuosenos (peruko) vaizdą.
 
Pakito vyriškumo samprata – pakito ir vyrų šukuosenos
 
Didžioji prancūzų revoliucija ne tik nuritino daug galvų į giljotinos pintinę, bet ir vėl masiškai sutrumpino vyrų plaukus. Niekas kitas taip nesimbolizavo nekenčiamų aristokratų ar dvasininkų, kaip perukai arba ilgi plaukai. XIX amžiuje vyrai pradėjo galutinai skirtis nuo moterų – tiek apranga (atsisakyta šilkinių kojinių, aukštakulnių batelių, vėduoklių, auskarų, veido pudros), tiek šukuosenomis. Nuo to laiko vyriškumo samprata įtvirtino plaukų trumpėjimo tendenciją.
 
Trumpų plaukų nuostatą įtvirtino ir armija – o kuris XIX amžiaus save gerbiantis vyras nors kartą nebuvo kur nors kariavęs? Pirmą kartą plikai naujokus pradėta skusti britų armijoje, dislokuotoje Indijoje, o visuotinai tai pradėta daryti Pirmojo pasaulinio karo metais. Ir ne vien dėl utėlių ar kitų higienos sumetimų – armija tiesiog žinojo, kad plaukų priežiūrai yra skiriama per daug brangaus laiko. Pirmojo pasaulinio karo metais nuo veido nuslinko ir barzdos (kad dujokaukę būtų patogiau užsidėti), bet atsirado nauja šukuosena – „ežiukas“. Ši šukuosena nebuvo pernelyg ilga, kad trukdytų užsidėti šalmą, bet pakankamai ilga, kad kariškis atrodytų jaunas ir vaisingas.
 
„Sulaižytų“ plaukų madą paskleidė Holivudas
 
Iš Pirmojo pasaulinio karo grįžtančius vyrus pasitiko naujas madų diktatorius – Holivudas. Juodai balto kino eroje aktoriaus Rudolpho Valentino plaukai, tvarkingai sutepti briliantinu ir aiškiai perskirtu sklastymu (kaip buvo sakoma – „sulaižyti“) pradėjo dar vieną madą – tvarkingai prižiūrėtų plaukų madą. Vyrai atrodė tvarkingai, ir jie atrodė gerai. Ilgi, išsidraikę ar neprižiūrėti plaukai buvo sunkiai dirbančios prastuomenės ženklas – geri vyrai gi norėjo linksmintis, o salonai reikalavo holivudiškos išvaizdos. Kai A. Einšteinas ėjo atsiimti savo Nobelio premijos, su savo ilgais išsidraikiusiais plaukais jis atrodė kaip paklaikęs mokslininkas – o tai kėlė juoką.
 
Parodijos ir protestai
Joks kitas laikmetis vyrų istorijoje nematė tiek naujų šukuosenų, kaip periodas po Antrojo pasaulinio karo. Tai pagreitino ir chemijos pramonės suklestėjimas. Jaunimas maištavo ir augino ilgus, įmantriai sudėliotus plaukus (aktorius James Dean ir daininkas Elvis Presley, nešioję „Pompadūr“ stiliaus šukuosenas) – tai buvo sulaižytų tėvų šukuosenų parodija. Bitlai, pasirodę per televiziją, Amerikoje išpopuliarino ant akių krintančius „karčius“ – būtent jų dėka ilgi plaukai pirmą kartą nuo XVIII amžiaus vėl tapo madingi – o iš esmės bitlai tenorėjo tokios išvaizdos, kuri juos išskirtų iš minios.
Iš Jamaikos paplito rastafarių nešioti susivėlę dredai (išpopuliarinti dainininko Bobo Marley‘aus), Afrikos dekolonizacija ir iššūkis tvarkingai konformistinei visuomenei vedė prie ilgų hipių plaukų ir juodaodžių „afro“ šukuosenų (tokios šukuosenos buvo ir kovos prieš apartheidą bei rasizmą simbolis, nes juodaodžių plaukai beveik visada yra tik garbanoti, todėl garbanų puoselėjimas aiškiai pabrėžė, prieš kokį lygiaplaukį engėją yra kovojama). Netrukus Izraelyje atsirado ir „Isro“ – žydų nešiojamos išpūstos garbanos. Po to kilo pankų revoliucija ir plaukai pateko chemijos bei skustuvų vergovėn. Ir tik paskutiniajame XX a. dešimtmetyje vyriški plaukai grįžo prie natūralumo, o ir patys vyrai galų gale pradėjo puoselėti savo šukuosenas.
 
 
  

Žymos: Mada, Stilius,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Jaunas vyras sako žmonai:

– Tu nepatikėsi, bet šitą sriubą aš iškepiau pats.