Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2015-11-22

Nuo pedagogo iki lyderio. Kaip tampama guru?

  
Nuo pedagogo iki lyderio. Kaip tampama guru?
© google.com
Ilgi plaukai, barzda, šlepetės ir megztinis vietoj kostiumo – taip atrodė tikras to meto radikalas.
M. A. Peterseno mokykla tapo imigrantų ir alkoholikų vaikų, buvusių kalinių, žmonių su sutrikusiu intelektu, taip pat visų, kuriems „gyvenimas buvo sunkus“ tramplinu į ateitį.

Nors daugelis prekybą dėvėtais drabužiais suvokia kaip elementarų verslą, tačiau kai kurie tokios prekybos tinklai yra visų pirma labdaros organizacijos. Tokie kaip pats didžiausias pasaulyje – „Humana“. Oficialiuose šios organizacijos tinklalapiuose galima rasti gausybę informacijos apie jos vykdomus humanitarinės paramos, sveikatos apsaugos, infrastruktūros plėtros projektus Trečiojo pasaulio šalyse, kvietimus prisijungti prie savanorių programų. Tik štai pačios organizacijos istorija menkai nušviečiama, ir tikrai niekur juose nerasite šios organizacijos įkūrėjo pavardės. O tai buvo gana spalvinga asmenybė paprasta skandinaviška pavarde – Mogensas Amdi Petersenas.

M. A. Petersenas gimė 1939 m. Danijoje, Odensės mieste, gimnazijos direktoriaus šeimoje, jau porą šimtų metų siekiančioje pedagogų dinastijoje. Tačiau savo kaip pedagogo karjeros pradžią jam buvo lemta pasitikti bene dinamiškiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu – XX a. septintajame dešimtmetyje.
„Šaltasis karas“ ir žmogus kosmose, grandioziniai ekonominiai ir socialiniai eksperimentai Kinijoje, „The Beatles“ ir „Rolling Stones“, Paryžiaus studentų revoliucija, LSD haliucinacijos ir psichodelinė muzika, Vietnamo karas, Afrikos dekolonizacija, Pilietinių teisių judėjimas JAV, Kuba ir Če Gevara – tik spėk pasirinkti savo aistrą! M. A. Petersenas greitai pasirinko savo poziciją – jo darbą Odensės mokykloje tikrinantys inspektoriai nuolat pabrėždavo „pedagogo įvaizdžio ir reputacijos neatitinkančią išvaizdą“: ilgi plaukai, tanki barzda, guminės šlepetės ir islandiškų raštų vilnonis megztinis vietoj kostiumo ir siauro kaklaraiščio – taip atrodė tikras to meto radikalas.
 
1965 m. M. A. Petersenas metė darbą „buržuazinėje mokykloje“ ir kartu su septyniais draugais įkūrė pirmąją Odensės mieste komuną – vadinamąjį „namą“, kurio durys buvo atviros visada ir visiems. Jis greitai tapo hipių ir neformalaus jaunimo traukos centru.
 
A. M. Petersenas bodėjosi miesčionišku gyvenimu, uoliai gilinosi į Rytų filosofiją, organizavo diskusijų klubą, siekdamas rasti sprendimą, kaip įveikti kapitalizmo blogybes. Neramus protas ginė jį į platųjį pasaulį. 1967 m. komunos nariai senu mikroautobusu išvyko kelionėn po Trečiojo pasaulio šalis, siekdami jį pažinti savo akimis, o ne iš buržuazinės spaudos. Kelionėje po Afriką ir Aziją prie „ekspedicijos“ prisijungė dar daugiau žmonių, ir į Odensę po metų A. M. Petersenas grįžo jau ne tik kaip 40 pasekėjų būrio lyderis, bet ir kaip asmuo, pasiruošęs skirti visą savo likusį gyvenimą kovai su skurdu pasaulyje.
 
1969 m. jis tapo visos Europos kairuoliškų judėjimų herojumi, kai Vakarų Vokietijos Flensburgo mieste sukėlė riaušes dėl vykstančio neonacių susirinkimo. Apkaltintas „akmenų mėtymu“ į policininkus, M. A. Petersenas buvo nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo, bet bausmė buvo sumažinta iki šešių savaičių. Kalėjime jis sukūrė savo viziją, kaip auklėti jaunimą, ir į Daniją grįžo pasiryžęs sukurti alternatyviąją švietimo sistemą, auginančią kovotojus su skurdu.
1970 m. M. A. Petersenas gavo Danijos švietimo ministerijos leidimą steigti savo mokyklą – ji buvo pavadinta „keliaujančios liaudies mokykla“. Po metų įsteigė ir „Būtinąjį mokytojų koledžą“, ruošiantį specialistus jo „naujajai pedagoginei sistemai“.
 
Ši M. A. Peterseno sukurta sistema, tebeveikianti lig šiol, buvo paremta nuostata, kad svarbiausias mokymosi procese yra nebe mokytojas, o mokinys: jis gali laisvanoriškai pasirinkti, ką ir kada mokytis. Visų klasių moksleiviai mokėsi vienoje patalpoje – buvo manoma, kad tai padeda kūrybiškumui ir produktyvumui, stiprina moksleivių charakterį. Kai kurios klasės mokėsi autobusuose (ten pat ir gyveno), važinėjančiuose po Trečiojo pasaulio šalis. Moksleivių ir mokytojų gyvenimas buvo paremtas idealistine misija kovoti su skurdu, taip pat bendra nuosavybe, griežta disciplina, reguliuojamu laisvalaikiu ir sunkiu fiziniu darbu.
 
M. A. Peterseno mokykla tapo imigrantų ir alkoholikų vaikų, buvusių kalinių, žmonių su sutrikusiu intelektu, taip pat visų, kuriems „gyvenimas buvo sunkus“ tramplinu į ateitį – kova su gyvenimo negerovėmis visada buvo paties M. A. Peterseno aistra. Charizmatiška ir aistringa asmenybė, dievinamas pasekėjų ir mylimas moterų (išvaizda netgi priminė Jėzų Kristų), jis propagavo maoistines idėjas apie „socialinį atsinaujinimą“ ir skatino savo mokinių „bendrumą“ – veiklos, laiko ir gėrybių paskirstymo. Tai jis vadino „solidariojo humanizmo“ filosofija, kurią svajojo išplėsti po visą pasaulį.
 
„Tvind“ ir labdara
Tokia mokykla, kaip visiškai oficialus šalies kontrkultūros centras, masino daugybę jaunų žmonių, ypač vienišų ir nepritampančių prie įprastos švietimo sistemos. Danijoje steigėsi jos filialai, o 1972 m. jie buvo suvienyti į „mokyklų kooperatyvą“, pavadintą „Tvind“ pagal nedidelę Vakarų Danijoje šalia Ulfborgo miestelio esančią fermą, kurioje įsikūrė M. A. Peterseno sukurto judėjimo būstinė. Tos fermos laukuose ilgainiui atsirado dar kelios mokyklos, mokytojų koledžas ir vasaros stovykla, kur rinkosi entuziastai iš visos Europos.
 
„Tvind“ veiklą gausiai finansavo Danijos vyriausybė, juolab kad judėjimas atrodė išties kilnus (beveik visi „Tvindo“ auklėtiniai vyko dirbti savanoriais į Afriką ir Aziją), o jo vykdomi socialiniai ir pedagoginiai eksperimentai – taurūs bei prasmingi. Būtent Tvinde mokytojų, moksleivių ir savanorių pastangomis buvo pastatyta pirmoji ir didžiausia pasaulyje vėjo jėgainė „Tvindkraft“ – ir būtent nuo jos prasidėjo visa šių vėjo malūnų industrija, ženkliai pakeitusi Vakarų Europos ir net Lietuvos peizažą.
 
„Tvind“ judėjimas greitai peržengė Danijos ribas ir paplito po Europą (per du dešimtmečius Europoje atsidarė 50 „Tvind“ mokyklų, Danijoje dabar veikia 30). Visam judėjimui vadovavo neformali taryba, vadinama „Mokytojų grupe“ (daniškai „Laeregruppe“).
 
„Mokytojų grupės“ narių gyvenimas priminė griežtą sektą: jie neskaitė laikraščių, nežiūrėjo televizoriaus, negėrė alkoholio, beveik nerūkė, bendravo tik tarpusavyje, atsiriboję nuo savo tėvų ir artimųjų. Netgi buvo įpareigoti skųsti vienas kitą dėl „klaidingo galvojimo“. M. A. Petersenas tikėjo, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra solidarumas, todėl bendri tikslai yra svarbiau už asmeninius interesus. „Mokytojai“ gyveno komunos sąlygomis, 85 proc. savo pajamų atiduodavo į bendrą katilą, o išeidami į pensiją gaudavo dovanų tik laikrodį arba rašiklį.
 
1977 m. „Tvind“ įkūrė „Žmonių savitarpio pagalbos“ fondą – UFF, kuris už Skandinavijos ribų tapo žinomas kaip „International Humana People to People“ (IHPP) judėjimas, skirtas administruoti labdaros projektus.
 
Oficialiai „Humana“ skelbėsi esanti nevyriausybinė, pelno nesiekianti organizacija, dirbanti „tarptautinio solidarumo, bendradarbiavimo ir plėtros sferoje“. Būtent UFF aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pirmoji pradėjo statyti dėžes visuose Skandinavijos miestuose (o „Humana“ – Europos), kviesdama žmones pasidalyti savo drabužiais ir daiktais su vargingomis pasaulio šalimis. Pirmoji surinktų drabužių partija buvo skirta Mozambike esantiems pabėgėliams iš tuometinės Pietų Rodezijos (dab. Zimbabvė).
 
UFF / „Humana“ iniciatyva netruko paplisti po visą Vakarų pasaulį. IHPP steigiami įvairių pavadinimų labdaros fondai – „Development Aid People to People“ (DAPP), „Green World“ ir CICD Britanijoje, „Planet Aid“ Kanadoje, „Gaia“ ir „US‘Again“ JAV kontroliavo daugybę dėvėtų drabužių surinkimo, logistikos ir savanorių programų, pagal kurias „Tvind“ judėjimo nariai dirbo mokytojais, statybininkais ir gydytojais Trečiajame pasaulyje. Pradėjo veikti ir prekybos dėvėtais drabužiais ar daiktais sistema – „Tvind“ įžengė į sudėtingą finansų apskaitos ir vadybos sritį, kuri apėmė ir milijonines įvairių pasaulio vyriausybių bei atskirų mecenatų šiam judėjimui skiriamas sumas.
 
Tačiau pati „Tvind“ veikla darėsi per didelė, kad nepatrauktų visuomenės ir vyriausybės institucijų dėmesio. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos atsiliepimai apie judėjimą buvo tik teigiami, tačiau 1978 m. spaudoje pasirodė kritiškų pedagogikos specialistų vertinimų ir pačių „Tvind“ auklėtinių skundų – savanoriai skundėsi spartietiškomis gyvenimo sąlygomis, „smegenų plovimu“, izoliacija nuo artimųjų ir sunkiais darbais. Taip spaudoje pirmą kartą buvo užsiminta, kad „Tvind“ judėjimas iš esmės yra „kultas“.
 
Į tai M. A. Petersenas atsakinėjo aršiai ir kategoriškai, tačiau jo bravūra po truputį nyko. Jis nuolat užsimindavo, kad CŽV rengia į jį pasikėsinimą kaip į vadovą, „metusį iššūkį supuvusiai kapitalizmo sistemai“. 1979 m. M. A. Petersenas atsistatydino iš „Būtinojo mokytojų koledžo“ vyriausiojo inspektoriaus pareigų ir tiesiog… dingo.
 
 
  

Žymos: Įdomu, Mogensas Amdi Petersenas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Močiutė skrybėlių parduotuvėje nusižiūri ypač prašmatnų modelį. „Su ja jūs iš karto atjaunėjote 20 metų“, – giria pardavėja.
Anūkas močiutei:
– Tada jos nepirk. Neteksi pensijos.