Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   balarama.lt   |   2018-02-22

Šis tas apie vyrus ir jų skirtumus

  
Šis tas apie vyrus ir jų skirtumus
© Pexels nuotr.
Vyrai yra skirtingi, bet kartu ir vienodi.
Tada pasidaro aišku, kodėl vyras šalia moters gali taip stipriai pasikeisti. Šalia tos, kuri jo sielą pamatys – jis atsiskleis. Šalia tos, kuri reikalaus iš jo meilės – jis subliūkš

Vyrai būna skirtingi. Tenka sutikti labai dosnių, su atvira širdimi, pasiruošusių viską atiduoti draugams ir artimiesiems. Toks buvo, pavyzdžiui, mano tėtis. Mama pasakojo, kaip jis nusipirko sau naujus žieminius batus, o vėliau atidavė juos draugui, kuris neturėjo batų. Pats taip ir vaikščiojo su senais. Ji pasakojo, kaip jis pridengdavo draugams užnugarį, „pramušdavo“ butus dar tarybiniais laikais. Toks jau jis buvo.

Būna ir labai praktiškų vyrų, kurie daro tik tai, kas naudinga. Naudinga dabar arba atneš naudos ateityje. Jie – investuotojai iš prigimties. Tai ne visada malonu artimiesiems, kadangi bet kokios išlaidos turi būti pagrįstos ir nešti pelną pinigų arba kokių nors naudingų pažinčių, ryšių pavidalu.
Yra vyrų – pedantų. Kurie kiekvieną vakarą patys lyginasi kelnes, valosi batus ir plauna indus iškart, kai tik pavalgo. Jie negali pakęsti, kai kažkur mėtosi purvini drabužiai, kai ant stalo po vakarienės lieka puodelis su arbata.
 
O yra ir vyrų, kurie kelia betvarkę. Ateina, nusirengia ir jūs, pagal išmėtytus drabužius, galite pamatyti, ką jie veikė vėliau. Pirmiausiai atėjo, nusimovė batus svetainėje. Pasėdėjo prie televizoriaus – nusivilko ten marškinius. Kojines nusimovė jau virtuvėje, vakarieniaudami, kelnes – lovoje. Ir t. t. Jų darbo stalas užverstas popieriais ir ne vien popieriais. Viena pažįstama turi būtent tokį vyrą. Mėnesį laiko negalėjo surasti savo batelių, o vėliau atsitiktinai aptiko – ant jo darbo stalo, po krūva popierių. Jis buvo paėmęs juos, kad kažką pataisytų. Ir pamiršo.
 
Yra kibirkščiuojantys vyrai. Jie užsidega naujomis idėjomis, tų idėjų turi tūkstančius, kaip ir planų bei projektų. Jie pajėgūs sugalvoti kažką neįsivaizduojamo, peržengti ribas, įkvėpti kitus, kol jiems patiems tai įdomu.
 
Yra vyrų – darboholikų. Kantrybė ir darbas. Jie gali netgi neturėti talento, tačiau ilgai ir metodiškai mokysis. Įsisavins profesiją. Rezultatas gausis beveik toks pat, kaip ir genijaus. Kažkam tokio meistro kūrinys galbūt netgi labiau patiks – jame mažai trūkumų, daug kruopštaus darbo.
 
Yra vyrų su kulkų nepramušama širdimi. Į ją neįmanoma patekti, prasiskverbti. Jie nieko neprisileidžia artyn. Jiems svetimi širdingi pokalbiai. Tokie vyrai visada išsaugos savo nejaučiantį skausmo veidą.
 
Yra pernelyg sužeidžiamų vyrų, kuriuos įskaudina bet koks ne taip ar ne tokiu tonu pasakytas žodis. Jų vidinis pasaulis turtingas ir gražus, tačiau tokį meniškos natūros žmogų įskaudinti gali bet kas. Jų širdys tarsi trapus porcelianas, reikia nuolat galvoti, ką ir kaip kalbi bei kokiu tikslu kalbi.
Vyrai – skirtingi. Mamyčių sūneliai, žiaurūs tironai, šykštuoliai, tinginiai, pikčiurnos, pamišę dėl darbo, puikūs tėvai, amžini berniukai… Begalė variantų.
 
Tačiau yra dar viena kategorija. Vyras, kuriame kažkas įžvelgė asmenybę. Žmogų. Sielą. Už visų šių įpročių, visuomenės normų, kaukių, taisyklių, ribų, dvasinių traumų. Po visomis šiomis apnašomis galima atrasti žmogaus sielą.
 
Ir tada paaiškėja, kad visa kita – viso labo vaidmuo, kaukė, žaidimas. Nebūna godžių ir šykščių vyrų. Nebūna nuobodžių, abejingų. Nėra ir blogų tėvų. Yra vyrai, kurių sielos niekas nepastebėjo. Vyrai, kuriais pasinaudojo, iš kurių reikalavo, kuriuos išsunkė, kuriuos mėgino pakeisti, su kuriais kovojo, kuriuos laikė daiktais. Kuriems niekas niekada nepažvelgė giliai į akis, kad sužinotų jų tikruosius poreikius. Paprastus poreikius – poreikį būti mylimam, poreikį būti palaikomam, poreikį jaustis reikalingu.
 
Tada pasidaro aišku, kodėl vyras šalia moters gali taip stipriai pasikeisti. Šalia tos, kuri jo sielą pamatys – jis atsiskleis. Šalia tos, kuri reikalaus iš jo meilės – jis subliūkš. Tai labai lengva pamatyti apsidairius aplinkui, giliau pažvelgus į pažįstamus ir giminaičius.
 
Mačiau, kaip linksmi, nerūpestingi vaikinai tapdavo rūpestingais tėvais ir vyrais. Mačiau ir tai, kaip atsakingi vyriškiai, kurie labai norėjo šeimos ir vaikų, prasigerdavo būdami greta savo žmonos. Mačiau žlugusias santuokas, po kurių vyrams išaugdavo sparnai. Ir mačiau tai, kaip po skyrybų vyrai netekdavo visko, ką turėjo, įskaitant savigarbą.
 
Pamenu vieną savo dėstytoją iš universiteto. Geras, pykčio savyje nekaupiantis žmogus. Kaip ir dauguma, šiek tiek pageriantis. Atsiskaitant darbus pas jį niekam niekada neiškildavo problemų. Niekad nieko „neskandino“. Ir štai jį paliko žmona. Kaip tik sesijos metu. Žmonėms reikia laikyti egzaminus, o ji, matote, išėjo. Šitiek žmonių per ją nukentėjo! Kaip jis pasikeitė! Siautėjo kaip tigras, kuriam į narvą atvarė bandą avelių. Gyvenime jis prarado kažką labai vertingo ir aš jau nežinau, ar taps kada nors tokiu, koks buvo.
 
O dar pamenu vieną jaunuolį – rimtą, turintį didelių planų ateičiai, ambicingą. Daug ir sąžiningai dirbo, niekada nesišypsojo. Vaikščiojanti karjera be jokių emocijų. O vėliau jo gyvenime pasirodė Ji. Neįsivaizduoju, kaip apskritai tai galėjo nutikti, kaip ta moteris sugebėjo pas jį prasiveržti ir pasilikti. Praėjo dešimt metų ir jis jau visiškai kitas žmogus. Atsipalaidavęs, linksmas, paprastas ir malonus vyriškis. Šeimyniškas – trys vaikai. Beprotiškai mylintis žmoną.
 
Kai tekėjau pati, daug kas netikėjo, kad mums gali kažkas pavykti. Daugeliui vyras atrodė plevėsa, kuris moterimis tik naudojasi. O aš turėjau rinktinės visiškos niekšės reputaciją. Kas gi įvyko per tuos devynis metus? Galbūt mes vienas kitą užkodavome ar auklėjome diržu? Ne, kur kas labiau tikėtina, kad mes tiesiog sugebėjome, ačiū Dievui, vienas kitą pamatyti. Tikrus. Tokius, kokie esame. Ne iš karto, žinoma, prireikė ne vienų metų tam, kad pamatytum artimo žmogaus širdį ir pamiltum. Tam, kad padovanotum vienas kitam patį vertingiausią dalyką – supratimą ir priėmimą. Vertingiausia, ką man davė vyras – mane pačią. Jis ne tik pats mane pamatė, jis dar ir leido man pačiai save tokią pamatyti. Tikrąją.
 
Ar turi moteris kažkokią ypatingą magiją? Galima, žinoma, ir taip pasakyti, priskirti moterims įvairiausias mistines galias „sukurti“ vyrą iš nieko. O galima tiesiog suprasti, kad svarbiausias dalykas, kurio trokšta vyrai – kad mes juos pamatytume. Nekabinėdamos etikečių. Nebandydamos pakeisti. Kad žvelgtume giliau. Pamatytume jų širdis ir sielas. Matytume jų stipriuosius bruožus ir padėtume jiems augti.
 
Vyras – ne biorobotas, kuris turi spręsti visas jūsų problemas, uždirbti pinigus, pirkti butus ir namus bei padėti juose. Vyras – toks pat žmogus. Jis, kaip ir jūs pati, nori būti mylimas. Nori, kad jį mylėtų, o ne išnaudotų. Kad jį matytų, o ne „tarkuotų“. Kad jo vidinis pasaulis būtų kažkam įdomus ir malonus.
 
Ir tada šykštuoliai tampa dosniais, netvarkos kėlėjai pradeda tvarkytis, darboholikai atkreipia dėmesį į artimuosius, bejausmiai pajaučia meilę, o sužeidžiami ir infantilūs suauga. Tik meilė pajėgi atlikti tokius pokyčius. Tik meilė leidžia jums įžvelgti daugiau. Ne tik išvaizdą ir įpročius, ne tik buto dydį ir automobilio modelį. Kai matote jo širdį, jo asmenybę, jo stipriąsias puses, jo potencialą.
 
Matote jūs pačios – ir padedate visa tai pamatyti jam.
 
Vyrai yra skirtingi, bet kartu ir vienodi. Kiekvienam iš jų vienodai reikia būti mylimam ir suprastam. Kai juos kažkas tikrai myli, šalia tokio žmogaus jie sugeba pasikeisti kardinaliai. Jei tik pasisekė ir toks žmogus vyro gyvenime pasirodė. Nepraėjo pro šalį, nepraslydo paviršiumi, o pažvelgė gilyn.
 
Mylėkite savo vyrus. Iš širdies mylėkite. Mokykitės pamatyti daugiau, nei rodo akys. Svarbiausius dalykus įžvelgia tik širdis.
 
Olga Valiajeva
 
  

Žymos: vyrai ir moterys, Žmonės, vyrai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Šiandien benzinas pabrangęs, – sako degalinės operatorė vairuotojui.
– Tada įpilkite man vakarykščio.